Išdavystės — pabaigą pranašaujantis laiko ženklas

„Esate liudytojai, kaip ištikimai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės“ (1 TES 2:10).

RASKIME PAGRINDINES MINTIS

Ko pasimokome iš pasakojimų apie Delilos, Abšalomo ir Judo Iskarijoto išdavikišką elgesį?

Kaip galime sekti Jehonatano ir Petro, ištikimybę puoselėjusių žmonių, pavyzdžiu?

Kaip galime visad likti ištikimi savo sutuoktiniui ir Jehovai?

1—3. a) Koks pabaigą pranašaujantis laiko ženklas dabar akivaizdus ir kaip jis pasireiškia? b) Kokius tris klausimus aptarsime?

DELILA, Abšalomas, Judas Iskarijotas. Kas tarp jų bendra? Visi trys buvo neištikimi: Delila — ją mylėjusiam vyrui teisėjui Samsonui; Abšalomas — savo tėvui karaliui Dovydui; Judas Iskarijotas — savo Mokytojui Kristui Jėzui. Kiek skausmo kitiems teko patirti dėl išdavikiško jų elgesio! Bet kodėl mums vertėtų tai prisiminti?

² Viena šių dienų rašytoja išdavikiškumą priskyrė prie labiausiai įsigalėjusių ydų. Ir visai nekeista. Nupasakodamas ženklą, liudysiantį, kad „ši santvarka baigiasi“, Jėzus, be kita ko, pasakė: „Daug kas [...] išduos vieni kitus“ (Mt 24:3, 10). Išdavikas — tai toks, kuris sulaužo pasitikėjimą, klasta įduoda kitą asmenį priešui. Ištikimybės nebranginančių žmonių dabar gausu, ir tai aiškiai rodo, kad gyvename „paskutinėmis dienomis“. Apaštalas Paulius pranašavo, kad žmonės tuomet bus „neištikimi, [...] išdavikai“ (2 Tim 3:1, 2, 4). Rašytojai ir filmų kūrėjai apgavystes neretai suromantina, klastą pateikia kaip kažką jaudinančio. Tačiau realiame gyvenime, skirtingai nei knygose ar kino filmuose, neištikimybė ir išdavystė sukelia daug kančių ir širdgėlos. Tokie nedori darbai iš tiesų yra laiko ženklas, pranašaujantis pabaigą.

³ Kuo mums naudinga peržvelgti Biblijoje aprašytus neištikimybės pavyzdžius? Kaip galėtume sekti tais, kurie puoselėjo ištikimybę? Kam patys turėtume būti atsidavę? Šiame straipsnyje tai ir išsiaiškinsime.

ŽMONĖS, KURIE PAMYNĖ IŠTIKIMYBĘ

4. Kaip Delila išdavė Samsoną ir kodėl galima sakyti, kad ji pasielgė niekšiškai?

⁴ Pirmiausia pakalbėkime apie suktąją Delilą, teisėjo Samsono mylimąją. Kad palengvintų Dievo tautos dalią, Samsonas vis ieškojo dingsčių pradėti kovą su prispaudėjais  filistinais. Matyt, žinodami, kaip lengvabūdiškai Delila žiūri į Samsoną, penki filistinų didžiūnai surezgė planą: pasiūlė jai nemažą sumą pinigų, kad išduotų ypatingos Samsono galios paslaptį, o filistinai savo ruožtu tada galėtų su galiūnu susidoroti. Pelningu pasiūlymu susiviliojusi, Delila visaip stengėsi iš Samsono išgauti, kur jo jėgų šaltinis, tačiau triskart nieko nelaimėjo. Moteris nepasidavė — „diena po dienos ji ujo jį žodžiais ir taip jam įgriso, kad jis jautėsi mirtinai nuvargintas“. Nebeištvėręs Samsonas jai atskleidė, kad niekados nėra kirpęsis plaukų ir, jeigu nusikirptų, taptų silpnas. * Sužinojusi, kas reikia, Delila palaukė, kol Samsonas užmigs ant jos kelių, ir paliepė plaukus nukirpti. Tada atidavė vyrą priešams, kad pasielgtų su juo, kaip patinka (Ts 16:4, 5, 15-21). Kokia niekšystė! Godumo apakinta ji išdavė žmogų, kuris ją mylėjo.

5. a) Kaip Abšalomas išdavė Dovydą ir ką tai apie jį byloja? b) Kaip Dovydas jautėsi, kai jį išdavė Ahitofelis?

⁵ Dabar prisiminkime Abšalomą. Tas ambicingas apgavikas buvo pasišovęs užgrobti savo tėvo, karaliaus Dovydo, sostą. Iš pradžių jis įsiteikinėdamas „pavergė visų Izraelio žmonių širdis“: netikrais pažadais, suvaidintu nuoširdumu dūmė jiems akis, kiekvieną apkabindavo ir pabučiuodavo. Abšalomas norėjo sudaryti įspūdį, neva jam iš tikrųjų rūpi žmonių gerovė (2 Sam 15:2-6). Jis netgi sugebėjo savo pusėn patraukti ištikimą Dovydo bičiulį Ahitofelį — šis išdavė karalių ir susidėjo su maištininkais (2 Sam 15:31). Kaip dėl tokios neištikimybės jautėsi Dovydas, galime skaityti jo paties sudėtose 3-ioje ir 55-oje psalmėse (Ps 3:2-9 [3:1-8, Brb]; perskaityk Psalmyno 55:13-15 [55:12-14, Brb]). Nešvariais būdais gviešdamasis valdžios ir pasikėsindamas į Jehovos paskirtąjį karalių, Abšalomas parodė, kad visiškai nebijo Dievo, nenori paklusti jo vadovavimui (1 Met 28:5). Galų gale maištas žlugo, o kraštą ir toliau valdė Jehovos pateptas karalius Dovydas.

6. Kaip Judas išdavė Jėzų ir kokiam žmogui apibūdinti imta vartoti Judo vardą?

⁶ Dar vienas žmogus, liūdnai pagarsėjęs dėl savo neištikimybės, — tai Judas Iskarijotas, Kristaus išdavikas. Su dvylika apaštalų paskutinįkart švęsdamas Paschą, Jėzus pasakė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“ (Mt 26:21). Kiek vėliau tą patį vakarą Getsemanės sode Petrui, Jokūbui ir Jonui jis tarė: „Antai mano išdavėjas jau čia pat.“ Sode tuojau pasirodė Judas su būriu bendrų. „Priėjęs tiesiai prie Jėzaus, jis tarė: ‘Sveikas, rabi!’ ir meiliai jį pabučiavo“ (Mt 26:46-50; Lk 22:47, 52). Judas ‘išdavė teisų kraują’ — atidavė Jėzų priešams į rankas. Ir kiek tas goduolis mainais gavo? Apgailėtinus 30 sidabrinių! (Mt 27:3-5) Nuo to laiko Judo vardas tapo išdaviko sinonimu; juo imta vadinti tokį žmogų, kuris tvirtina esąs draugas, bet vėliau išduoda. *

7. Ko pasimokome iš pasakojimų apie: a) Abšalomą ir Judą? b) Delilą?

⁷ Ko iš šių neištikimybės pavyzdžių pasimokome? Abšalomas ir Judas, išdavę Jehovos pateptąjį, gėdingai pražuvo (2 Sam 18:9, 14-17; Apd 1:18-20). Delilos vardas per amžius bylos apie baisią klastą ir netikrą meilę (Ps 119:158). Kaip tad svarbu išrauti iš savo širdies net patį mažiausią godumo ir egoizmo daigą! Juk draugystės su Jehova tikrai nenorime prarasti. Jei gerai apmąstysime pavyzdžius tų, kurie pamynė ištikimybę, įgausime dar daugiau  ryžto gręžtis nuo bet kokios išdavikiškumo apraiškos.

SEKIME TAIS, KURIE PUOSELĖJO IŠTIKIMYBĘ

8, 9. a) Kodėl Jehonatanas prisiekė būti Dovydui ištikimas? b) Kaip galime sekti Jehonatano pavyzdžiu?

⁸ Biblijoje pasakojama ir apie daugybę ištikimų žmonių, savo atsidavimu palikusių mums gerą pavyzdį. Aptarkime porą iš jų. Visų pirma prisiminkime vyrą, kuris liko ištikimas Dovydui. Tai Jehonatanas, vyriausias karaliaus Sauliaus sūnus. Visai galimas daiktas, kad jam ir būtų atitekęs Izraelio valdovo sostas, jei ne Jehovos sprendimas įpėdiniu išsirinkti Dovydą. Dievo valiai Jehonatanas nė nemanė priešintis. Dovydo jis nelaikė konkurentu, jam nėmaž nepavydėjo. Atvirkščiai, „Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies“, jis prisiekė būsiąs draugui visad ištikimas. Netgi atidavė Dovydui savo drabužius, kalaviją, lanką ir diržą, tuo parodydamas, jog karališką garbę perleidžia jam (1 Sam 18:1-4). Jehonatanas darė viską, kad ‘pastiprintų Dovydo ranką’. Jis net rizikavo savo gyvybe — drąsiai stojo už Dovydą paties Sauliaus akivaizdoje. Savo ištikimybę Jehonatanas sykį išreiškė tokiais žodžiais: „Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs“ (1 Sam 20:30-34; 23:16, 17). Galime įsivaizduoti, kaip Dovydas sielvartavo, kai jo ištikimasis draugas žuvo! Visą skausmą ir šiltus jausmus Jehonatanui jis išliejo savo sudėtoje raudoje (2 Sam 1:17, 26).

⁹ Jehonatanas nebuvo savyje pasidalijęs ir nėjo į kompromisą — nemėgino vienu metu palaikyti dviejų skirtingų pusių. Jis besąlygiškai pakluso Visavaldžiui Jehovai ir rėmė jo pateptąjį Dovydą. Panašiai turime elgtis mes: net jeigu bendruomenėje negauname kažkokių ypatingų pareigų, noriai bendradarbiaukime su broliais, kuriems patikėta atsakomybė (1 Tes 5:12, 13; Hbr 13:17, 24).

10, 11. a) Kodėl Petras liko ištikimas Jėzui ir nuo jo nepasitraukė? b) Kaip galime sekti Petro pavyzdžiu?

¹⁰ Kitas žmogus, iš kurio galime mokytis, — tai apaštalas Petras, davęs žodį, kad Jėzaus nepaliks. Kartą Jėzus, dėstydamas, kaip svarbu yra tikėti jo kūno ir kraujo auka, kurią greitu metu turėjo paaukoti, prakalbo vaizdingu palyginimu. Nemažai mokinių pasibaisėję tais žodžiais nutarė daugiau su Jėzumi nebevaikščioti (Jn 6:53-60, 66). Mokytojas tada atsisuko į dvylika apaštalų ir paklausė: „Negi ir jūs norite pasitraukti?“ Petras prabilo pirmasis: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu esi Dievo Šventasis“ (Jn 6:67-69). Ar tai reiškia, kad Petras iki galo perprato viską, ką Jėzus kalbėjo? Vargu. Tačiau net ir tada jis buvo tvirtai pasiryžęs  likti ištikimas Dievo pateptajam Sūnui.

¹¹ Petras nemanė: „Na, Jėzus gal nevisiškai teisingai šitą reikalą aiškina. Po kiek laiko jis susiprotės ir pakeis požiūrį.“ Tikrai ne. Petras nuolankiai pripažino, kad Jėzus turi „amžino gyvenimo žodžius“. Čia mums vertėtų susimąstyti: kaip reaguojame, kai „ištikimo ir nuovokaus vergo“ paruoštuose leidiniuose randame aiškinimą, kurį mums sunkoka suprasti arba kuris nelabai dera su mūsų pačių logika? Tokiu atveju dėkime visas pastangas tą aiškinimą perprasti. Nebūtų protinga laukti, kol atsiras koks pakeitimas, atitinkantis mūsų asmeninį požiūrį. (Perskaityk Luko 12:42.)

BŪK IŠTIKIMAS SAVO SUTUOKTINIUI

12, 13. Kada santuokoje gali atsirasti niša neištikimybei ir kodėl žmogaus amžius nėra priežastis išduoti sutuoktinį?

¹² Išdavystė nėra pateisinama nė vienu atveju. Kad ši blogybė nesuardytų santarvės ryšių šeimoje ir krikščionių bendruomenėje, privalu nuolat sergėtis. Todėl pasiaiškinkime, kaip puoselėti ištikimybę savo sutuoktiniui, o sykiu ir Jehovai.

¹³ Svetimavimas — viena baisiausių išdavikiškumo apraiškų. Svetimautojas, pamynęs ištikimybę sutuoktiniui, ima rodyti dėmesį ir šiltus jausmus kitam. Išduotas asmuo tada pasijunta visiškai vienas, paliktas, gyvenimas jam apsiverčia aukštyn kojomis. O kaipgi atsitinka, kad tarp dviejų žmonių, kažkada karštai pamilusių vienas kitą, atsiranda vietos neištikimybei? Viskas dažniausiai prasideda nuo to, kad vyras ir žmona nejučiomis pradeda emociškai tolti, jiems pasidaro nebe tokie svarbūs kito jausmai. Sociologijos dėstytoja Gabriela Turnaturi aiškina: „Ar žmonės dėl tarpusavio bendrystės daro viską ar ne viską — štai čia ir atsiveria niša galimai išdavystei.“ Vienas nuo kito atitolsta net ir kai kurie vyresnio amžiaus sutuoktiniai. Pavyzdžiui, penkiasdešimtmetis vyras nusprendžia išsiskirti su žmona, kuri ketvirtį amžiaus buvo jam ištikima gyvenimo draugė. Mat jo akį patraukė kita moteris, ir vyras panoro su ja gyventi. Kai kam toks poelgis gal atrodytų visai suprantamas: vyrą greičiausiai kamuoja vidutinio amžiaus krizė, ir nieko čia nepadarysi. Vis dėlto daiktus derėtų vadinti savais vardais — tai ne vidutinio amžiaus krizė, o vidutinio amžiaus išdavystė. *

14. a) Koks Jehovos požiūris į neištikimybę santuokoje? b) Ko Jėzus mokė apie sutuoktinių ištikimybę?

¹⁴ O kaip Jehova žiūri į tokius, kurie savo antrąją pusę palieka be jokios rimtos, Šventajame Rašte pateisinamos priežasties? Mūsų Dievas ‘nekenčia skyrybų’; tiems, kas daro sutuoktiniui skriaudą ir kas šeimą išardo, Jehova yra ištaręs griežtą perspėjimą. (Perskaityk Malachijo 2:13-16.) Jėzaus nuostata šiuo klausimu yra tokia kaip Tėvo. Jis mokė, kad jokiu būdu nevalia išsiskirti su nekaltu sutuoktiniu, jį tiesiog palikti, o po to elgtis lyg niekur nieko. (Perskaityk Mato 19:3-6, 9.)

15. Kaip sutuoktiniai gali stiprinti savo ištikimybės saitus?

¹⁵ Kaip abu šeimoje gali išlaikyti tarpusavio ištikimybės saitus tvirtus? Dievo Žodyje sakoma: „Džiaukis savo jaunystės žmona“ ir „mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli“ (Pat 5:18; Mok 9:9). Aišku, priesakas puoselėti šiltus jausmus taikytinas ir žmonai. Bėgant metams, ir vyras, ir žmona privalo daryti viską, kad jųdviejų draugystė tvirtėtų, kad fizinis ir  emocinis ryšys taptų vis glaudesnis. Vadinasi, jie bus dėmesingi vienas kitam, skirs pakankamai laiko vienas kitam, stengsis vis geriau pažinti vienas kitą. Pagrindinis jų uždavinys yra apsaugoti santuoką nuo visko, kas jai pakenktų, ir išlaikyti artimą ryšį su Jehova. Taigi porai būtina drauge studijuoti Bibliją, reguliariai drauge darbuotis evangelizacijos tarnyboje, drauge melstis ir prašyti Jehovą palaiminimo.

LIKIME IŠTIKIMI JEHOVAI

16, 17. a) Kaip šeimoje arba bendruomenėje gali būti išbandyta mūsų ištikimybė Jehovai? b) Prašom pateikti pavyzdį, liudijantį, kad Dievo nurodymas nebendrauti su atskirtais šeimos nariais gali duoti puikių vaisių.

¹⁶ Bendruomenėse yra tokių krikščionių, kurie padarė sunkią nuodėmę ir kuriuos teko griežtai sudrausminti, „kad būtų sveiko tikėjimo“ (Tit 1:13). Dėl netinkamo elgesio kai ką netgi prireikė atskirti nuo bendruomenės. Tačiau tokia auklyba, jei anie krikščionys leidosi jos lavinami, padėjo jiems atsitiesti, sustiprėti dvasiškai (Hbr 12:11). Galbūt kurio iš mūsų šeimos narys arba artimas draugas irgi yra atskirtas? Tai nelengvas ištikimybės išbandymas — tik šiuo atveju ištikimi turime likti ne tam žmogui, o Dievui. Jehova nuolat mus stebi; jis nori, kad visada klausytume jo paliepimo nepalaikyti ryšio su jokiu atskirtuoju. (Perskaityk 1 Korintiečiams 5:11-13.)

¹⁷ Kaip šeima gali būti palaiminta už tai, kad ištikimai paklūsta Jehovos įsakui nebendrauti su atskirtuoju, rodo štai toks pavyzdys. Vienas jaunuolis buvo atskirtas nuo krikščionių bendruomenės. Visą tą laiką, dešimt suvirš metų, jo tėvas, motina ir keturi broliai vengė su juo bet kokio kontakto. Kartais jis pats bandydavo kaip nors įsitraukti į šeimos veiklą, bet artimieji ir toliau ryžtingai laikėsi Dievo priesako. Kai vyras galiausiai buvo grąžintas į bendruomenę, jis pasakojo, kad kasdien, o ypač vakarais, kai būdavo vienas, be galo ilgėdavosi šilto bendravimo su šeima. Tačiau jis pripažino dar kai ką: jeigu šeimos nariai būtų nevengę persimesti su juo vienu kitu žodeliu, jo troškulį būtų patenkinęs net ir toks trumpas pabendravimas. Kadangi šeima nerodė iniciatyvos užmegzti su juo bent menkiausią ryšį, begalinis jaunuolio troškimas grįžti į artimųjų tarpą buvo viena iš paskatų vėl suartėti su Jehova. Atmink šį atsitikimą kaskart, kai jausi pagundą pabendrauti su atskirtu nuo bendruomenės artimuoju ir pasielgti prieš Dievo valią.

18. Kam esi pasiryžęs dabar, kai jau aptarėme ištikimybės vertę ir išdavystės pasekmes?

¹⁸ Pasaulyje apstu klastų ir išdavysčių. Bet krikščionių bendruomenėje mus supa bendratikiai, savo ištikimybe rodantys sektiną pavyzdį. Patys jų darbai kalba: „Jūs ir Dievas esate liudytojai, kaip ištikimai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, tikinčiaisiais“ (1 Tes 2:10). Tad pasiryžkime visad likti ištikimi Jehovai ir vienas kitam.

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 10 puslapyje]

Petras liko ištikimas pateptajam Dievo Sūnui net ir tada, kai kiti nuo Jėzaus nusigręžė