Norėjau būti kaip Iftacho duktė

Papasakojo Džoana Souns

Nuo paauglystės svajojau būti kaip Iftacho duktė. Papasakosiu, ką turėjau omenyje ir kaip galiausiai tapau į ją panaši.

PIRMĄ kartą Jehovos liudytojų asamblėjoje dalyvavau 1956 metais. Ji vyko Bombėjuje (dabar Mumbajus), Indijoje. Po šios asamblėjos mano gyvenimas pasikeitė — taip stipriai mane paveikė joje išgirsta kalba apie Iftacho dukterį.

Kaip galbūt žinote iš Biblijos, Iftacho dukra, atrodo, dar paauglė būdama sutiko likti netekėjusi, kad jos tėvas galėtų įvykdyti duotą įžadą. Mergina niekada neištekėjo ir tarnavo prie Jehovos namų, arba padangtės, visą savo gyvenimą (Teisėjų 11:28-40).

O, kaip aš norėjau būti panaši į ją! Tačiau susidūriau su rimta kliūtimi — Indijos kultūroje likti netekėjusiai anuomet buvo nepriimtina.

Kokioje šeimoje augau

Esu penkta iš šešių Bendžamino ir Marselinos Sounsų vaikų. Gyvenome vakarinės Indijos pakrantės mieste Udipyje. Mūsų gimtoji kalba yra tulu (ja šneka maždaug du milijonai žmonių), tačiau mokykloje pamokos buvo dėstomos kanadų kalba.

Šiame krašte nuo seno žmonėms svarbiausia yra sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Vaikystėje aš net nežinojau tulu kalbos žodžių, reiškiančių „viengungystė“, „vienatvė“ ar „namų ilgesys“, tarsi tokie dalykai apskritai neegzistuotų. Su mumis po vienu stogu gyveno mano seneliai, dėdės, tetos ir tuzinas pusbrolių bei pusseserių.

Tradiciškai čia dominuodavo motinos giminė. Genealoginė linija eidavo per motiną, dukterys gaudavo didesnę palikimo dalį. Kai kuriose tulu bendruomenėse ištekėjusi dukra likdavo gyventi motinos namuose, tad jos vyras turėdavo persikelti pas ją.

Kadangi mūsų šeima išpažino krikščionybę, laikėmės kiek kitokių papročių. Kiekvieną vakarą senelis sukvietęs mus visus pasakydavo maldą, paskui garsiai skaitydavo Bibliją tulu kalba. Vos tik jis atversdavo savąją gerokai nutrintą Bibliją, mane apimdavo jaudulys, tarsi tai būtų ne knyga, o dėžutė su brangakmeniais. Ypač daug minčių kėlė Psalmyno 23:1: „[Jehova] — mano Ganytojas, man nieko netrūksta.“ Vis pagalvodavau, kas yra tas Jehova ir kodėl jis vadinamas Ganytoju.

Man lyg žvynai nuo akių nukrito

Po Antrojo pasaulinio karo, kilus ekonominiams sunkumams, persikraustėme į Bombėjų, už maždaug 900 kilometrų. Ten 1945 metais tėvą aplankė du Jehovos liudytojai ir paliko vieną brošiūrą. Tėvas jos žodžius tiesiog gerte sugėrė — it žemė lietų. Netrukus jau kitiems pasakojo, ką sužinojęs. Maža Biblijos studijuotojų grupelė Bombėjuje  augo ir šeštojo dešimtmečio pradžioje tapo pirmąja kanadakalbių bendruomene mieste.

Tėtis su mama labai stengėsi, kad mes, vaikai, pamėgtume tyrinėti Bibliją ir sugebėtume kitiems paaiškinti jos mokymus. Kasdien jie drauge su mumis melsdavosi, mokydavo iš Šventojo Rašto (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7; 2 Timotiejui 3:14-16). Vieną dieną beskaitant Bibliją man lyg žvynai nuo akių nukrito. Supratau: Jehova ganytojui prilygintas todėl, kad savo garbintojus veda, maitina ir saugo (Psalmyno 23:1-6; 83:18).

Jehova vedė mane už rankos

Netrukus po anos įsimintinos asamblėjos, surengtos 1956 metais Bombėjuje, pasikrikštijau. Praėjus pusei metų, sekdama vyresniojo savo brolio, vardu Prabakaras, pavyzdžiu, tapau visalaike evangelizuotoja. Be galo norėjau dalytis Biblijos tiesomis su kitais, bet kai tik pradėdavau kalbėti, burna imdavo džiūti, mikčiodavau, balsas drebėdavo. Tariau sau: „Šį darbą galėsiu dirbti tik su Jehovos pagalba.“

Jehovos pagalba atėjo per misionierius iš Kanados, Homerą ir Rūtą Makėjus, 1947 metais baigusius Jehovos liudytojų misionierių mokyklą Niujorke. Jie, galima sakyti, vedė mane už rankos, kai aš netvirtai žengiau pirmuosius žingsnelius gerosios naujienos skelbimo darbe. Su Rūta repetuodavome pokalbių įžangas. Ji puikiai žinojo, kaip mane nuraminti. Laikydama mano virpančias rankas Rūta sakydavo: „Nesijaudink, brangioji. Pabandykim nueiti į dar vienus namus.“ Tokie ramiu tonu ištarti jos žodžiai mane labai padrąsindavo.

Vieną dieną sužinojau, kad mano tarnybos porininkė bus Elizabet Čakranarajan, vyresnio amžiaus patyrusi Biblijos žinios skelbėja. „Kaip reikės su šia sese gyventi? Juk ji daug vyresnė už mane!“ — iš pradžių nerimavau. Bet vėliau supratau, kad būtent tokios tarnybos draugės man ir reikėjo.

„Niekada nesame visiškai vienos“

Pirmoji mūsų paskyrimo vieta buvo Aurangabadas, senovę menantis miestas maždaug už 400 kilometrų į rytus nuo Bombėjaus. Netrukus sužinojome, jog tame beveik milijoniniame didmiestyje mudvi esame vienintelės liudytojos. Be to, dauguma čia šneka marathų kalba, tad teko jos mokytis.

Kartais mane prislėgdavo vienatvė. Pasijusdavau lyg našlaitė ir apsiverkdavau. Tačiau Elizabet motiniškai mane paguosdavo. „Kai kada galbūt jaučiamės vienišos, bet iš tikrųjų niekada nesame visiškai vienos, — sakydavo. — Nors tu toli nuo savo draugų ir šeimos, Jehova visada yra su tavimi. Susidraugauk su juo ir niekad nesijausi vieniša.“ Iki šiol esu jai dėkinga už šį patarimą.

Kai mums pristigdavo pinigų transportui, vaikščiodavome pėsčiomis. Kasdien tekdavo nužingsniuoti apie 20 kilometrų per dulkes ir purvą, karštyje ir šaltyje. Vasarą temperatūra dažnai siekdavo 40 laipsnių. Lietinguoju sezonu purvynė kai kur neišdžiūdavo ištisus mėnesius. Vis dėlto tokie orai buvo menkniekis palyginti su giliai įsišaknijusiomis žmonių pažiūromis.

Moteris su svetimu vyru viešumoje paprastai nesikalba. Juo labiau neįprasta, kad moteris vyrą mokytų. Todėl susilaukdavome  pašaipų ir užgaulių. Pirmąjį pusmetį studijuoti Biblijos kas savaitę susėsdavome tiktai mudvi. Tačiau po kurio laiko prie mūsų prisidėjo dar keli susidomėję asmenys ir ilgainiui susidarė nedidelė grupelė. Kai kurie iš jų netgi eidavo su mumis į skelbimo tarnybą.

„Nepaliauk tobulinti savo įgūdžių“

Praėjus maždaug pustrečių metų gavome paskyrimą į Bombėjų. Elizabet ir toliau tarnavo visalaike evangelizuotoja, o man buvo pasiūlyta padėti savo tėvui, kuris tuo metu vienintelis į kanadų kalbą vertė mūsų biblinius leidinius. Jis džiaugėsi sulaukęs mano pagalbos, nes turėjo daug užduočių bendruomenėje.

1966 metais tėvai nusprendė grįžti į gimtąjį Udipį. Išvykdamas iš Bombėjaus tėtis pasakė: „Nepaliauk tobulinti savo įgūdžių, dukrele. Versk paprastai ir aiškiai. Savimi per daug nepasitikėk, išlik nuolanki. Pasikliauk Jehova.“ Tai buvo paskutinis tėčio patarimas, nes sugrįžęs į Udipį jis netrukus mirė. Jo pamokymus stengiuosi taikyti ir šiandien, dirbdama vertimo darbą.

„Nejau nenori šeimos?“

Pagal tradiciją indų šeimose tėvai sužada vaikus, kai šie dar visai jauni, ir vis primena, jog labai svarbu susilaukti palikuonių. Taigi neišvengdavau klausimų: „Nejau nenori šeimos? Kas tavimi pasirūpins senatvėje? Ar nesijausi vieniša?“

Tokios kalbos mane kartais prislėgdavo. Viešai stengdavausi to neparodyti, bet vienumoje savo jausmus išsakydavau Jehovai. Žinojau, kad jo akyse tikrai nesu menkesnė vien dėl to, jog neištekėjau, ir tai mane guodė. Ryžtą tarnauti Dievui nepadalyta širdimi stiprindavau mąstydama apie Iftacho dukterį, taip pat apie Jėzų — abu jie nekūrė šeimos ir atsidėję vykdė Dievo valią (Jono 4:34).

Dovana nuo Jehovos

Mudviejų su Elizabet draugystė truko beveik 50 metų. Tačiau 2005 metais, būdama 98-erių, Elizabet mirė. Senatvėje nusilpus regai, negalėdama skaityti Biblijos, ji kasdien ilgai ir iš širdies melsdavosi Dievui. Ne kartą esu pamaniusi, kad Elizabet savo kambaryje su kuo nors aptarinėja kokią Šventojo Rašto eilutę, bet paskui suprasdavau, jog kalbasi su Dievu. Jehova jai buvo realus Asmuo, ir ji gyveno taip, tarsi jis visada būtų šalia. Supratau, jog taip gyventi yra svarbiausia, jeigu noriu tarnauti Dievui ištikimai — kaip Iftacho duktė. Esu nepaprastai dėkinga Jehovai už šią brandžią seserį. Ji mokė bei drąsino mane dar visai jauną, taip pat ir vėliau, kai patirdavau sunkumų (Mokytojo 4:9, 10).

Kokia laiminga jaučiuosi tarnaudama Jehovai panašiai kaip Iftacho duktė! Neturėdama šeimos ir klausydama Biblijos patarimo galėjau ‘neblaškomai atsidėti Viešpaties tarnystei’, tad mano gyvenimas prasmingas, kupinas veiklos (1 Korintiečiams 7:35).

[Iliustracija 28 puslapyje]

Tėtis šeštajame dešimtmetyje Bombėjuje sako kalbą

[Iliustracija 28 puslapyje]

Su Elizabet nedaug likus iki jos mirties

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su plakatais kviečiame išklausyti biblinę kalbą Bombėjuje (1960 m.)

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su bendradarbiais vertimo skyriuje