Abraomas. Jo drąsa

Abraomas žvelgia į savo namiškius ir tarnus, besiruošiančius keliauti į Kanaaną (Pradžios 12:1-5). Jis yra šio gausaus būrio maitintojas ir gerai suvokia esąs už juos visus atsakingas. Kaip jam pavyks pasirūpinti jų pragyvenimu nepažįstamame krašte? Argi šią pareigą Abraomui nebūtų lengviau atlikti Ūre, kur apstu ganyklų, žemė yra derlinga ir netrūksta vandens šaltinių? O kaip, jeigu toje svečioje šalyje jis susirgs ar net mirs? Kas tada rūpinsis jo šeimyna? Jeigu Abraomas dėl to ir nuogąstauja, nesileidžia baimės sukaustomas. Jis tvirtai pasiryžęs paklusti Dievui, kad ir kas atsitiktų. Tai tikros drąsos požymis.

 KAS YRA DRĄSA? Tai — vidinė stiprybė, narsa, didvyriškumas, priešybė baikštumui, bailumui. Tačiau tai nereiškia, jog drąsus žmogus niekada nieko nesibaimina. Veikiau, iš Dievo įgavęs drąsos, jis baimę nugali.

KAIP ABRAOMAS RODĖ DRĄSĄ? Abraomas nebijojo išsiskirti iš daugumos. Abraomą nuo mažumės supo žmonės, kurie garbino daugybę dievų ir stabų. Vis dėlto jis nepabūgo to, ką apie jį pagalvos kiti, ir darė tai, ką žinojo esant teisinga. Abraomas drąsiai pasuko prieš srovę — nusprendė garbinti tik vieną Dievą, „aukščiausiąjį Dievą“ Jehovą (Pradžios 14:21, 22, Brb).

Garbinti tikrąjį Dievą Abraomui buvo svarbiau už materialinę naudą. Abraomas noriai atsisakė patogaus gyvenimo Ūre ir iškeliavo į dykumą, visiškai pasikliaudamas, kad Jehova juo pasirūpins. Žinoma, bėgant metams Abraomas gal ir pagalvodavo apie Ūro patogumus, bet nė kiek neabejojo, kad Jehova neapleis jo šeimos. Labiausiai už viską jis vertino draugystę su Jehova, todėl turėjo drąsos paklusti Dievo įsakymams.

KO PASIMOKOME? Iš Abraomo galime mokytis drąsos klausyti Jehovos, net jeigu mus supantiems žmonėms Dievo valia nerūpi. Štai Biblijoje sakoma, kad tie, kas stoja Jehovos Dievo pusėn, patirs priešiškumą, galbūt net iš susirūpinusių draugų ar giminaičių (Jono 15:20). Tačiau jeigu esame tvirtai įsitikinę tuo, ką sužinojome apie Jehovą, pagarbiai ginsime savo tikėjimą (1 Petro 3:15).

Taip pat galime neabejoti, jog Dievas, kaip ir žadėjo, rūpinsis tais, kurie juo pasikliauja. Turėdami tokį pasitikėjimą, drąsiai teiksime pirmenybę dvasinėms vertybėms, o ne materialiniams siekiams (Mato 6:33). Pažiūrėkime, kaip tokia nuostata padėjo vienai šeimai.

Dagas ir Beki, auginantys du mažamečius sūnus, norėjo persikelti į šalį, kur labai trūksta gerosios žinios skelbėjų. Jie surinko daug informacijos apie tą šalį, karštai meldė Jehovą vadovavimo ir galiausiai apsisprendė išvykti. „Reikėjo drąsos susidėti daiktus, aprengti vaikus ir išeiti pro duris, nes nežinojome, kaip mums viskas klostysis, — pasakoja Dagas. — Tačiau jau iš pat pradžių, kai tik ėmėme svarstyti apie persikraustymą, aptarėme Abraomo ir Saros pavyzdį. Apmąstę, kaip stipriai jie pasikliovė Jehova ir kaip jis niekada jų neapleido, tikrai įgavome ryžto.“

Štai ką Dagas pasakoja apie gyvenimą svečioje šalyje: „Jaučiamės nepaprastai laimingi. Čia mūsų buitis daug kuklesnė, dėl to galime didžiąją dienos dalį praleisti su šeima. Skelbiame gerąją naujieną, bendraujame, žaidžiame su berniukais. Net sunku apsakyti, kaip džiaugiamės tokia laisve.“

Žinoma, ne kiekvienam aplinkybės leidžia taip drastiškai pakeisti savo gyvenimą. Vis dėlto visi galime sekti Abraomo pavyzdžiu — Dievo valią laikyti svarbiausia už viską ir pasikliauti, kad Dievas mus rems. Taip nestokosime drąsos ir su tvirtu pasitikėjimu, kaip esame Biblijos raginami, sakysime: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką man gali padaryti žmogus?“ (Hebrajams 13:5, 6)

[Anotacija 7 puslapyje]

Iš Dievo įgavęs drąsos, žmogus nugali baimę

 [Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

Dievobaiminga moteris ir brangi žmona

Sara buvo ištekėjusi už vyro, garsėjusio nepaprastai tvirtu tikėjimu. Tačiau ši dievobaiminga moteris ir pati yra verta mūsų dėmesio. Štai Dievo Žodyje ji tris kartus paminėta vardu kaip puikus pavyzdys, kuriuo gali sekti kitos moterys (Izaijo 51:1, 2; Hebrajams 11:11; 1 Petro 3:3-6). Nors Šventajame Rašte apie Sarą parašyta palyginti nedaug, vis dėlto iš tų negausių detalių galime sudaryti nuostabų jos portretą.

Pagalvokite, pavyzdžiui, apie tai, kokia buvo pirmoji Saros reakcija, kai iš Abraomo išgirdo, jog Dievas liepia jiems palikti Ūrą. Ar ji ėmė svarstyti, kur jie iškeliauja ir kodėl? Ar ją apėmė nerimas dėl to, kaip jie pragyvens? Ar nuliūdo, kad teks išsiskirti su draugais bei giminaičiais, kuriuos kažin ar kada bepamatys? Apie visa tai Sara, be abejo, pamąstė. Vis dėlto ji iškeliavo pasitikėdama, kad Jehova ją už klusnumą laimins (Apaštalų darbų 7:2, 3).

Be to, Sara ne tik klusniai tarnavo Jehovai — ji buvo ir nuostabi žmona. Sara nekovojo su Abraomu dėl valdžios šeimoje. Ji jautė vyrui nuoširdžią pagarbą ir su meile rėmė jo sprendimus. Tokios gražios savybės buvo didžiausia jos puošmena (1 Petro 3:1-6).

Ar gali tokios kaip Saros savybės padėti šių laikų žmonoms? Moteris, vardu Džil, jau 30 metų besidžiaugianti santuoka, sako: „Iš Saros išmokau nesivaržydama išsakyti vyrui savo nuomonę. Tačiau šeimos galva yra vyras, todėl paskutinį žodį taria jis. Ir kai jis ką nors nusprendžia, mano pareiga yra visaip stengtis tą sprendimą palaikyti.“

O kone labiausiai paliečia širdį tai, kad Sara, nors buvo labai gražios išvaizdos, netapo dėl to išdidi (Pradžios 12:10-13). Priešingai, ji nuolankiai remdavo Abraomą tiek džiaugsme, tiek varge. Taigi, galime drąsiai sakyti, kad Abraomas su Sara buvo ištikimi Dievui, nuolankūs ir nestokojo tarpusavio meilės. Jiedu galėjo labai džiaugtis, kad turėjo vienas kitą.