▪ Šventajame Rašte, Pradžios knygoje, rašoma, kad Jehova Dievas liepė Abraomui atnašauti savo sūnų (Pradžios 22:2). Kai kuriems Biblijos skaitytojams šis epizodas kelia prieštaringus jausmus. „Kai vaikystėje pirmąsyk apie tai išgirdau, buvau baisiai pasipiktinusi, — pasakoja viena universiteto dėstytoja, vardu Karol. — Koks gi tada yra tas Dievas, jeigu reikalauja šitokio dalyko?“ Nors tokia reakcija visai suprantama, vertėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbių ano įvykio aplinkybių.

Visų pirma apmąstykime, ko Jehova nepadarė. Jis neleido Abraomui nužudyti sūnaus, nors šis buvo pasirengęs tai padaryti. Be to, Dievas su tokiu prašymu į jokį žmogų daugiau niekada nesikreipė. Jehova nori, kad visi jo garbintojai, taip pat ir vaikai, nemirtų, o gyventų ilgai ir laimingai.

Antra, Biblija leidžia suprasti, kad Jehova turėjo labai ypatingą priežastį prašyti Abraomo paaukoti Izaoką. Dievas žinojo, jog po daugelio šimtmečių pats leis savo Sūnui, * Jėzui, už mus mirti (Mato 20:28). Jehova norėjo parodyti, kiek daug ši auka jam kainuos. Kreipęsis į Abraomą su tokiu prašymu, Dievas labai įtaigiai pademonstravo, ką pats ketinąs paaukoti ateityje. Kodėl taip teigiame?

Įsiklausykime į Jehovos žodžius Abraomui: „Paimk savo sūnų, [...] savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli [...] ir paaukok jį kaip deginamąją auką“ (Pradžios 22:2). Atkreipkime dėmesį: Jehova pabrėžė, jog Abraomas Izaoką myli. Dievas žinojo, koks brangus Abraomui jo sūnus. Dievas irgi labai myli savo Sūnų, Jėzų. Norėdamas parodyti stiprią meilę, Jehova net du kartus tiesiai iš dangaus apie Jėzų pasakė „mano mylimasis Sūnus“ (Morkaus 1:11; 9:7).

Be to, verta dėmesio tai, kad Biblijos originalo kalba Dievas, duodamas Abraomui paliepimą atnašauti sūnų, pavartojo tokį hebrajišką žodį, kuris paliepimą paverčia maloniu prašymu. Pasak vieno Šventojo Rašto žinovo, ši detalė leidžia suprasti, kad „VIEŠPATS žino, kiek daug jis prašo“. Nesunku įsivaizduoti, kaip skausmingai Abraomas reagavo į tokį prašymą. Tai padeda mums bent iš dalies įsivaizduoti tą veriantį skausmą, kokį turėjo jausti Jehova, žvelgdamas į savo mylimo Sūnaus kančias ir mirtį. Tokio didžiulio skausmo Jehova, be abejo, niekada anksčiau nebuvo patyręs ir daugiau nebepatirs.

Todėl, nors Jehovos paliepimas Abraomui ir gali atrodyti kiek atgrasus, reikia atminti, kad Jehova neleido ištikimam patriarchui tos aukos atnašauti. Dievas pasirūpino, kad Abraomas išvengtų pačios baisiausios netekties, kokia tik gali ištikti tėvus, — apsaugojo Izaoką nuo mirties. Tačiau Jehova „savojo Sūnaus nepagailėjo ir atidavė jį už mus visus“ (Romiečiams 8:32). Kodėl Jehova sukėlė sau tokias baisias kančias? Tam, kad „gautume gyvenimą“ (1 Jono 4:9). Koks tvirtas Dievo meilės įrodymas! Argi tai neskatina mūsų atsiliepti į jo meilę? *

[Išnašos]