Vyras pagal Jehovos širdį

KAS Biblijos skaitytojui pirmiausia ateina į galvą prisiminus Dovydą? Pergalė prieš filistiną Galijotą? Slapstymasis dykumoje nuo persekiotojo karaliaus Sauliaus? Nuodėmė su Batšeba ir liūdnos pasekmės? O gal Dievo įkvėptos Dovydo eilės, randamos Psalmyne?

Dovydo gyvenimas buvo kupinas garbingų užduočių, pergalių, taip pat skaudžių nelaimių. Tačiau didžiausią įspūdį mums daro tai, kad jis, kaip pranašavo Samuelis, pasirodė esąs „vyras pagal [Jehovos] širdį“ (1 Samuelio 13:14).

Ši Samuelio pranašystė išsipildė, kai Dovydas buvo dar visai jaunas. Ar nenorėtumėte ir jūs būti pavadintas žmogumi pagal Jehovos širdį? Pažiūrėkime, koks gi buvo Dovydo gyvenimas, ypač jaunystės dienomis. Ir ką mes galime daryti, kad taptume tokie pat mieli Dievui?

Kokioje šeimoje augo, kuo užsiėmė?

Dovydo tėvas Jesė, Rūtos ir Boazo vaikaitis, be abejo, buvo atsidavęs Jehovos tarnas. Kai Dovydas, septyni jo broliai ir dvi seserys buvo dar maži, Jesė juos mokė Mozės įstatymo. O štai vienoje psalmėje Dovydas save vadina Jehovos „tarnaitės sūnumi“ (Psalmyno 86:16). Iš to sprendžiant, Dovydo motina, beje, vardu Biblijoje nepaminėta, irgi labai prisidėjo prie dvasinio savo sūnaus auklėjimo. Vieno žinovo nuomone, „istoriją apie įstabius Dievo darbus savo tautos labui veikiausiai jis  pirma išgirdo iš motinos lūpų“, taip pat istoriją apie Rūtą ir Boazą.

Kai pirmą kartą Biblijoje sutinkame Dovydą, jis yra jaunas piemuo, rūpestingas savo tėvo avių prižiūrėtojas. Dirbdamas tokį darbą, dienų dienas ir naktis jis vienas praleisdavo atviruose laukuose. Mintimis nusikelkime į tuos laikus.

Dovydo šeima gyvena Betliejuje, mažame miestelyje, įsikūrusiame viename aukštesnių Judo kalvagūbrių. Akmenuotuose Betliejaus laukuose gerai dera pasėliai. Nuolaidžius šlaitus ir slėnius dengia vaismedžiai, alyvmedžių giraitės, vynuogynai. Neapsodintuose aukštumų plotuose žmonės gano gyvulius. Tolėliau driekiasi Judėjos dykuma.

Dovydo darbas buvo gana pavojingas. Ganant tarp kalvų kartais atslinkdavo liūtas ar meška, kėsindamiesi ką iš kaimenės pagrobti. * Tokį įsibrovėlį šis drąsuolis vydavosi ir, gelbėdamas avį iš plėšrūno nasrų, jį nukaudavo (1 Samuelio 17:34-36). Greičiausiai tuo metu Dovydas gerai įgudo laidyti svaidykle. Netoli gimtojo miesto plytėjo Benjamino žemė. Biblijoje rašoma, jog žymieji tos giminės kariai „galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti“. Dovydo ranka irgi buvo tokia pat taikli (Teisėjų 20:14-16; 1 Samuelio 17:49).

Prasmingai leido laiką

Apskritai piemens darbas yra ramus, vienišas. Tačiau Dovydas neleido sau nuobodžiauti. Tyli, rami aplinka — geriausia terpė apmąstymams. Atrodo, jog psalmėse sudėtos kai kurios Dovydo mintys siekia jo jaunystės dienas. Žmogaus vieta pasaulyje, dangaus grožybės: saulė, mėnuo,  žvaigždės, visi Jehovos „rankų darbai“... Argi ne vienumoje apie tai geriausia mąstyti? Tad gal Betliejaus laukuose piemenaudamas jis ir dairėsi po derlingąjį kraštą, stebėjo avis ir jaučius, paukščius ir žvėris? (Psalmyno 8:4-10; 19:2-7 [8:3-9; 19:1-6, Brb])

Pats būdamas rūpestingas piemuo Dovydas, be abejo, puikiai suprato, kaip švelniai Jehova rūpinasi savo ištikimais tarnais. „Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane“, — giedojo Dovydas (Psalmyno 23:1, 2, 4).

O kuo visa tai, ką aptarėme, naudinga mums? Pasvarstykime, kodėl Dovydas turėjo tokį artimą ryšį su Jehova ir galėjo būti vadinamas „vyru pagal [Jehovos] širdį“. Jis nuodugniai ir labai rimtai mąstė apie Jehovos darbus, apie savo santykius su Dievu. Ar ir mes taip darome?

Ar kada nors atidžiai įsižiūrėjus į Jehovos kūrinius nesinorėjo girti jo ir šlovinti? Ar nebuvo širdies užplūdusi meilė Dievui už jo nuostabias savybes, darbais pasireiškiančias žmonijos labui? Suprantama, jei norime tokį dėkingumą Jehovai jausti, reikia skirti laiko ramiems, maldingiems Dievo Žodžio ir jo kūrybos apmąstymams. Tokios akimirkos gali padėti geriau pažinti Jehovą, ugdytis jam meilę. O ši garbė suteikta kiekvienam — tiek jaunam, tiek senam. Artimą ryšį su Jehova Dovydas tikriausiai turėjo nuo pat jaunystės. Iš kur žinome?

Dovydas — pateptasis

Kai karalius Saulius nebebuvo tinkamas valdyti Dievo tautos, Jehova pranašui Samueliui pasakė: „Kiek ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje. Pripildyk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Jesę Betliejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų“ (1 Samuelio 16:1).

Atvykęs į Betliejų, Dievo pranašas paprašė Jesės sukviesti savo sūnus. Kurį iš jų Samuelis pateps karaliumi? Išvydęs gražiai nuaugusį vyriausiąjį sūnų Eliabą, pranašas pamanė, kad tai jis, tačiau Jehova tarė: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis  matoma, o Viešpats žiūri į širdį.“ Taip Jehova atmetė ir Abinadabą, ir Šamą, ir kitus keturis. Tada, kaip rašoma Biblijoje, „Samuelis paklausė Jesės: ‘Ar tai visi tavo vaikinai?’ — ‘Dar liko jauniausias. Matai, jis gano avis!’ — atsakė. Samuelis tarė Jesei: ‘Pasiųsk ką nors jį atvesti, nes mes nesėsime valgyti, kol jis čia neateis’“ (1 Samuelio 16:7, 11).

Jesės atsakymą galima būtų interpretuoti maždaug taip: „Dovydas tikrai negali būti tas, kurio ieškai.“ Dovydui, jauniausiam ir iš šeimos pačiam nežymiausiam, buvo pavestas darbas prižiūrėti avis. Bet, pasirodo, Dievas išsirinko būtent jį. Jehova permato širdį ir tame jaunuolyje veikiausiai įžvelgė kažką labai brangaus. Jesė išsiuntė parvesti Dovydo ir, kai šis parėjo, Jehova Samueliui pasakė: „Patepk, nes tai jis!“ Toliau pasakojama: „Paėmęs ragą aliejaus, Samuelis patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos Viešpaties dvasia galingai užvaldė Dovydą“ (1 Samuelio 16:12, 13).

Kokio amžiaus tada buvo Dovydas, nepasakyta. Tačiau žinoma, jog po kurio laiko trys vyriausi jo broliai — Eliabas, Abinadabas ir Šama — tarnavo karaliaus Sauliaus kariuomenėje. Kiti penki, ko gero, buvo per jauni. Galbūt nė vienas iš jų dar neturėjo dvidešimties — amžiaus, nuo kurio vaikinai Izraelyje jau tiko karinei tarnybai (Skaičių 1:3; 1 Samuelio 17:13). Taigi kai Jehova Dovydą pasirinko, šis buvo visai jaunas. Visgi Dovydas, rodos, tuo metu jau buvo dvasiškai brandi asmenybė ir jį siejo glaudi draugystė su Dievu, kurią jis puoselėjo vis permąstydamas jo darbus.

Šių dienų jaunuoliams Dovydas yra gražus pavyzdys. Ar jūs, tėvai, raginate savo vaikus apmąstyti dvasines tiesas, ar mokote branginti Dievo kūrinius, tyrinėti, kas Biblijoje rašoma apie jų Autorių? (Pakartoto Įstatymo 6:4-9) O jūs, jaunuoliai, ar taip darote patys savarankiškai? Biblija pagrįsti žurnalai Sargybos bokštas ir Atsibuskite! * čia jums gali labai praversti.

Įgudęs lyrininkas

Apie dienas, kai Dovydas piemenavo, mums daug pasako jo psalmių žodžiai, bet ne mažiau iškalbinga turbūt buvo ir melodija. Aišku, nė vienos šių šventų giesmių muzikos originalas iki mūsų dienų neišliko. Tačiau žinome, kad jų autorius buvo išties puikus muzikas. Jis taip įgudusiai skambino lyra, jog iš ganyklų buvo pakviestas tarnauti karaliui Sauliui (1 Samuelio 16:18-23). *

Kur ir kada Dovydas išlavino savo gebėjimą groti? Tikriausiai irgi tuo metu, kai laukuose ganė tėvo bandas. Nesunku įsivaizduoti, kaip Dovydas, visai jauno amžiaus, iš širdies šlovina Jehovą giesmėmis. Juk būtent dėl to, kad buvo atsidavęs, dvasingas žmogus, Jehova jį pasirinko ir jam pavedė garbingų užduočių.

Kaip Dovydo gyvenimas klostėsi vėliau, tai jau kita istorija. Tačiau dvasia, kurią Dovydas rodė visą savo gyvenimą, atsispindi galbūt jaunystėje Betliejaus laukuose užgimusiuose jo žodžiuose. Štai Dovydas Jehovai giedojo: „Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus, svarstau, ką tavo rankos padarė“ (Psalmyno 143:5). Ši ir daugelis kitų šiluma dvelkiančių Dovydo psalmių ne vieną, norintį būti artimą Jehovos širdžiai, labai įkvepia.

[Išnašos]