Bėkime taip, kad laimėtume

„Bėkite taip, kad [dovaną] laimėtumėte!“ (1 KOR 9:24).

1, 2. a) Kokią iliustraciją Paulius pasitelkė, norėdamas padrąsinti hebrajų krikščionis? b) Ką Dievo tarnai raginami daryti?

APAŠTALAS Paulius, norėdamas pastiprinti bendratikius, Laiške hebrajams panaudojo vaizdingą iliustraciją. Savo skaitytojams jis priminė, kad lenktynėse, kurių apdovanojimas yra amžinasis gyvenimas, jie bėga ne vieni. Esama dar ir didelio „debesies liudytojų“, sėkmingai įveikusių visą distanciją. Tų pirmtakų pavyzdys — jų tikėjimo darbai, jų uolumas — hebrajų krikščionims turėjo duoti impulsą nenuilstamai veržtis pirmyn ir bėgimo take nesustoti.

² Aname straipsnyje jau kalbėjome apie kelis žmones iš „debesies liudytojų“. Stiprus tikėjimas įgalino juos iki gyvenimo pabaigos likti Dievui ištikimus. Lenktynėse jie pasiekė finišą. O ko galėtume pasimokyti mes? Kaip jau minėta, Paulius savo tarnybos draugus, taigi ir mus, ragino: „Nusimeskime visus apsunkinimus, taip pat šitą lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums skirtose lenktynėse“ (Hbr 12:1, NW).

3. Ko apaštalas Paulius, rašydamas apie graikų bėgikus, norėjo krikščionis pamokyti?

³ Apie bėgimo varžybas, anuomet populiarų sporto renginį, viename veikale  rašoma: „Graikai treniruodavosi ir rungtyniaudavo nuogi“ (Backgrounds of Early Christianity). * Bėgikai nusirengdavo, kad nebūtų jokio papildomo svorio, jokių bereikalingų naštų, trukdančių bėgti didžiausiu greičiu. Nors mums dabar tai atrodytų nekuklu ir nepadoru, sportininkai šitaip siekė vienintelio tikslo — laimėti apdovanojimą. Paulius tuo pavyzdžiu norėjo pabrėžti, kad krikščionims, siekiantiems amžinojo gyvenimo dovanos, irgi reikia atsikratyti visų apsunkinimų. Geras patarimas, apaštalo duotas ano meto tikintiesiems, tebėra labai aktualus ir mums. O kokios naštos krikščioniui, lenktyniaujančiam dėl gyvenimo, gali kliudyti apdovanojimą laimėti?

„Nusimeskime visus apsunkinimus“

4. Kuo buvo užsiėmę Nojaus amžininkai?

⁴ Paulius bendratikius skatino ‘nusimesti visus apsunkinimus’, tai yra viską, kas blaškytų, trukdytų sutelkti jėgas į bėgimą. Ir kas gi gali apsunkinti? Vėl prisiminkime Nojų, vieną iš Pauliaus paminėtų Dievo tarnų. „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis“, — sakė Jėzus (Lk 17:26). Šiuo sugretinimu jis pirmiausia norėjo parodyti ne kokia baigtis ištiks dabartinę santvarką, o kuo žmonės bus prieš tai užsiėmę, kokiems reikalams atsidėję. (Perskaityk Mato 24:37-39.) Dauguma Nojaus amžininkų apie Dievą negalvojo ir, aišku, nesistengė savo elgesiu jo džiuginti. Kas jiems terūpėjo? Jie valgė, gėrė, tuokėsi, ir tie paprasti, kasdieniai dalykai savaime nebuvo blogi. Žmonės vis dėlto darė didelę klaidą: anot Jėzaus, nors girdėjo perspėjimą, nesusimąstė.

5. Kas mums padėtų sėkmingai užbaigti lenktynes?

⁵ Kaip Nojus su namiškiais, taip ir mes kasdien turime nemažai nuveikti — užsidirbti pragyvenimui, tvarkyti savo pačių ir šeimos buitį. Tai pareikalauja daug laiko, jėgų, emocinių išteklių. Ar pavyks būtiniausiais dalykais apsirūpinti, verčia nerimauti ir nestabili ekonomika. Paaukoję savo gyvenimą Jehovai, be to, turime svarbių krikščioniškų įsipareigojimų: einame į tarnybą, dalyvaujame sueigose ir joms iš anksto ruošiamės, tikėjimui stiprinti rengiame šeimos dvasinio ugdymo vakarus, neapleidžiame asmeninių studijų. Apie Nojų, kuriam buvo patikėtas svarbus uždavinys, Biblijoje rašoma: „Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pr 6:22). Jei krikščioniškose lenktynėse norime pasiekti finišą, aišku, turime atsisakyti bereikalingų apsunkinimų, neprisiimti papildomų naštų.

6, 7. Kokią Jėzaus duotą pamoką reikia atminti?

⁶ Ką Paulius turėjo omenyje skatindamas nusimesti „visus apsunkinimus“?  Nuo visų reikalų atsiriboti negalime. Bet prisiminkime Jėzaus žodžius: „Nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ — arba: ‘Ką gersime?’ — arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“ (Mt 6:31, 32). Jėzus čia užsimena, kad netgi įprastiniai dalykai, tokie kaip maistas ir drabužiai, jeigu juos pernelyg sureikšminsime, gali tapti našta, užtvaru mūsų bėgimo take.

⁷ Ypač atkreipkime dėmesį į žodžius „jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.“ Jehova, mūsų Tėvas, būtinais dalykais apsirūpinti tikrai padės. Nors „visa tai“ gausime, nemanykime, kad turėsime, kas tik patinka ar ko tik pageidaujame. Kita vertus, kasdieniams dalykams, kurių „vaikosi pagonys“, didelės reikšmės teikti net ir nederėtų. Kodėl ne? Vėliau Jėzus savo klausytojus perspėjo: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21:34, 35).

8. Kodėl dabar kaip niekad svarbu ‘nusimesti visus apsunkinimus’?

⁸ Finišo linija nebetoli. Būtų labai gaila, jeigu dabar, kai pabaiga čia pat, leistumėmės bereikalingomis naštomis apkraunami ir iš lenktynių pasitrauktume. Įsidėmėtinas yra Pauliaus pamokymas: „Dievotumu išties galima daug pelnyti, — jei pasitenkiname tuo, ką turime“ (1 Tim 6:6, NW). Darykime taip, kaip pataria Paulius, ir dovaną laimėti bus lengviau.

„Lengvai apraizganti nuodėmė“

9, 10. a) Kaip suprasti pasakymą „lengvai apraizganti nuodėmė“? b) Kaip galime, vaizdžiai tariant, susipainioti ir pargriūti?

⁹ Paulius rašė, kad nusimesti reikia ne tik „visus apsunkinimus“, bet ir „šitą lengvai apraizgančią nuodėmę“. Kas tai? Graikų kalbos žodis, išverstas „lengvai apraizganti“, Biblijoje tėra pavartotas vieną kartą — tik šitoje eilutėje. „Bėgikas atsisakydavo vilkėti drabužį, kuris apsivyniotų apie kojas ir varžytų judesius, trukdytų bėgti, — rašo biblistas Albertas Barnsas. — Panašiai ir krikščionis turėtų atsisakyti visko, kas jį raizgytų.“ O kaip gali būti, kad krikščionis susipainiojęs nusilpsta?

¹⁰ Krikščionis tikėjimo nepraras vienu akimoju. Šitaip nutinka per ilgesnį laiką, nepastebimai. Savo laiško pradžioje Paulius jau skatino bendratikius žiūrėti, kad nepraplauktų „pro šalį“ ir kad jų širdyje „neužsimegztų netikėjimo piktybė“ (Hbr 2:1; 3:12). Bėgikas, susipainiojęs drabužyje, paprastai pargriūva. Todėl į lenktynių trasą tinka stoti ne su bet kokiu drabužiu. Apie savo aprangą negalvos tik tas, kuris labai nerūpestingas, per daug savimi pasitikintis arba kurio mintys užimtos kitais dalykais. Ką tad Pauliaus pamokymas turėtų mums reikšti?

11. Dėl kokių veiksnių galime prarasti tikėjimą?

¹¹ Atminkime, kad tikėjimo praradimas yra galutinis rezultatas to, ką žmogus jau kurį laiką daro. Kitas biblistas apie „lengvai apraizgančią nuodėmę“ rašo, kad tai yra „nuodėmė, prie kurios dažniausiai veda gyvenimo aplinkybės, mūsų pačių prigimtis, mūsų bendrystės“. Kitaip tariant, didelę įtaką daro aplinka, asmeninės ydos bei silpnybės, draugai. Dėl visų šitų veiksnių tikėjimas gali nusilpti arba net visai galime jo netekti (Mt 13:3-9).

12. Į kokius priminimus turime atsižvelgti, kad neprarastume tikėjimo?

¹² Ištikimas ir nuovokus vergas jau daugelį metų primena, jog turime būti išrankūs,  ką žiūrime ir ko klausomės, ką dedamės į protą ir į širdį. Taip pat perspėja, kad neįsipainiotume į pinigų ir turto raizgus, nesusiviliotume pramogų pasaulio blizgesiu, nesivaikytume technikos naujovių, kurioms nėra galo. Būtų didelė klaida manyti, kad šitie pamokymai per griežti arba taikytini tiktai kitiems, o mums joks pavojus negresia. Neapsigaukime: Šėtono pasaulis yra prispendęs mums daugybę užmaskuotų pinklių. Nerūpestingumas, perdėtas pasitikėjimas savimi ir šiaip visokie trukdžiai jau sužlugdė kai kurių krikščionių tikėjimą. Saugokimės, kad panašiai nenutiktų ir mums — kad dovanos, amžinojo gyvenimo, nepamestume iš akiračio (1 Jn 2:15-17).

13. Kaip mums nepersiimti pasaulio mąstysenos?

¹³ Kiekvieną dieną pasaulis mums perša savas vertybes, siekius, mąstyseną. (Perskaityk Efeziečiams 2:1, 2.) Kiek mus tai paveiks, labai priklauso nuo pačių apsisprendimo. Prisikvėpuoti užteršto „oro“, apie kurį užsimena Paulius, būtų mirtinai pavojinga. Kad neapsinuodytume, šiai įtakai niekada nepasiduokime. O kas dar mums padės ištvermingai bėgti iki finišo? Jėzaus pavyzdys. Jis, galima sakyti, yra lenktynių lyderis (Hbr 12:2). Gerą pavyzdį rodė ir apaštalas Paulius. Save jis irgi priskyrė prie bėgikų — siekė krikščioniško apdovanojimo ir bendratikius skatino daryti tą patį (1 Kor 11:1; Fil 3:14).

Kad apdovanojimą laimėtume

14. Kiek svarbu Pauliui buvo įveikti visą distanciją?

¹⁴ Kiek svarbu Pauliui buvo pasiekti finišą? Atsisveikindamas su Efezo vyresniaisiais, apaštalas kalbėjo: „Aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus“ (Apd 20:24). Idant gyvenimo lenktynėse įveiktų skirtą distanciją, jis buvo pasiryžęs  aukoti viską, net savo gyvybę. Paulius dėl gerosios naujienos uoliai triūsė ir suprato, kad, jeigu bėgimą nutrauktų, šitos pastangos nueitų veltui. Vis dėlto jis nebuvo perdėtai geros nuomonės apie save, nemanė lenktynes jau laimėjęs. (Perskaityk Filipiečiams 3:12, 13.) Tiktai gyvenimo pabaigoje apaštalas galėjo tvirtai pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4:7).

15. Kaip Paulius skatino kitus lenktynių dalyvius?

¹⁵ Paulius labai norėjo, kad ir bendratikiams pavyktų lenktynes užbaigti, kad jie bėgimo nenutrauktų. Pavyzdžiui, Filipų krikščionis jis ragino negailėti jėgų dėl savo išgelbėjimo ir sakė: „Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui vargęs“ (Fil 2:16). Panašiai ir Korinte gyvenančius krikščionis jis skatino: „Bėkite taip, kad [dovaną] laimėtumėte!“ (1 Kor 9:24).

16. Kodėl savo tikslą, apdovanojimą, reikia aiškiai turėti omenyje?

¹⁶ Bėgant ilgą distanciją, tarkim, maratoną, iš pradžių finišo linijos nesimato. Tačiau bėgikui niekas kitas nerūpi — tik finišas. Ir kuo arčiau tikslas, tuo tvirčiau jis yra pasiryžęs bėgti iki galo. Panašiai turėtų būti ir mūsų lenktynėse. Tikslas, į kurį bėgame, gyvenimo apdovanojimas, tegul būna mums labai realus. Šitaip lengviau jį pasieksime.

17. Kaip tikėjimas padeda nenuleisti akių nuo apdovanojimo?

¹⁷ „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“, — rašė Paulius (Hbr 11:1). Štai Abraomas ir Sara nusprendė palikti savo patogius namus ir apsigyveno tolimame krašte nelyginant „svečiai ir ateiviai“. Kaip jie tokiam žingsniui ryžosi? Dievo pažadų išsipildymą jie ‘iš tolo regėjo’. Ir Mozė atsisakė „laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“, nepanoro „Egipto turtų“. Kodėl buvo taip tvirtai nusistatęs? Jis „žvelgė į atpildą“ (Hbr 11:8-13, 24-26). Taigi ne veltui Paulius rašė, kad didžius darbus tie žmonės nuveikė tikėdami. Dėmesį jie sutelkė ne į esamus sunkumus ir išmėginimus — tikėjimo akimis įžvelgė, ką Dievas jų labui jau daro ir ką dar ateityje padarys.

18. Kas padės mums nusimesti „lengvai apraizgančią nuodėmę“?

¹⁸ Pavyzdžiai, suminėti Laiško hebrajams 11-ame skyriuje, tikrai padės mums ugdytis tikėjimą ir nusimesti „lengvai apraizgančią nuodėmę“. Tuos žmones, gyvenusius senovėje, vis prisiminkime ir į juos lygiuokimės (Hbr 12:1). Taip pat lankykime krikščionių sueigas ir būkime su broliais ir sesėmis, kurie Dievą irgi tvirtai tiki, — „sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Hbr 10:24).

19. Kodėl dabar svarbu nenuleisti akių nuo apdovanojimo?

¹⁹ Lenktynių pabaiga čia pat. Finišo liniją jau, galima sakyti, matome. Jehovos palaikomi ir širdyje turėdami gyvą tikėjimą, „nusimeskime visus apsunkinimus, taip pat šitą lengvai apraizgančią nuodėmę“. Ir bėkime taip, kad Jehovos, mūsų Dievo ir Tėvo, pažadėtą apdovanojimą laimėtume!

[Išnaša]

Pakartokime

• Ką mums reiškia nusimesti „visus apsunkinimus“?

• Dėl ko krikščionis gali prarasti tikėjimą?

• Kodėl neturėtume nuleisti akių nuo apdovanojimo?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kas yra „lengvai apraizganti nuodėmė“ ir kaip žmogus gali joje susipainioti?