Apokrifinės evangelijos. Paslėptos tiesos apie Jėzų?

„KOKIA pribloškianti žinia! Daugybė žmonių labai nusimins.“ „Tai keičia ankstyvosios krikščionybės istoriją.“ Tokie skambūs pareiškimai pasigirdo iš biblistų, entuziastingai pritariančių „Evangelijos pagal Judą“ išleidimui. Šis rankraštis šešiolika amžių buvo laikomas dingusiu (parodytas viršuje).

Mūsų laikais apokrifinės evangelijos kelia vis didesnį susidomėjimą. Kai kurie tvirtina, kad šie veikalai atskleidžia itin svarbių, ilgai paslaptyje laikytų detalių apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus. Kas gi yra apokrifinės evangelijos? Ar jose tikrai yra tiesų apie Jėzų ir krikščionybę, kurių nerasime Biblijoje?

Kanoninės ir apokrifinės evangelijos

Laikotarpiu nuo 41 iki 98 m. e. m. Matas, Morkus, Lukas ir Jonas aprašė „Jėzaus Kristaus [...] gyvenimą“ (Mato 1:1). Jų raštai dar vadinami evangelijomis, išvertus — „geroji naujiena“ apie Jėzų Kristų (Morkaus 1:1).

Nors anuomet apie Jėzų greičiausiai būta ir kitų — tiek užrašytų, tiek iš lūpų į lūpas perduodamų — pasakojimų, šios keturios evangelijos vienintelės buvo laikomos Dievo įkvėptomis ir pelnytai priklausančiomis Šventajam Raštui. Jas skaitydami galime būti „visiškai tikri“, kad pasisemsime teisingų žinių apie Jėzaus mokymus ir gyvenimą žemėje (Luko 1:1-4; Apaštalų darbų 1:1, 2; 2 Timotiejui 3:16, 17). Šitos keturios evangelijos yra paminėtos visuose senoviniuose krikščionių graikiškųjų raštų kataloguose. Abejoti dėl jų kanoniškumo, arba priklausymo įkvėptam Dievo Žodžiui, nėra jokio pagrindo.

Tačiau bėgant laikui ėmė rastis veikalų, taip pat pramintų evangelijomis. Tokias evangelijas imta vadinti apokrifinėmis. *

Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje Irenėjas Lionietis rašė, kad atsimetėliai nuo krikščionybės turėjo „neapsakomai daug apokrifinių ir abejotino turinio knygų“, tarp jų ir evangelijų, kurias „jie patys išgalvojo, kad susuktų kvailiesiems protus“. Šitaip per laiką paplito nuomonė, kad apokrifines evangelijas pavojinga ne tik skaityti, bet ir turėti.

Tačiau viduramžiais vienuoliai ir perrašinėtojai neleido aniems raštams nugrimzti užmarštin. Galiausiai devynioliktame amžiuje šie raštai patraukė ypač didelį visuomenės dėmesį ir į viešumą išėjo daugybė apokrifinių tekstų rinkinių bei komentarų, tarp jų ir kelios evangelijos. Mūsų laikais apokrifinių veikalų  yra išleista daugeliu pagrindinių pasaulio kalbų.

Apokrifinės evangelijos — pramanyti pasakojimai apie Jėzų

Dažnai pagrindiniai apokrifinių evangelijų veikėjai yra žmonės, apie kuriuos kanoninėse evangelijose kalbama mažai arba visai neužsiminta. Arba jose pasakojama apie tai, kas neva vyko Jėzaus vaikystėje. Štai keletas pavyzdžių.

▪ „Jokūbo protoevangelijoje“, dar vadinamoje „Marijos gimimu“, aprašomas Marijos gimimas ir vaikystė, taip pat jos tuoktuvės su Juozapu. Šis veikalas ne veltui laikomas religiniu pramanu ir mitu. Jame peršama idėja apie amžiną Marijos skaistumą, ir šiaip akivaizdu, jog jis parašytas Marijai išaukštinti (Mato 1:24, 25; 13:55, 56).

▪ „Tomo Jėzaus vaikystės evangelijoje“ aprašomas Jėzaus gyvenimas nuo 5 iki 12 metų. Tada, pasak šios knygos, jis neva darė pačius neįtikėčiausius stebuklus. (Žiūrėkite Jono 2:11.) Jėzus apibūdinamas kaip kaprizingas, ūmus ir kerštingas vaikas, savo stebuklingą galią naudojantis atkeršyti mokytojams, kaimynams, vaikams: vienus apakina, kitus suluošina, o kai kuriuos net nužudo.

▪ Kai kurios apokrifinės evangelijos, kaip antai „Evangelija pagal Petrą“, pasineria į įvykius, susijusius su Jėzaus teismu, mirtimi ir prikėlimu. Kituose raštuose, pavyzdžiui, „Piloto apaštalų darbuose“, kurie įtraukti į „Evangeliją pagal Nikodemą“, daugiausia kalbama apie tų įvykių dalyvius. Šiuose tekstuose pilna išgalvotų faktų ir net personažų, tad jais pasitikėti visiškai neįmanoma. O „Evangelijos pagal Petrą“ rašytojas siekė reabilituoti Poncijų Pilotą, ir Jėzaus prikėlimą aprašė įpindamas fantastikos elementų.

Apokrifinės evangelijos ir atskalūnybė nuo krikščionybės

1945 metų gruodį prie Nadž Chamadžio (Aukštutinis Egiptas) keletas valstiečių aptiko 13 papiruso rankraščių su 52 atskirais tekstais. Manoma, kad šiuos dokumentus ketvirtajame amžiuje parašė gnosticizmo, religinio ir filosofinio judėjimo, šalininkai. Gnostikai suplakė misticizmą, pagonybę, graikų filosofiją, judaizmą bei krikščionybę, ir jų idėjos užkrėsdavo kai kuriuos krikščionimis save laikančius asmenis (1 Timotiejui 6:20, 21).

„Evangelijoje pagal Tomą“, „Evangelijoje pagal Pilypą“ ir „Tiesos Evangelijoje“ (jos yra tarp Nadž Chamadyje rastų rankraščių) esama įvairių mistikos persmelktų gnostikų idėjų ir teigiama, kad jas išsakė pats Jėzus. Prie gnostinių evangelijų priskiriama ir neseniai atrasta „Evangelija pagal Judą“. Joje Judas aprašomas teigiamai, kaip vienintelis apaštalas, tikrai supratęs, kas Jėzus buvo iš tiesų. Vienas tos evangelijos žinovas pabrėžė, kad Jėzus joje pristatomas kaip „mokytojas ir išminties bei žinių atskleidėjas, bet ne kaip išgelbėtojas, miręs už pasaulio nuodėmes“ (Mato 20:28; 26:28; 1 Jono 2:1, 2). Aišku, jog gnostinės evangelijos buvo parašytos siekiant griauti, o ne stiprinti tikėjimą Biblija (Apaštalų darbų 20:30).

Kanoninių evangelijų pranašumas

Kruopšti apokrifinių evangelijų analizė parodo, ko jos iš tikrųjų vertos. Lyginant su kanoninėmis evangelijomis, jose akivaizdžiai trūksta įrodymų, kad jos įkvėptos Dievo (2 Timotiejui 1:13). Jas rašė nei Jėzaus, nei jo apaštalų nepažinoję žmonės, ir jose tikrai nėra paslėptų tiesų apie Jėzų ir krikščionybę. Atvirkščiai, jose gausu netikslių, išgalvotų, fantastinių pasakojimų, kurie niekaip nepadeda pažinti Jėzaus ir suprasti jo mokymų (1 Timotiejui 4:1, 2).

O štai Matas ir Jonas buvo iš 12 apaštalų; Morkus artimai pažinojo apaštalą Petrą, Lukas — Paulių. Jie parašė savo evangelijas Dievo šventosios dvasios vadovaujami (2 Timotiejui 3:14-17). Todėl šiose keturiose evangelijose yra viskas, ko reikia, kad žmogus įtikėtų, jog „Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus“ (Jono 20:31).

[Išnaša]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Kenneth Garrett/National Geographic Stock