Gyvenimas Biblijos laikais. Ūkininkas

„[Jėzus] pasakė savo mokiniams: ‘Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža. Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį’“ (MATO 9:37, 38).

JĖZUS, mokydamas svarbių dalykų, neretai pasitelkdavo palyginimus apie įvairius žemės ūkio darbus bei įrankius (Mato 11:28-30; Morkaus 4:3-9; Luko 13:6-9). Kodėl jis taip darė? Kadangi gyveno žemdirbių visuomenėje. Daugelis jo klausytojų laikėsi per ilgus šimtmečius nepakitusių ūkininkavimo tradicijų. Tie pavyzdžiai iš jų kasdienybės jiems buvo lengvai suprantami. Jėzus gerai pažinojo tų žmonių gyvenimą, ir jo mokymai paliesdavo jų širdį (Mato 7:28).

Jėzaus palyginimai ir kiti Biblijos pasakojimai mums taps aiškesni, jeigu šį bei tą žinosime apie ūkininko gyvenimą pirmajame amžiuje — kokias kultūras jis augino, su kokiais padargais dirbo, kokius sunkumus jam tekdavo įveikti.

Pažvelkime į žemdirbio kasdienybę iš arčiau. Perskaitykite nurodytas Rašto eilutes ir pasigilinkite į jas.

Laikas sėti

Prisidengęs akis nuo kylančios saulės spindulių, uosdamas drėgną orą ūkininkas stovi savo namo tarpduryje. Lietūs jau suminkštino karščio išdegintą dirvą, atėjo laikas arti. Vyras pasiima lengvą medinį arklą, užsikelia jį ant peties ir patraukia link savojo lauko.

Atsiveda savo jaučius, įkinko į jungą ir pavaro juos akstinu. Geležinis arklo noragas  įsirėžia į akmenuotą dirvą; žemės jis neapverčia, tik skrodžia joje negilų griovelį, arba vagą (1). Krypuodamas kairėn dešinėn, vyras stengiasi arti tiesiai ir nesižvalgo atgal, kitaip vaga išeitų kreiva (Luko 9:62). Jam rūpi neperžengti savo nedidelio sklypo ribų ir kuo geriau išnaudoti kiekvieną žemės lopinėlį.

Laukas jau suartas, tad galima sėti. Ūkininkas, viena ranka laikydamas maišą su miežiais, kita ima grūdus ir plačiais mostais beria juos į dirvą (2). Per lauką eina keletas išmintų takelių, todėl jis atidžiai žiūri, kad sėkla nukristų į „gerą žemę“ (Luko 8:5, 8).

Po sėjos dirvą reikia išakėti. Ūkininkas paima keletą dygliuotų šakų, pririša jas prie jaučių ir, vedžiodamas juos, braukia jomis per lauką. Tuo tarpu paukščiai klykaudami skraido aplink ir taikosi pagriebti sėklas, kurios dar nepasislėpė po žemėmis. Paskui žmogus kapliu (3) papurena dirvą, pašalina piktžoles, kad šios nenustelbtų miežių želmenų (Mato 13:7).

Laikas pjauti

Bėga mėnesiai. Žemę vis palaisto lietūs. Ir štai jau saulėje baltuoja prinokusių miežių laukai (Jono 4:35).

Pjūtis ūkininkui ir jo šeimynai — karštas darbymetis. Pjovėjas kaire ranka paima kiek tik gali miežių stiebų ir dešine perrėžia juos geležiniu pjautuvu (4). Kiti renka nupjautus javus, riša į pėdus (5), sukrauna juos į vežimą ar ant asilo (6) ir gabena į kaimo grendymą.

Saulė, pakilusi aukštai į žydrą dangų, tiesiog kepina. Šeima pasitraukia į figmedžio paunksmę truputį pailsėti. Visi linksmai šnekučiuodamiesi valgo atsineštus užkandžius — duoną, gruzdintus grūdus, alyvuoges, džiovintas figas, razinas. Pasistiprinę atsigeria šaltinio vandens (Pakartoto Įstatymo 8:7).

Netoliese kitame lauke žmonės renka derliaus liekanas (7). Kai kurie yra neturtingi ir  neturi nuosavos žemės (Pakartoto Įstatymo 24:19-21).

Paskui ūkininkas ant kaimo grendymo — iškilioje lauko aikštelėje javams kulti — sukloja pėdus. Jaučiai eidami ratais velka sunkias kūlimo roges (8) (Pakartoto Įstatymo 25:4). Į rogių lentų apačią įkalti aštrūs akmenys ir metalo gabalai sutrupina javų stiebus.

Ūkininkas palaukia, kol pakils vakaro vėjelis (Rūtos 3:2). Tada, jau prieblandoje, ima medinę šakę ar „vėtyklę“ (9), kelia iškultus javus ir meta į orą (Mato 3:12). Grūdai sunkesni už pelus, tad nukrenta ant grendymo, o pelus nupučia vėjas. Taip jis darbuojasi, iki išvėto visus miežius.

Rytą saulei tekant ūkininko žmona su dukterimis susiruošia sijoti grūdus (10). Jos pasemia pilną rėtį miežių ir jį krato. Grūdai byra į krepšius, o rėtyje pasilikusios šiukšlės išmetamos šalin. Derlius šiemet gausus. Dalį grūdų darbininkai supila į ąsočius (11). Likusius subers į žemėje iškastas duobes.

Pagaliau ūkininkas gali atsitiesti, atpalaiduoti savo pavargusius raumenis. Nuo grendymo apžvelgia kaimą juosiančius laukus. Kaip smagu matyti tas pergamento spalvos ražienas, primenančias ilgų dienų triūsą. Tolėliau jis pastebi žmones, dirbančius vynuogynuose, alyvmedžių, granatmedžių, figmedžių giraitėse. Štai ir kaimynas, kasantis savo daržą, pamato jį ir pasveikina rankos mostu. Mažame sklypelyje žmogus užsiaugins agurkų, lęšių, pupelių, porų, avinžirnių, svogūnų. Ūkininkas stabteli, pakelia akis į dangų ir iš širdies padėkoja Dievui už visas nuostabias jo dovanas (Psalmyno 65:10-12 [65:9-11, Brb]).

[Iliustracijos 28—30 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)