Gal kada nors anksčiau tarnavai Jehovai ir norėtum vėl jam tarnauti? Tačiau gal abejoji, ar jis tave priims? Prašom atidžiai perskaityti šį ir po jo einantį straipsnį. Jie parašyti kaip tik tau.

„MALDOJE prašiau Jehovos leisti man sugrįžti, meldžiau dovanoti už tai, kad jį įskaudinau.“ Taip pasakė viena moteris, kadaise nuklydusi toli nuo krikščioniško kelio. Ar gali įsijausti į jos padėtį? Galbūt mąstai: ką Dievas jaučia tiems, kurie kažkada jam tarnavo? ar jis juos atsimena? ar nori, kad jie prie jo sugrįžtų? Atsakyti į šiuos klausimus mums padeda Jeremijo užrašyti žodžiai. Neabejojame, jog tai, ką sužinosi, sušildys tavo širdį. (Perskaityk Jeremijo 31:18-20.)

Pirmiausia pasigilinkime į Jeremijo žodžių kontekstą. 740 m. p. m. e., keletą dešimtmečių anksčiau negu gyveno Jeremijas, Jehova leido, kad dešimties giminių Izraelio karalystė patektų į asirų nelaisvę. * Ši neganda buvo Dievo bausmė savo tautai, nes ji, nepaisydama jo pranašų perspėjimų, darė dideles nuodėmes (2 Karalių 17:5-18). Ar izraelitai, tremtyje kęsdami sunkumus ir būdami atskirti nuo savo Dievo, toli nuo tėvynės, ko nors pasimokė? Gal Dievas juos visai pamiršo? Ar jis leis jiems sugrįžti?

„Gailėjausi“

Nelaisvėje izraelitai atsitokėjo ir pradėjo atgailauti. Jų nuoširdi atgaila neliko Jehovos nepastebėta. Paklausykite, kaip Jehova apsakė ištremtos Izraelio tautos, kurią jis vadina Efraimu, požiūrį ir jausmus.

„Tikrai girdėjau Efraimą raudant“, — sako Jehova (18 eilutė). Jis girdėjo, kaip izraelitai dejuoja dėl savo nuodėmingo elgesio pasekmių. Pasak vieno biblisto, hebrajų kalboje pavartota frazė, čia išversta „raudant“, perteikia mintį, kad žmogus apgailestaudamas net dreba ir linguoja. Izraelitai buvo kaip sūnus palaidūnas, kuris liūdėdamas linguoja galvą, kad užsitraukė sau didelį vargą, ir ilgisi tokio gyvenimo, kokį turėjo namuose (Luko 15:11-17). Ką tauta sakė?

„Tu mane plakei [...]. Aš buvau kaip neprijaukintas veršis“ (18 eilutė). Tauta pripažino nusipelniusi drausminimo. Juk ji buvo lyg nesutramdytas veršis. Pasak vieno žinyno, izraelitai čia prilyginti jautukui, kuris niekada nebūtų „paragavęs akstino, jei nebūtų bandęs nusimesti jungą“.

„Sugrąžink mane, leisk man sugrįžti, nes tu esi Viešpats, mano Dievas“ (18 eilutė).  Nusižeminusiomis širdimis žmonės šaukiasi Dievo. Eidami nuodėmės keliu jie pasiklydo, bet dabar prašo Dievą padėti surasti kelią atgal, kad vėl turėtų jo malonę.

„Gailėjausi [...]. Esu sugėdintas ir raustu“ (19 eilutė). Izraelitai apgailestavo dėl savo nuodėmių. Jie neneigė esantys peiktini, pripažino savo kaltę. Tauta jautėsi sugėdinta ir atmesta (Luko 15:18, 19, 21).

Izraelitai gailėjosi, kad elgėsi nedorai. Jie liūdėjo, išpažino savo nuodėmes Dievui ir paliko blogus kelius. Ar jų atgaila suminkštins Dievo širdį? Ar jis leis jiems sugrįžti?

„Aš tikrai jo pasigailėsiu“

Jehova prie izraelitų buvo labai prisirišęs. Jis sakė: „Aš esu Izraelio tėvas, o Efraimas — mano pirmagimis“ (Jeremijo 31:9). Ar mylintis tėvas galėtų nepriimti pargrįžusio sūnaus, kuris iš širdies atgailauja? Pažiūrėkime, kaip Jehova išreiškia tėviškus jausmus savo tautai.

„Argi Efraimas ne mano mielas sūnus, argi jis ne mano mylimas vaikas? Nors kalbėjau prieš jį, Aš su meile jį prisimenu“ (20 eilutė, Brb). Kokie širdingi žodžiai! Kaip mylintis, bet teisingumo tvirtai besilaikantis tėvas, Dievas buvo priverstas kalbėti „prieš“ savo vaikus — perspėti juos nedaryti nuodėmių. Kadangi jie neklausė ir užsispyrusiai darė savo, jis leido jiems patekti į tremtį, kitaip sakant, išvijo iš namų. Vis dėlto, nors turėjo juos nubausti, Dievas jų neužmiršo. To jis niekada nepadarytų. Mylintis tėvas nepamiršta savo vaikų. O kaip Jehova jautėsi pamatęs savo vaikus nuoširdžiai atgailaujančius?

„Mano širdis dėl jo plaka, aš tikrai jo pasigailėsiu“ (20 eilutė). Jehova labai ilgėjosi savo vaikų. Neapsimestinė jų atgaila palietė jo širdį ir jis troško, kad jie sugrįžtų. Kaip tėvas Jėzaus palyginime apie sūnų palaidūną, Jehova buvo „gailesčio apimtas“ ir nekantriai laukė, kada galės juos sutikti (Luko 15:20).

„Jehova leido man sugrįžti!“

Jeremijo 31:18-20 užrašyti žodžiai padeda mums geriau suvokti, kokia yra Jehovos atjauta ir gailestingumas. Dievas nepamiršta tų, kurie anksčiau jam tarnavo. Jeigu jie nori sugrįžti prie Dievo, jis „pasiruošęs atleisti“ (Psalmyno 86:5, Brb). Jehova niekada neatstumia tų, kurie prie jo artinasi atgailaujančia širdimi (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]). Priešingai, jis su džiaugsmu juos pasitinka (Luko 15:22-24).

Straipsnio pradžioje minėta moteris nusprendė grįžti prie Jehovos ir apsilankė vietinėje Jehovos liudytojų bendruomenėje. Iš pradžių ją kankino niūrūs jausmai. „Jaučiausi niekam verta“, — prisimena ji. Tačiau bendruomenės vyresnieji ją vis padrąsindavo, padėjo atgauti dvasinę stiprybę. Dėkingumo kupina širdimi ji sako: „Kaip nuostabu, kad Jehova leido man sugrįžti!“

Jeigu kada tarnavai Jehovai ir nori vėl jam tarnauti, kviečiame ateiti į vietinės Jehovos liudytojų bendruomenės sueigą. Atmink, Jehova rodo atjautą ir gailestį tam, kas atgailaudamas jo prašo: „Leisk man sugrįžti.“

Balandžio mėnesį siūlome perskaityti šią Biblijos ištrauką:

▪ Jeremijo 17—31

[Išnaša]