Sutuoktiniai — nors ir ne vieno tikėjimo, bet laimingi

„Iš kur tu žinai, žmona, kad išgelbėsi vyrą? Arba iš kur tu žinai, vyre, kad išgelbėsi žmoną?“ (1 KOR 7:16)

KAIP ATSAKYTUME?

Kaip galima puoselėti šeimoje santarvę, jei namiškiai nėra mūsų bendratikiai?

Kaip krikščionis gali padėti savo šeimos nariams priimti tiesą?

Kaip bendratikiai galėtų padėti tiems, kurių šeimos nariai yra kitų įsitikinimų?

1. Kas gali atsitikti, kai vienas iš šeimos narių priima tiesą?

KARTĄ, išsiųsdamas apaštalus, Jėzus prisakė: „Keliaudami skelbkite: ‘Prisiartino dangaus karalystė’“ (Mt 10:1, 7). Žmonėms, kurie su dėkingumu gerąją naujieną priėmė, ji turėjo suteikti ramybę, laimę. Vis dėlto Jėzus apaštalus įspėjo, kad garsindami žinią apie Dievo Karalystę jie užsitrauks daugelio nemalonę (Mt 10:16-23). Ypač skaudu būna, kai tą žinią atmeta ir priešais tampa artimieji, šeimos nariai. (Perskaityk Mato 10:34-36.)

2. Kodėl net ir religiniu atžvilgiu pasidalijusioje šeimoje krikščionis gali būti laimingas?

² Ar tai reiškia, kad jeigu šeima yra religiniu atžvilgiu pasidalijusi, Kristaus sekėjas negali būti laimingas? Šitaip nereikėtų manyti. Kartais šeima smarkiai priešinasi, betgi nebūtinai — daugeliu atvejų tarpusavio santykiai išlieka visai geri. O jeigu pasipriešinimo banga kyla, dažniausiai greit ir atslūgsta. Daug priklauso nuo to, kaip krikščionis į artimųjų šiurkščias pastabas arba į abejingumą reaguoja. Galiausiai, Jehova savo ištikimus tarnus laimina, džiaugsmo jiems duoda net ir nepalankiomis aplinkybėmis. Kad būtum laimingesnis, 1) puoselėk šeimoje santarvę ir 2) nuoširdžiai stenkis padėti kitiems šeimos nariams priimti tiesą.

PUOSELĖK ŠEIMOJE SANTARVĘ

3. Kodėl krikščionis, kurio namiškiai dar nėra bendratikiai, turi šeimoje puoselėti santarvę?

³ Kad sudygusi teisumo sėkla šeimoje subrandintų vaisių, čia turi vyrauti taika. (Perskaityk Jokūbo 3:18.) Net jei krikščionio namiškiai dar nėra jo bendratikiai, santarvę namuose jis privalo puoselėti kiek galėdamas. O ką konkrečiai būtų patartina daryti?

4. Kaip krikščionis gali išsaugoti vidinę ramybę?

 ⁴ Visų pirma krikščioniui reikia išsaugoti vidinę ramybę. Nepamainoma čia yra malda, mat visa pranokstančią „Dievo ramybę“ gauname, kada išliejame dangiškajam Tėvui savo širdį (Fil 4:6, 7). Laimė ir ramybė mus taip pat lydi, kai stengiamės Jehovą pažinti vis geriau, kai gyvenime vadovaujamės Šventojo Rašto principais (Iz 54:13). Ir dar, kad būtume laimingi ir kad nepristigtume ramybės, turime lankyti bendruomenės sueigas, uoliai darbuotis evangelizacijos tarnyboje. Net jeigu namiškiai ir nėra bendratikiai, šiems svarbiems dalykams paprastai įmanoma skirti laiko ir dėmesio. Viena mūsų sesė, Enza, * dėl tikėjimo sulaukia iš vyro smarkių išpuolių. Į tarnybą ji eina tik atlikusi namuose visus buities darbus. „Kaskart, kai dalijuosi su žmonėmis gerąja naujiena, Jehova man duoda pasidžiaugti puikiais savo pastangų vaisiais“, — sako Enza. Šitaip Dievo laiminama, ji išlaiko vidinę ramybę, yra patenkinta, džiaugsminga.

5. Su kokiais sunkumais gali susidurti krikščionys, kurių šeimos nariai nėra bendratikiai, ir kas čia padėtų?

⁵ Taikiai sugyventi su šeimos nariais, turinčiais kitokią pasaulėžiūrą, reikia nemenkų pastangų. Ir kadangi šeimyniškiai kartais tikisi iš mūsų dalykų, kurie prieštarauja Biblijos mokymams, santarvę palaikyti yra išties nelengvas uždavinys. Vadovaudamiesi teisingais principais, galbūt ką nors iš artimųjų ir suerzinsime, tačiau per laiką šitaip galime padėti tvirtą pamatą santarvei. Aišku, jeigu būtume kategoriški ten, kur jokie Dievo Žodžio principai nepažeidžiami, rastųsi bereikalinga įtampa. (Perskaityk Patarlių 16:7.) Iškilus kokiai problemai, patarimų ieškokime Biblija pagrįstuose ištikimo ir nuovokaus vergo leidiniuose, kreipkimės į bendruomenės vyresniuosius (Pat 11:14).

6, 7. a) Kodėl, vienam šeimos nariui ėmus su Jehovos liudytojais studijuoti Bibliją, kiti neretai ima priešintis? b) Ką asmuo, studijuojantis Bibliją ar jau tapęs Jehovos liudytoju, turėtų daryti dėl priešiško šeimyniškių nusistatymo?

⁶ Kad šeimoje puoselėtume santarvę, turime pasitikėti Jehova ir įsijausti į savo artimųjų padėtį, stengtis juos suprasti (Pat 16:20). Tokią įžvalgą gali parodyti net ir asmuo, neseniai pradėjęs studijuoti Bibliją. Būna, kad vienam iš sutuoktinių ėmus Šventuoju Raštu domėtis, kitas dėl to visai neprieštarauja. Gal netgi pripažįsta, jog šeimai tai išeis į gera. Bet būna ir priešingai — kyla konfliktas. Antai Estera, dabar jau mūsų sesė, pasakoja, kad kai vyras ėmė su Jehovos liudytojais tyrinėti Šventąjį Raštą, ji ne juokais supyko. „Leidinius arba išmesdavau, arba sudegindavau“, — atvirauja Estera. O štai Hovardas, iš pradžių irgi piktinęsis, kam žmona studijuoja Bibliją, sako: „Nemažai vyrų baiminasi, kad žmoną kažkas apgaus ir įtrauks į kokią neaiškią sektą. Jie nežino, kaip į šią tariamą grėsmę reaguoti, ir ima elgtis šiurkščiai.“

⁷ Studijuotojui, kurio antroji pusė nusiteikusi priešiškai, turėtume padėti suprasti, kad Biblijos studijų dėl to nutraukti nereikia. Dažnai viską pavyksta išspręsti geruoju — rodant sutuoktiniui švelnumą ir pagarbą (1 Pt 3:15). Hovardas džiaugiasi: „Koks dėkingas esu žmonai, kad liko rami, nesikarščiavo!“ O ji pasakoja: „Hovardas reikalavo, kad Biblijos nebestudijuočiau. Sakė, man plauna smegenis. Aš nesiginčijau. Pasakiau, kad gal jis ir teisus, bet vis tiek  nesuprantu, kaip šitaip gali būti. Paprašiau jo, kad paskaitytų knygą, kurią studijuoju. Jis paskaitė ir nerado nieko, su kuo nesutiktų. Nuo tada visiškai pakeitė savo nuomonę.“ Svarbu prisiminti, kad kai išeiname į sueigas ar į tarnybą, sutuoktinis gali pasijusti vienišas, imti nuogąstauti, jog šeima ỹra. Visas abejones tegul išsklaido mūsų šilti, malonūs žodžiai.

PADĖK JIEMS PRIIMTI TIESĄ

8. Ką apaštalas Paulius patarė krikščionims, kurių sutuoktinis yra kitokių pažiūrų?

⁸ Apaštalas Paulius krikščionims pataria nepalikti sutuoktinio vien dėl to, kad šis kitokių pažiūrų. * (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:12-16.) Nors dabar šeima tebėra religiniu atžvilgiu pasidalijusi, mintis, kad vieną gražią dieną antroji pusė gali priimti tiesą, krikščioniui padės būti laimingam. Nors ir labai norėtųsi artimą žmogų įtikinti, vis dėlto reikia būti atsargiam. Tai liudija tolesni pavyzdžiai.

9. Kokio atsargumo reikėtų apie Biblijos tiesą pasakojant savo šeimos nariams?

⁹ Vienas mūsų brolis, Džeisonas, sužinojęs tiesą iš Biblijos, degte užsidegė. „Norėjau visiems apie tai papasakoti“, — prisimena jis. Kada Biblijos studijuotojas supranta, jog visa, ko iš Šventojo Rašto mokosi, yra tiesa, dažniausiai labai džiaugiasi ir be perstojo visiems apie tai šneka. Jis galbūt viliasi, kad ir kiti šeimos nariai iškart įtikės. Bet neretai sulaukia visiškai priešingo atsako — į gerąją naujieną namiškiai reaguoja šaltai. Ar Džeisonui pavyko savo entuziazmu žmoną užkrėsti? Ne. „Jaučiausi atakuojama“, — sako ji. Kita moteris, Biblijos tiesą priėmusi aštuoniolika metų vėliau negu vyras, aiškina, kodėl taip buvo: „Aš toks žmogus, kad turiu mokytis pamažu.“ Jeigu vedi Biblijos studijas asmeniui, kurio sutuoktinis nerodo noro tapti tikrojo Dievo garbintoju, kodėl kartais drauge neparepetavus, kaip taktiškai išaiškinti visokius opius tikėjimo klausimus? „Tekrinta mano mokymas kaip lietus, telaša mano kalba kaip rasa, tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos“, — pasakė Mozė (Įst 32:2). Keli tiesos lašeliai, kritę reikiamoje vietoje, neretai padaro daugiau gera nei dvasinių pamokymų liūtis.

10—12. a) Kokį priesaką apaštalas Petras paliko krikščionims, kurių sutuoktinis nėra bendratikis? b) Kaip viena Biblijos studijuotoja išmoko daryti, kas prisakyta 1 Petro 3:1, 2?

¹⁰ Krikščionėms, kurių šeima religiniu atžvilgiu yra pasidalijusi, apaštalas  Petras, šventosios dvasios įkvėptas, paliko tokį priesaką: „Klausykite savo vyrų, kad jeigu kurie nepaklūsta žodžiui, būtų laimėti be žodžio, žmonų elgesiu, matydami, jog elgiatės tyrai ir su didžia pagarba“ (1 Pt 3:1, 2). Būdama klusni ir labai pagarbi, krikščionė savo sutuoktinį, net ir gana šiurkštų, gali patraukti prie tikrojo Dievo. Panašiai ir vyras, kurio žmona nėra bendratikė ir galbūt net priešiškai nusistačiusi, privalo elgtis dievobaimingai, su meile atlikti šeimos galvos pareigas (1 Pt 3:7-9).

¹¹ Kad Petro pamokymu sekti išties verta, rodo daugybė šiuolaikinių pavyzdžių. Antai mūsų sesuo Selma. Kai su Jehovos liudytojais pradėjo studijuoti Bibliją, jos vyrui Stivui tai nepatiko. „Pykau, jaučiausi nesaugus, ėmiau pavyduliauti, norėjau žmoną išlaikyti prie savęs“, — prisipažįsta Stivas. O ką gali pasakyti Selma? „Dar prieš tai, kai sužinojau tiesą, su Stivu gyvenau kaip ant parako statinės. Jis buvo karšto būdo. Ir kai ėmiau studijuoti Bibliją, tapo dar ūmesnis.“ Kaip pavyko viską pakreipti į gera?

¹² Selma prisimena, kaip ją pamokė sesuo, kuri vedė studijas. „Tą dieną visai nenorėjau studijuoti. Vakarą prieš tai bandžiau Stivui kažką įrodinėti ir jis supykęs man sudavė. Jaučiausi prislėgta, gailėjau savęs. Kai papasakojau sesei, kas atsitiko ir kokia aš nusiminusi, ji paprašė, kad perskaityčiau 1 Korintiečiams 13:4-7. Perskaičiau ir tuoj pradėjau skųstis, kad Stivas niekada šitaip meilingai su manim nesielgia. Bet sesuo, norėdama mane paprotinti, tada paklausė: „O kiek kartų pati esi parodžiusi tokią meilę savo vyrui?“ Atsakiau: „Nė karto, nes jis visai nesugyvenamas.“ Sesuo švelniai tarstelėjo: „Selma, kuris iš judviejų stengiasi elgtis krikščioniškai? Tu ar Stivas?“ Supratau, kad turiu pakeisti požiūrį, ir Jehovos maldoje prašiau, kad sugebėčiau Stivui rodyti daugiau meilės. Po truputį viskas ėmė taisytis.“ Praėjus septyniolikai metų Stivas priėmė tiesą.

KAIP GALI PADĖTI KITI

13, 14. Kaip krikščioniui, kurio šeima religiniu atžvilgiu pasidalijusi, gali padėti kiti bendruomenės nariai?

¹³ Kaip švelnus lietus drėkina dirvą ir augalams duoda syvų augti, taip krikščionims, kurių šeima religiniu atžvilgiu pasidalijusi, bendratikiai padeda jaustis laimingiems. „Brolių ir sesių meilė teikė man stiprybės laikytis tiesos kelyje“, — sako Elvina iš Brazilijos.

¹⁴ Bendruomenės narių maloningumas, nuoširdus dėmesys gali labai paliesti širdį ir šeimyniškiams, kurie nėra  mūsų bendratikiai. Štai Nigerijoje vienas vyras, tiesą priėmęs trylika metų vėliau negu žmona, pasakoja: „Kartą važiavome su vienu Jehovos liudytoju ir jo mašina sugedo. Gretimame kaime jis susirado bendratikių ir tie mus apnakvindino. Rūpinosi mumis, tarsi būtume su jais pažįstami nuo vaikystės. Iš karto pajutau krikščionišką meilę, apie kurią mano žmona visad kalbėdavo.“ Arba štai kitas pavyzdys iš Anglijos. Viena moteris Biblijos tiesą priėmė aštuoniolika metų vėliau negu jos vyras. „Liudytojai mus abu kviesdavosi pietų. Visada jaučiausi laukiama“, — sako ji. Panašiai kalba ir kitas vyras iš Anglijos, galiausiai irgi tapęs liudytoju: „Broliai ir sesės svečiuodavosi pas mus, kviesdavosi mus į svečius, ir aš pamačiau, kokie jie dėmesingi, rūpestingi. Ypač tuo įsitikinau, kai gulėjau ligoninėje ir daug kas atėjo manęs aplankyti.“ Ar nerastume progų ir mes parodyti tokį dėmesį savo bendratikių šeimyniškiams?

15, 16. Kas padeda krikščioniui jaustis laimingam, jei kiti šeimos nariai tiesos kol kas nepriima?

¹⁵ Net jeigu daugelį metų elgiamės, kaip dera krikščioniui, ir vis mėginame taktiškai paliudyti, mūsų artimieji — sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kiti giminaičiai — tiesos, deja, gali nepriimti. Kai kurie taip ir lieka abejingi ar netgi pasidaro užkietėję priešininkai (Mt 10:35-37). Bet savo krikščionišku elgesiu vis tiek galime laimėti daug gera. Štai vienas vyras, pirma laikęsis kitokių įsitikinimų nei žmona ir tik vėliau tapęs Jehovos liudytoju, sako: „Kai krikščionis atvirai rodo tokias gražias savybes, net neįsivaizduoji, kas dedasi artimo žmogaus mintyse ir širdyje. Todėl jei sutuoktinis dar nėra tavo bendratikis, niekada nemanyk, kad jis beviltiškas.“

¹⁶ Krikščionis laimingas gali būti net jei šeimos nariai ir neįtiki. Viena sesuo, pavyzdžiui, savo vyrą jau 21 metus bando sudominti Šventojo Rašto tiesa, bet palankaus atsako kol kas nesulaukia. „Stengiuosi daryti, kas patinka Jehovai, likti jam ištikima, stiprinti savo dvasingumą. Šitaip neprarandu džiaugsmo, — sako ji. — Visad skiriu laiko asmeninėms studijoms, lankau sueigas, einu į tarnybą, padedu bendruomenės nariams. Dvasinė veikla suartina mane su Jehova ir apsaugo mano širdį“ (Pat 4:23).

NEPASIDUOK!

17, 18. Kas krikščioniui padeda neprarasti vilties, nors jo šeima religiniu atžvilgiu tebėra pasidalijusi?

¹⁷ Jei Kristaus nurodytu keliu artimieji kol kas nenori su tavimi eiti, vis dėlto nepasiduok. Atmink pažadą: „Viešpats neatstums jūsų dėl savo didžio vardo“ (1 Sam 12:22, Brb). Jeigu prie Dievo glaudiesi, jis yra su tavimi. (Perskaityk 2 Metraščių 15:2.) Tad „džiaukis iš širdies Viešpačiu“. Ir dar — „pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo“ (Ps 37:4, 5). Nepaliauk melstis ir tvirtai tikėk, kad mylintis dangiškasis Tėvas padės tau ištverti visokius sunkumus (Rom 12:12).

¹⁸ Prašyk Jehovą šventosios dvasios pagalbos, kad namuose pavyktų išlaikyti taikingą atmosferą (Hbr 12:14). Jeigu dėsi tokias pastangas, šeimos nariai, galimas dalykas, neliks abejingi. ‘Visa darydamas Dievo šlovei’, tu ir pats turėsi dvasios ramybę, būsi laimingas (1 Kor 10:31). O kaip gera žinoti, kad broliai ir sesės, visa bendruomenė, tave myli ir yra pasiruošę tau padėti!

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 28 puslapyje]

Savo įsitikinimams paaiškinti rask tinkamą momentą

[Iliustracija 29 puslapyje]

Brolio ar sesės sutuoktiniui, kuris nėra mūsų bendratikis, būkime draugiški