Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

„Nesiremk vien savo įžvalga“

„Nesiremk vien savo įžvalga“

„Nesiremk vien savo įžvalga“

„Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga“ (PAT 3:5).

1, 2. a) Kokių būna nelengvų situacijų? b) Į ką ir kodėl turėtume remtis, kai užklumpa bėdos, kai tenka apsispręsti arba kai reikia pasipriešinti pagundai?

DARBDAVYS jau uždarė kelis firmos padalinius ir atleido dalį darbuotojų. Sintija * baiminasi, kad ir ji tuoj neteks darbo. Ką reikės daryti? Ar užteks pinigų mokesčiams? Kita krikščionė, Pamela, labai norėtų išvykti tarnauti ten, kur trūksta evangelizuotojų, bet vis neapsisprendžia. Kaip jai būtų geriausia pasielgti? O štai kokia problema vargina Samuelį. Dar visai jaunas jis prisižiūrėjo pornografijos ir dabar, turėdamas dvidešimt suvirš metų, jaučia stiprią pagundą sugrįžti prie to bjauraus įpročio. Kas jam padėtų atsispirti?

2 Į ką tu remiesi, kai užklumpa bėdos, kai tenka dėl ko nors svarbaus apsispręsti arba kai reikia pasipriešinti pagundai? Kliaujiesi pats savimi ar ‘pavedi savo rūpesčius Viešpačiui’? (Ps 55:23 [55:22, Brb]) „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius, jo ausys girdi jų šauksmą“, — sakoma Biblijoje (Ps 34:16 [34:15, Brb]). Kaip tad svarbu mums visa širdimi pasitikėti Jehova ir nesiremti vien savo įžvalga! (Pat 3:5)

3. a) Ką reiškia pasitikėti Jehova? b) Kodėl kai kurie yra linkę remtis savo pačių įžvalga?

3 Iš visos širdies pasitikėti Jehova reiškia elgtis taip, kaip jis moko, atsižvelgti, kokia yra jo valia. Kad Dievu kliaujamės, geriausiai liudija mūsų dažnos maldos ir nuoširdūs prašymai nurodyti teisingą kryptį. Tačiau visad remtis į Jehovą daugeliui nėra taip paprasta. Viena sesė, vardu Lin, antai prisipažįsta: „Mokydamasi besąlygiškai pasikliauti Jehova, aš nuolat turiu su savimi kovoti.“ Toliau ji paaiškina, kodėl: „Tėvas man, galima sakyti, yra svetimas žmogus, o ir motina manimi nesirūpino, nerodė šiltų jausmų. Todėl labai greit išmokau savimi pasirūpinti pati.“ Kuo nors besąlygiškai pasitikėti šiai sesei yra sunku dėl tokių ankstesnių išgyvenimų. Kita vertus, jeigu žmogus yra gabus ir jeigu jam sekasi, tada irgi kyla noras viską spręsti pačiam. Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, kad vyresnysis bendruomenės reikalus ims tvarkyti remdamasis vien savo patirtimi, pirmiau Dievui nepasimeldęs.

4. Ką šiame straipsnyje aptarsime?

4 Iš mūsų Jehova tikisi, kad patys visomis jėgomis darysime, ko maldose prašome, veiksime pagal jo valią. Kaipgi tada suderinti du dalykus: ir Jehovai savo rūpesčius pavesti, ir patiems stengtis rasti išeitį? Ko turėtume sergėtis, kai prireikia apsispręsti? Kodėl kovojant su pagunda labai svarbi yra malda? Tai suprasti mums padės Biblijos laikais gyvenusių žmonių pavyzdžiai.

Kai slegia rūpesčiai ir bėdos

5, 6. Ką Ezekijas darė sulaukęs grasinimų iš Asirijos karaliaus?

5 Apie Judo karalių Ezekiją Biblijoje rašoma: „Jis buvo ištikimai atsidavęs Viešpačiui. Ezekijas niekada nepasitraukė nuo Viešpaties, bet laikėsi įsakymų, kuriuos Viešpats buvo davęs per Mozę.“ Iš tiesų jis „pasitikėjo tik Viešpačiu, Izraelio Dievu“ (2 Kar 18:5, 6). Bet štai Asirijos karalius Sanheribas atsiuntė į Jeruzalę savo aukštą pareigūną rab šakę bei kitus pasiuntinius su stipriomis karinėmis pajėgomis. Galinga Asirijos kariuomenė jau įveikė nemažai įtvirtintų Judo miestų ir dabar Sanheribas nusitaikė į Jeruzalę. Ką Ezekijas darys? Nuskubėjęs į Jehovos namus jis ėmė melstis: „Viešpatie, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankų, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tik tu vienas, o Viešpatie, esi Dievas!“ (2 Kar 19:14-19).

6 Ezekijas ne tik meldėsi Jehovai, bet ir pats ėmėsi veiksmų. Dar prieš eidamas šventyklon pasimelsti, jis žmonėms įsakė neatsiliepti į rab šakės pašaipius žodžius. Be to, būrelį vyrų pasiuntė pas pranašą Izaiją, kad šis patartų, kaip elgtis (2 Kar 18:36; 19:1, 2). Ezekijas darė viską, ką galėjo ir neperžengė leistinų ribų — nesikreipė pagalbos į Egiptą nei į kitas kaimynines tautas. Toks problemos sprendimas juk būtų buvęs priešingas Jehovos valiai. Užuot rėmęsis vien savo įžvalga, Ezekijas kliovėsi Jehova. Tada Dievo angelas užmušė 185000 Sanheribo karių ir šiam teko pasitraukti, sugrįžti į Ninevę (2 Kar 19:35, 36).

7. Kokio pasitikėjimo mums teikia Onos ir pranašo Jonos maldos?

7 Sielvartaudama, kad yra bevaikė, į Jehovą rėmėsi ir Ona, levito Elkanos pati (1 Sam 1:9-11, 18). O štai pranašas Jona atsidūrė didžiulės žuvies pilve. „Savo nelaimėje šaukiausi Viešpaties, ir jis man atsiliepė. Iš Šeolo pilvo šaukiau, ir tu išgirdai mano balsą!“ — meldėsi jis ir buvo išvaduotas (Jon 2:2, 3, 11 [2:1, 2, 10, Brb]). Jehova į mūsų pagalbos šauksmą skuba atsiliepti net kai esame, rodos, beviltiškoje padėtyje. Kaip gera tai žinoti! (Perskaityk Psalmyno 55:2, 17 [55:1, 16, Brb].)

8, 9. Kas Ezekijui, Onai ir pranašui Jonai, sprendžiant iš maldų turinio, labiausiai rūpėjo ir ko iš šito pasimokome?

8 Iš Ezekijo, Onos ir pranašo Jonos pavyzdžio dar pasimokome, ko, sunkią akimirką melsdamiesi Jehovai, neturėtume pamiršti. Nors visus tris minėtus asmenis problemos gniuždė, jų maldos byloja, kad labiausiai jiems rūpėjo ne savus vargus nusimesti ir patiems lengviau atsikvėpti. Jehovos vardo šlovė, tyras Dievo garbinimas ir jo valios vykdymas — štai kas buvo jiems svarbiausia. Ezekijas sielvartavo matydamas, kaip iš Jehovos vardo tyčiojamasi. Ona savo pirmagimį sūnų, kurio taip laukė, pažadėjo atiduoti tarnauti prie padangtės Šilojyje. O Jona sakė: „Duotą įžadą įvykdysiu“ (Jon 2:10 [2:9, Brb]).

9 Kai Jehovos meldžiame, kad iš užgriuvusių sunkumų išvaduotų, atidžiai ištirkime savo motyvus. Ar galvojame apie Jehovą ir apie didelį darbą, kurį jis šiuo metu žemėje daro, o gal tik laukiame greito palengvėjimo, atvangos nuo savo bėdų? Savi rūpesčiai nejučiomis gali taip užvaldyti protą, kad dvasinius dalykus visai nustumsime į šalį. Melsdami Dievą pagalbos, mintyse visad turėkime patį Jehovą, jo vardo šventumą, jo viešpatystės apgynimą. Tada, jeigu reikalas ir neišsispręs, kaip norėjome, vis tiek gebėsime viską vertinti pozityviai. Atsakymas į mūsų maldą gali būti ir toks, kad su Dievo pagalba turime tiesiog kantriai ištverti. (Perskaityk Izaijo 40:29; Filipiečiams 4:13.)

Kai prireikia apsispręsti

10, 11. Ką Juozapatas darė pats nebežinodamas, kaip sudėtingoje situacijoje elgtis?

10 Ką darai, kai reikia dėl ko nors svarbaus apsispręsti? Gal mintyse jau pasirenki, kaip elgsiesi, ir tik paskui prašai Jehovos, kad tavo sumanymą laimintų? Prisiminkime, kaip reikalą sprendė Judo karalius Juozapatas, kai į jo kraštą atžygiavo jungtinė moabitų ir amonitų kariauna. Pasipriešinti užpuolikams Judo žmonės nebūtų sutelkę užtektinai pajėgų. Ką Juozapatas tuomet darė?

11 Biblijoje pasakyta, kad „Juozapatas nusigandęs atsidavė ieškoti Viešpaties“ (Brb). Visame Jude jis paskelbė pasninką ir surinko žmones „prašyti Viešpaties pagalbos“. Atsistojęs Judo ir Jeruzalės bendrijos akivaizdoje karalius pradėjo melstis. Jehovą jis maldavo: „Mūsų Dieve, argi tu jų nenubausi? Juk mes bejėgiai prieš šią pulti ateinančią didžiulę kariauną! Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys žvelgia į tave.“ Juozapato maldą gyvasis Dievas išklausė — tautą stebuklingai išgelbėjo (2 Met 20:3-12, 17). O kaip yra su mumis? Vienokie ar kitokie sprendimai dažnai lemia, ar su Jehova labiau suartėsime, ar dvasiniu atžvilgiu kaip tik patirsime nuostolį. Argi neturėtume tada ypač kliautis Jehova, o ne remtis savo pačių įžvalga?

12, 13. Ko iš karaliaus Dovydo pasimokome, kai reikia dėl ko nors apsispręsti?

12 O jei situacija neatrodo tokia kebli, kad pats nerastum išeities? Štai galbūt remdamasis savo ankstesne patirtimi tuojau sugalvoji, kaip pasielgti. Čia vertėtų pasimokyti iš karaliaus Dovydo. Sykį amalekiečiai užpuolė Ciklago miestą ir paėmė nelaisvėn Dovydo ir jo vyrų žmonas bei vaikus. Dovydas tada Jehovos teiravosi: „Ar turiu vytis tuos užpuolikus?“ Dievas atsakė: „Vykis, nes tikrai juos pasivysi ir tikrai išgelbėsi!“ Taip Dovydas ir padarė: leidosi vytis ir „išgelbėjo visa, ką amalekiečiai buvo paėmę“ (1 Sam 30:7-9, 18-20).

13 Po kurio laiko prieš Izraelį atžygiavo filistinai. Dovydas dar kartą Jehovos klausė, ką daryti, ir gavo aiškų atsakymą: „Eik, nes aš tikrai atiduosiu filistinus tau į rankas“ (2 Sam 5:18, 19). Neilgai trukus filistinai ir vėl užsimojo su juo kovoti. Ką Dovydas darys dabar? Jis galėjo samprotauti: „Jau du kartus man panašiai buvo. Eisiu ir susidorosiu su tais Dievo priešais!“ O gal vis dėlto atsiklaus Jehovos? Savo patirtimi Dovydas pernelyg nepasitikėjo — vėl meldėsi Dievui. Ir kaip gerai, kad rėmėsi ne savo išmone! Jehovos nurodymai šįsyk buvo kitokie (2 Sam 5:22, 23). Kada patenkame į situaciją, kuri mums nėra nauja, ar susiduriame su jau pažįstama problema, kliautis vien savo ankstesne patirtimi išties pavojinga. (Perskaityk Jeremijo 10:23.)

14. Ko pasimokome iš to, kaip Jozuė ir Izraelio seniūnai pasielgė su gibeoniečiais?

14 Prieš ką nusprendžiant, vadinasi, yra būtina Jehovos paprašyti, kad nurodytų teisingą kryptį. Tačiau įsidėmėkime: visiems mums, net ir patyrusiems vyresniesiems, netobulumas gali diktuoti priešingai. Štai pagalvokime, kaip pasielgė Mozės įpėdinis Jozuė ir Izraelio seniūnai, kai Gibeono gyventojai sugalvojo gudrybę ir apsimetė atėjūnais iš tolimo krašto. Jehovos nepasiteiravę, Jozuė ir jo vyrai ėmė ir sudarė su gibeoniečiais taikos sutartį. Nors Dievas šiam žingsniui galiausiai pritarė, vis dėlto pasirūpino, kad minėtas atsitikimas — kai jo vadovavimo žmonės neieškojo — būtų aprašytas Šventajame Rašte mums pasimokyti (Joz 9:3-6, 14, 15).

Kai kovojame su pagundomis

15. Paaiškink, kodėl, norint pagundai atsispirti, būtina melstis.

15 Kadangi mūsų nariuose glūdi „nuodėmės įstatymas“, su nuodėmingais polinkiais kovokime iš visų jėgų (Rom 7:21-25). Šią kovą tikrai galime laimėti. Kaip? Savo sekėjams Jėzus sakė, jog, norint pagundai atsispirti, būtina melstis. (Perskaityk Luko 22:40.) Kartais, net ir pasimeldus Jehovai, netyros mintys, blogi troškimai niekur nedingsta. Kad įstengtume negeram polinkiui pasipriešinti, privalome Dievą išminties prašyti nuolat, be paliovos. Jehova, kaip žinia, „dosniai visiems duoda nepriekaištaudamas“ (Jok 1:5). Jokūbas taip pat rašo: „Kas nors iš jūsų [dvasiškai] serga? Tegul pasikviečia bendruomenės vyresniuosius ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Jehovos vardu. Tikėjimo malda išgydys sergantį“ (Jok 5:14, 15).

16, 17. Kada yra tinkamiausias momentas pasimelsti, jei norime atsispirti pagundai?

16 Aišku, be maldos pagundai nepasipriešintume. Svarbu vis dėlto nepraleisti paties tinkamiausio momento pasimelsti. Patarlių 7:6-23 antai rašoma apie vieną jaunuolį. Kai miestą jau gaubia sutemos, jis eina gatve, kurioje žino gyvenant moterį palaidūnę. Paveiktas jos vilionių ir suvedžiotas saldžių žodžių, seka paskui ją tarsi veršis, vedamas pjauti. Kodėl tas jaunuolis čionai atklydo? Jis buvo „be sveikos nuovokos“, be gyvenimo patirties, ir jam tikriausiai sukilo nederami geismai (Pat 7:7). Kada malda būtų labiausiai jam padėjusi? Aišku, būtų buvę gerai pasimelsti bet kurią akimirką, kai tą moterį susitiko. Bet jeigu būtų meldęsis vos kilus minčiai pasukti ta gatve, tai būtų buvę užvis geriausia.

17 Dabar žmogus, tarkim, labai stengiasi atsispirti norui žiūrėti pornografiją. O jeigu jis imtų naršyti po interneto svetaines, kur žino esant nepadorių nuotraukų ar vaizdo įrašų? Ar nebūtų tada panašus į aną jaunuolį iš Patarlių knygos 7-o skyriaus? Kaip pavojinga pasukti šiuo keliu! Kad atsispirtų troškimui žiūrėti pornografiją, asmuo privalo melsti Jehovą pagalbos, kol dar nė nepradėjo klaidžioti po tokius interneto skersgatvius.

18, 19. a) Kodėl atsispirti pagundai yra nelengva ir kaip šią kovą galime laimėti? b) Ką esi pasiryžęs daryti?

18 Atsispirti pagundai ar atsikratyti blogų įpročių nėra lengva. „Kūnas su savo geismais yra priešybė dvasiai, o dvasia — priešybė kūnui, — rašė apaštalas Paulius ir čia pat pridūrė: — todėl to, ką norėtumėte daryti, nedarote“ (Gal 5:17). Kad šią kovą laimėtume, nuoširdžiai pasimelskime kas kartą, kai blogos mintys ar troškimai šmėsteli galvoje, ir tada veikime išvien su savo maldomis. Mes nesame patyrę „jokio kitokio gundymo, kaip tik žmonėms įprastus“, ir su Jehovos pagalba tikrai galime likti jam ištikimi (1 Kor 10:13).

19 Ar būtume slegiami bėdų, ar reikėtų dėl ko nors svarbaus apsispręsti, ar priešintumės kokiai pagundai, mes turime neįkainojamą dovaną nuo Jehovos — maldą. O melsdamiesi aiškiausiai ir parodome, kad Dievu pasikliaujame. Nuolat prašykime šventosios dvasios, kad vestų mus ir stiprintų (Lk 11:9-13). Ir būtinai pasitikėkime Jehova, nesiremkime vien savo įžvalga.

[Išnaša]

^ pstr. 1 Vardai pakeisti.

Kaip atsakysi?

• Kaip Ezekijo, Onos ir pranašo Jonos pavyzdys mus moko pasitikėti Jehova?

• Kokio polinkio, remiantis Dovydo ir Jozuės pavyzdžiu, turėtume saugotis, kai reikia dėl ko nors apsispręsti?

• Kada, kovojant su pagunda, būtų tinkamiausias momentas melstis?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Kada yra tinkamiausias momentas pasimelsti, kad atsispirtum pagundai?