Biblija keičia žmonių gyvenimą

KAS paskatino vieną vyrą sugrįžti prie tėvų jam skiepyto tikėjimo, nuo kurio buvo nuklydęs? Kaip jaunas vyras surado tai, ko jam trūko visą gyvenimą, — asmenį, kuris jam atstojo tėvą? Skaitykite jų pačių pasakojimus.

„Supratau, kad turiu sugrįžti prie Jehovos“ (ELIS CHALILAS).

GIMIMO METAI: 1976

ŠALIS: KIPRAS

ANKSČIAU: SŪNUS PALAIDŪNAS

MANO PRAEITIS. Gimiau Kipre, o užaugau Australijoje. Mano tėvai yra Jehovos liudytojai. Jie kiek galėdami stengėsi man įskiepyti meilę Jehovai ir jo įkvėptam Žodžiui, Biblijai. Tačiau paauglystės metais ėmiau maištauti. Naktį slapčia pabėgdavau iš namų susitikti su bendraamžiais. Mes vogdavome automobilius, išdarinėjom visokias kvailystes.

Iš pradžių visa tai nuo tėvų slėpiau bijodamas juos užrūstinti, bet ilgainiui ta baimė išnyko. Susiradau daug vyresnių už save draugų. Jie nemylėjo Jehovos ir darė man blogą įtaką. Galiausiai tėvams pasakiau, kad nebenoriu turėti nieko bendra su jų religija. Tėvai kantriai bandė padėti man atsitokėti, bet aš buvau nepalenkiamas. Dėl to jiems labai skaudėjo širdį.

Palikęs tėvų namus ėmiau vartoti įvairius narkotikus, netgi auginau kanapes ir dideliais kiekiais pardavinėjau hašišą. Nepaisiau jokių moralės normų, dažnai šėlau naktiniuose klubuose. Pasidariau labai ūmaus būdo. Jeigu nepatikdavo koks žodis ar poelgis, užsiplieksdavau ir tą žmogų apšaukdavau ar net puldavau muštis. Galima sakyti, dariau viską, kas, kaip žinojau, nedera krikščioniui.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Vienas mano artimas draugas, kuris taip pat vartojo narkotikus, vaikystėje neteko tėvo. Dažnai kalbėdavomės su juo iki išnaktų ir tuomet jis atsiverdavo, sakydavo, kad tėvo jam labai trūksta. Kadangi nuo mažens girdėjau apie prikėlimo viltį, netrukus ėmiau pasakoti, kad Jėzus prikeldavo mirusiuosius ir kad žada taip padaryti ateityje (Jono 5:28, 29). „Įsivaizduok, vėl pamatysi savo tėvą, — sakiau jam. — Mes visi galime gyventi amžinai žemės rojuje.“ Tos mintys palietė mano draugo širdį.

Retkarčiais jis užvesdavo kalbą apie paskutines dienas ar Trejybės doktriną. Tada aš  griebdavau jo Bibliją ir rodydavau įvairias eilutes, kurios atskleidžia tiesą apie Jehovą Dievą, Jėzų, paskutinių dienų laikotarpį (Jono 14:28; 2 Timotiejui 3:1-5). Pastebėjau, jog kuo daugiau su draugu tomis temomis kalbuosi, tuo daugiau pats galvoju apie Jehovą.

Palaipsniui Biblijos tiesos sėklos, kurias tėvai taip stengėsi pasėti mano širdyje ir kurios ilgai gulėjo ten tarsi apmirusios, ėmė dygti. Pavyzdžiui, kartais, kai susirinkę su draugais svaigindavomės narkotikais, staiga pagalvodavau apie Jehovą. Daugelis mano bendrų sakė, kad myli Dievą, tačiau jų elgesys bylojo ką kita. Nenorėjau ir aš būti toks. Supratau, kad turiu sugrįžti prie Jehovos.

Aišku, lengviau pasakyti, negu padaryti. Kai ko atsisakiau gana greitai — mečiau narkotikus, nutraukiau ryšius su senais draugais ir pradėjau studijuoti Bibliją su krikščionių vyresniuoju.

Tačiau visiškai pasikeisti nebuvo lengva. Ypač sunkiai sekėsi suvaldyti pyktį. Jei kurį laiką ir pavykdavo neblogai su tuo kovoti, vėliau vis tiek pratrūkdavau. Tada jausdavausi baisiai, galvodavau esąs nepataisomas. Nusiminęs apie tai papasakojau vyresniajam, kuris vedė man Biblijos studijas. Savo kantrumu ir maloniais žodžiais jis visada pakeldavo man dvasią. Kartą pasiūlė perskaityti Sargybos bokšto straipsnį apie tai, kaip svarbu nenuleisti rankų. * Aptarėme, ką turėčiau daryti supykęs. Taikydamas patarimus iš to straipsnio ir daug melsdamasis Jehovai, ilgainiui išmokau tvardytis. 2000-ųjų balandį tapau krikštytu Jehovos liudytoju. Nereikia nė sakyti, kokie laimingi jautėsi mano tėvai.

KUO DŽIAUGIUOSI. Dabar turiu dvasios ramybę ir gryną sąžinę, kadangi nebeteršiu savo kūno narkotikais ir nesielgiu amoraliai. Esu daug džiaugsmingesnis tiek darbe, tiek krikščionių sueigose, tiek pramogaudamas. Į gyvenimą žvelgiu optimistiškai.

Dėkoju Jehovai, kad turiu gerus tėvus — jie nesiliovė stengęsi man padėti. Taip pat mąstau apie Jėzaus žodžius iš Jono 6:44: „Nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia.“ Kaip džiugu širdyje žinoti, jog prie Jehovos sugrįžti galėjau todėl, kad jis mane vėl patraukė.

 „Man labai trūko tėvo“ (MARKAS ANTONIJUS ALVARESAS SOTAS).

GIMIMO METAI: 1977

ŠALIS: ČILĖ

ANKSČIAU: GROJO DEATH METAL

MANO PRAEITIS. Augau su mama Punta Arenase, gražiame mieste prie Magelano sąsiaurio, netoli piečiausio Pietų Amerikos taško. Kai buvau penkiametis, tėvai atsiskyrė. Jaučiausi apleistas: man labai trūko tėvo.

Mama studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Ji lankydavo jų sueigas Karalystės salėje ir vesdavosi mane. Bet sėdėti sueigose man būdavo kančia, tad pakeliui į jas dažnai rodydavau kaprizus, keldavau scenas. Trylikos išvis nustojau ten ėjęs.

Tuo metu mane labai traukė muzika, taip pat suvokiau, jog turiu muzikinių gabumų. Penkiolikos jau grojau heavy metal ir death metal muziką festivaliuose, baruose, privačiuose pobūviuose. Bendraudamas su talentingais atlikėjais ėmiau domėtis klasikine muzika. Įstojau į vietinę konservatoriją, o būdamas dvidešimties tęsti muzikos studijų išvykau į sostinę Santjagą. Ten irgi grojau heavy metal ir death metal grupėse.

Vis dėlto nuolat jaučiau tuštumą. Šį kankinantį jausmą malšindavau išgėrinėdamas, vartodamas kvaišalus su grupės nariais, kuriuos, beje, laikiau savo šeima. Buvau maištinga asmenybė, ir tai aiškiai rodė mano išvaizda: tamsūs drabužiai, barzda, ilgi, beveik iki juosmens plaukai.

Dėl savo karšto būdo ne sykį įsivėliau į muštynes ir atsidūriau policijos akiratyje. Kartą įkaušęs puoliau keletą narkotikų prekeivių, kibusių prie manęs ir mano draugų. Viskas baigėsi tuo, kad likau baisiai sumuštas, sulaužytu žandikauliu.

Tačiau daugiausia skausmo patyriau nuo artimiausių žmonių. Paaiškėjo, kad mano mergina ne vienus metus mane apgaudinėjo su mano geriausiu draugu, o visi draugeliai nuo manęs tai slėpė. Buvau sugniuždytas.

Grįžau į Punta Arenasą ir pradėjau dirbti muzikos mokytoju ir violončelininku. Su įvairiomis grupėmis vis dar grojau heavy metal ir death metal, darėme šios muzikos įrašus. Susipažinau su gražia mergina, vardu Suzana, pradėjome gyventi kartu. Sykį Suzana išsiaiškino, kad jos mama tiki Trejybės doktrina, o aš netikiu. „Tai kur yra tiesa?“ — paklausė ji manęs. Sakiau, jog žinau, kad Trejybė yra klaidingas mokymas, tačiau negaliu to įrodyti remdamasis Biblija. Bet žinojau, kas gali. Taip ir pasakiau: Jehovos liudytojai gali iš Biblijos jai atskleisti tiesą. Paskui pirmą kartą po daugelio metų meldžiausi Dievui ir prašiau jo pagalbos.

Praėjus kelioms dienoms pamačiau vyrą, kuris man pasirodė matytas, ir paklausiau, ar jis kartais ne Jehovos liudytojas. Nors mano išvaizda jį, regis, šokiravo, jis maloniai atsakinėjo į klausimus, kada vyksta sueigos Karalystės salėje. Neabejojau, kad šis susitikimas buvo atsakymas į mano maldą. Nuėjau  į Karalystės salę ir atsisėdau paskutinėje eilėje, kad niekas nepastebėtų. Tačiau daugelis mane atpažino, prisiminė nuo tų laikų, kai dar vaikas lankiau sueigas. Priėję šiltai sveikinosi, glėbesčiavo. Pajutau didžiulę ramybę, tarsi būčiau grįžęs namo. Taip pat susitikau vyrą, kuris kadaise mane mokė Biblijos tiesų, ir paprašiau vėl vesti man studijas.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Vieną dieną atkreipiau dėmesį į Patarlių 27:11 žodžius: „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį.“ Kaip įdomu pasidarė, jog menkas žmogus gali pradžiuginti visatos Kūrėją. Suvokiau, kad Jehova ir yra tas Tėvas, kurio man visą gyvenimą taip trūko!

Norėjau džiuginti savo dangiškąjį Tėvą ir vykdyti jo valią, bet jau daugelį metų buvau narkotikų ir svaigalų vergas. Tada supratau, ką reiškia Mato 6:24 užrašytas Jėzaus pamokymas: „Niekas negali vergauti dviem šeimininkams.“ Stengiausi keistis ir čia ypač susivokti man padėjo principas iš 1 Korintiečiams 15:33: „Blogos draugijos gadina gerus įpročius.“ Suvokiau: jeigu lankysiuosi tose pačiose vietose ir bendrausiu su tais pačiais žmonėmis, žalingų įpročių niekaip neatsikratysiu. Tai pat žinojau aiškų Biblijos patarimą, jog būtina ryžtingai atsisakyti visko, kas veda į suklupimą (Mato 5:30).

Kadangi be galo mėgau muziką, sunkiausia buvo apsispręsti nebegroti ir nebeklausyti sunkiojo metalo. Tačiau bendruomenėje jaučiau draugų paramą, ir galiausiai man tai pavyko. Taip pat nustojau girtauti ir vartoti narkotikus. Nusikirpau ilgus plaukus, nusiskutau barzdą ir nebevaikščiojau apsirengęs vien tik juodai. Kai Suzanai užsiminiau, kad noriu nusikirpti plaukus, jai pasidarė taip smalsu, jog pasakė: „Einu su tavim į Karalystės salę pažiūrėti, kas gi ten vyksta!“ Ten jai labai patiko ir netrukus ji pradėjo studijuoti Bibliją. Po kiek laiko mudu su Suzana susituokėme. 2008 metais abu buvome pakrikštyti kaip Jehovos liudytojai. Esu labai laimingas, kad mudu su žmona ir mano mama kartu tarnaujame Jehovai.

KUO DŽIAUGIUOSI. Ištrūkau iš pasaulio, kuriame laimė netikra, o draugai dargi klastingi. Muziką mėgstu iki šiol, bet dabar esu išrankus. Savo šeimos narius ir kitus, ypač jaunimą, stengiuosi perspėti remdamasis savo patirtimi. Noriu, kad jie suprastų, jog daug kas, ką siūlo šis pasaulis, atrodo patrauklu, bet iš tikrųjų — „tai atliekos“ (Filipiečiams 3:8).

Krikščionių bendruomenėje, kur vyrauja meilė bei taika, turiu ištikimų draugų. O svarbiausia, artindamasis prie Jehovos pagaliau suradau savo Tėvą.

[Išnaša]

[Anotacija 13 puslapyje]

„Prie Jehovos sugrįžti galėjau todėl, kad jis mane vėl patraukė“