Jehova atvėrė man akis

Papasakojo Patrisas Ojeka

Vakarėjo. Aklas, vienišas, tik su radiju praleidęs dar vieną juodą dieną, nusprendžiau užbaigti savo nelaimingą egzistenciją. Paėmiau puodelį su vandeniu, įpyliau nuodingų miltelių ir pasistačiau priešais save ant stalo. Prieš išgerdamas šį mirtiną mišinį norėjau dar paskutinįkart išsimaudyti vonioje ir gražiai apsirengti. O tada viską užbaigti. Kodėl nutariau nusižudyti? Ir kaip atsitiko, kad tebesu gyvas ir pasakoju jums šią istoriją?

GIMIAU 1958-ųjų vasario 2-ąją Kongo Demokratinėje Respublikoje, Rytų Kasajaus provincijoje. Kai buvau devynerių, mirė tėvas. Augau globojamas savo vyresniojo brolio.

Baigęs mokyklą įsidarbinau kaučiuko plantacijoje. Vieną 1989 metų rytą savo kabinete rašiau ataskaitą ir staiga akyse pasidarė visiškai tamsu. Iš pradžių pamaniau, jog dingo elektra, bet girdėjau veikiant generatorių, be to, juk buvo rytas. Savo siaubui suvokiau, kad nieko nematau, net savo užrašų, kuriuos turėjau čia pat!

Tuoj pat pasikviečiau vieną darbuotoją, kad jis nuvestų mane pas medicinos punkto vedėją. Šis patarė vykti į miestą pas labiau patyrusį gydytoją. Matydamas, kad mano tinklainės plyšusios ir kad padėtis labai rimta, gydytojas nusiuntė mane į sostinę Kinšasą.

Kinšasoje

Apsilankiau pas daugelį Kinšasos oftalmologų, bet nė vienas iš jų niekuo negalėjo padėti. Ligoninėje praleidęs 43 dienas išgirdau gydytojų išvadą: liksiu aklas visam gyvenimui! Giminaičiai vedžiojo mane po visokias bažnyčias tikėdamiesi, kad būsiu stebuklingai išgydytas, bet visos pastangos buvo veltui.

Galiausiai visiškai nustojau vilties vėl kada nors matyti. Gyvenimas nusidažė juodai. Praradau regėjimą, praradau darbą. Praradau ir žmoną — ji paliko mane, iš namų pasiėmusi viską, ką buvome užgyvenę. Gėdydavausi net išeiti į gatvę ar bendrauti su žmonėmis. Tapau užsidaręs, dienų dienas sėdėdavau namie. Gyvenau kaip atsiskyrėlis ir jaučiausi visiškai niekam tikęs.

Dusyk bandžiau nusižudyti. Apie antrąjį kartą pasakojau straipsnio pradžioje. Mane išgelbėjo mažas giminaičių berniukas. Kol maudžiausi, jis netyčia paėmė tą puodelį ir išpylė — visa laimė, kad iš jo negėrė. Taigi, kai grįžau, mano dideliam nusivylimui, puodelio nebebuvo. Tada šeimynykščiams prisipažinau, kodėl to puodelio ieškau ir ką ketinau padaryti.

Aš dėkoju Dievui ir namiškiams, kad nenuleido nuo manęs akių. Mano planas nusižudyti žlugo.

 Vėl atrandu gyvenimo džiaugsmą

Sėdėjau namuose ir rūkiau, kai vieną 1992-ųjų sekmadienį, skelbdami po namus, pas mane užėjo du Jehovos liudytojai. Pastebėję, kad esu aklas, jie perskaitė man Izaijo 35:5 žodžius: „Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys.“ Kai tai išgirdau, mano širdį užliejo džiaugsmas. Liudytojai nesisiūlė manęs išgydyti stebuklingai, kaip kad tose bažnyčiose, kuriose buvau apsilankęs. Priešingai, jie paaiškino, kad savo regėjimą galėsiu atgauti Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje, — jei tik Dievą pažinsiu (Jono 17:3). Iškart pradėjau su liudytojais studijuoti Bibliją pagal knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. Taip pat pradėjau lankyti krikščionių sueigas vietinėje Karalystės salėje. Ėmiau keisti ir savo gyvenimą. Mečiau rūkyti.

Tačiau mano dvasinę pažangą stabdė aklumas. Todėl įstojau į aklųjų institutą, norėdamas išmokti skaityti ir rašyti Brailio raštu. Tada jau galėjau tobulinti tarnybos įgūdžius pagal Karalystės salėje vykstančią programą. Netrukus ėmiau skelbti po namus savo kaimynystėje. Gyvenimo džiaugsmas sugrįžo. Ir toliau dariau dvasinę pažangą. Paskui pasiaukojau Jehovai ir 1994-ųjų gegužės 7-ąją pasikrikštijau.

Augant mano meilei Jehovai ir žmonėms, augo ir mano troškimas pradėti visalaikę tarnybą. Tad nuo 1995 metų gruodžio 1 dienos tarnauju reguliariuoju pionieriumi, visalaikiu evangelizuotoju. Taip pat turiu garbės nuo 2004-ųjų vasario savo bendruomenėje tarnauti vyresniuoju. Kartais esu pakviečiamas ir kitose bendruomenėse pasakyti viešą biblinę kalbą. Visa tai teikia man didelį džiaugsmą ir primena, kad jokia negalia negali sutrukdyti įgyvendinti troškimo tarnauti Jehovai Dievui.

Jehova davė man „akis“

Kaip jau minėjau, kai apakau, žmona mane paliko. Bet Jehova ir čia mane apdovanojo. Jis man davė akis, kokių net nesitikėjau: nepaisydama mano aklumo už manęs tekėti sutiko Ani Mavambu. Ji kaip ir aš tarnauja visalaike evangelizuotoja, tad visada eina su manimi į skelbimo tarnybą. O kai ruošiu kalbas, ji skaito man reikiamą medžiagą, kad galėčiau užsirašinėti Brailio raštu. Ani man yra ypatinga Jehovos dovana. Jos dėka įsitikinau, kokie tikri Patarlių 19:14 žodžiai: „Namai ir turtas — iš tėvų gautas paveldas, o sumani žmona ateina iš Viešpaties.“

Jehova mudu su Ani palaimino ir dviem vaikais — susilaukėme berniuko ir mergaitės. Kaip aš laukiu tos akimirkos, kai rojuje išvysiu jų veidus! Taip pat labai džiaugiuosi, kad mano vyresnis brolis, kuris mielai leidžia mums gyventi jo sklype, irgi priėmė Biblijos tiesą ir pasikrikštijo! Visi esame toje pačioje bendruomenėje.

Nors negalia ir vargina, mano širdis trokšta dar daugiau nuveikti Dievo tarnyboje, nes jis mane taip gausiai laimina (Malachijo 3:10). Kasdien meldžiu Dievą, kad ateitų jo Karalystė ir išvaduotų žmoniją iš visų kančių. Pažinęs Jehovą galiu tvirtai pasakyti: „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša“ (Patarlių 10:22, Brb).

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Sakau biblinę kalbą; su savo šeima ir broliu