Laiškas iš Airijos

Pačios geriausios mano atostogos!

„TAU reiktų prasiblaškyti, kad taip nesijaudintum dėl tų egzaminų, — tarė man tėvai. — Važiuokim į Airiją aplankyti tavo pusseserės ir jos vyro. Taip pat galėsim paskelbti žmonėms, kurie retai girdi gerąją naujieną apie Karalystę.“

Nesusižavėjau ta mintimi. Negana to, kad ant nosies egzaminai, dar reikės jaudintis ir dėl kelionės: aš niekada nebuvau skridusi lėktuvu, net iš Anglijos nebuvau niekur išvažiavusi! Kaip man, veikliai judraus Londono priemiesčio septyniolikmetei, reikės prisitaikyti prie lėto gyvenimo tempo kažkokiame pietvakarių Airijos miestelyje?

Tačiau jaudinausi be reikalo. Nuo pat tos akimirkos, kai mūsų lėktuvas nusileido, Airiją tiesiog pamilau. Bet kadangi rytą buvome anksti kėlęsi, jaučiausi pavargusi ir vos įsėdusi į automobilį užmigau. Retsykiais, kai pramerkdavau akį, už keliuką juosiančios akmeninės tvoros vis šmėkštelėdavo gražūs raukšlėto landšafto vaizdai.

Atvykome į Skiberino miestelį ir pirmąjį vakarą praleidome su šeima, kuri į Airiją persikėlė skelbti žinios apie Karalystę. Vakarėlis buvo smagus ir dvasiškai turiningas. Žaidėme biblines šaradas: kiekvienas žaidėjas turėjo išsitraukti lapelį su Biblijos veikėjo vardu ir be žodžių suvaidinti epizodą iš jo gyvenimo. O kiti turėjo atspėti, kas tai.

Kitą dieną mano tėvai, jaunesnis brolis, pusseserė su vyru, dar viena šeima ir aš keltu persikėlėme į mažą Heiro salą, kurioje gyvena gal vos 30 žmonių. Jėzus buvo sakęs, kad geroji naujiena turi būti paskelbta visoje gyvenamoje žemėje. Taigi dieną praleidome su draugiškais, svetingais šeimininkais dalindamiesi padrąsinančiomis mintimis iš Biblijos ir žavėdamiesi žmogaus nepaliestos gamtos grožiu.

Giedrame danguje skaisčiai švietė saulė. Dvelkė švelnus kokoso riešutus primenantis aromatas, sklindantis nuo daugybės ryškiai geltonai žydinčių dygliakrūmių. Pelkėtą salos vidurį puošė pavasario žiedų kilimas. Smėlėti paplūdimiai vedė link aukštų uolėtų skardžių, kur savo jauniklius augina kormoranai ir šiauriniai padūkėliai. Kiek tik užmato akys, visur driekėsi mažytės, daugiausia negyvenamos salelės, išsibarsčiusios po visą įlanką. Kokia tobula Jehovos kūrybos darna!

Džiaugiausi Skiberino Jehovos liudytojų bendruomenėje susiradusi daug gerų draugų, taip pat patyriau nemažai įspūdžių. Ypač patiko plaukioti kajakais. Koks didingas Airijos  pakrantės vaizdas atsiveria iš jūros! Norėjom pasigaudyti vakarienei žuvies, bet ruoniai, prisigretinę prie mūsų, buvo greitesni. Susigalvojome visokių paplūdimio žaidimų, pasimokiau net airiško šokio žingsnelių.

Skyrėme laiko ir truputį pasidomėti Skiberino istorija. Kai devynioliktojo amžiaus penktajame dešimtmetyje Airijoje neužderėjo bulvės, šis miestas ir jo apylinkės to pasekmes pajuto bene labiausiai. Tūkstančiai mirė badu. Yra viena masinė kapavietė, kurioje palaidota net apie 9000 bado aukų. Kaip mus paguodė žinojimas, kad greitai, valdant Dievo Karalystei, badas bus pašalintas visiems laikams, o tie, kas nuo jo mirė, prisikels gyventi žemės rojuje!

Su vietiniais Jehovos liudytojais didelėje šios bendruomenės teritorijoje lankėme tuos, kurie gerąją naujieną girdi retai. Kad pasiektume namus, stūksančius ant paties klifo krašto, nuo kurio atsiveria vaizdas į Airijos jūrą, teko važiuoti siauru stačiu keliuku. Čia gyvenantys žmonės taip pat buvo malonūs ir draugiški. Kaip ir skelbdami Heiro saloje, pradžioje paminėdavome, kad atostogaujame ir kartu skiriame laiko pasidalyti su kitais širdį šildančia žinia iš Biblijos.

Viena moteris, su kuria kalbėjosi mano mama, mielai paėmė mūsų platinamus žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Kai po kelių dienų ją susitikome, pasakė skaičiusi tuos žurnalus su įdomumu.

„Ateikite vėl, atnešite dar žurnalų, pasikalbėsime“, — kvietė ji. Pasakėme, jog netrukus išvyksime namo, bet paprašysime, kad ją aplankytų kiti.

„Ką gi, — tarė moteris, — bet kai vėl atvažiuosite, prašau būtinai užsukti. Airiai veidų nepamiršta!“

Paskutinę atostogų dieną praleidome paplūdimyje su broliais ir sesėmis iš vietinės bendruomenės. Sudėję keletą akmenų padarėme laužavietę, kūrenome į krantą išmestus medgalius ir kepėme midijas, kurių prisirinkome tarp krištolinio vandens skalaujamų uolų. Man, miesto vaikui, tai buvo nepakartojamos akimirkos!

Ką manau apie tą Airijoje praleistą savaitę? Tai buvo pačios geriausios mano atostogos! Buvo labai smagu, bet ypač laiminga jaučiausi todėl, kad žinojau daranti tai, kas patinka Jehovai ir teikia jam šlovę. Man gera tarnauti Dievui, o kai draugai ir šeima jaučia tą patį ir darbuojasi kartu, džiaugsmas dvigubai didesnis. Grįžusi namo padėkojau Jehovai už tiek daug mylinčių, dvasingų draugų ir tiek nuostabių prisiminimų, kuriuos branginsiu amžinai.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

An Post, Ireland