Papasakojo Olivjeras Randriamora

„Esu pažinęs ir skurdą, esu pažinęs ir perteklių. Visais atžvilgiais ir visomis aplinkybėmis esu perpratęs slėpinį, ką reiškia gyventi sočiam ir kęsti alkį [...]. Aš visa pajėgiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4:12, 13).

MUDU su žmona visada įkvėpdavo šie Pauliaus žodžiai. Per savo tarnystės metus Madagaskare mes su Ūli, kaip ir Paulius, perpratome „slėpinį“ — išmokome visiškai pasikliauti Jehova.

1982-aisiais, kai buvome dar tik susižadėję, Ūli mama pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Netrukus aš irgi ėmiausi Biblijos studijų, o kiek vėliau prisijungė ir Ūli. 1983 metais susituokėme, 1985-aisiais pasikrikštijome ir iškart ėmėme tarnauti pagalbiniais pionieriais. Kitų metų liepą tapome reguliariaisiais pionieriais.

1987 metų rugsėjį mus paskyrė specialiaisiais pionieriais ir išsiuntė į mažą šiaurės vakarų Madagaskaro miestelį, kur nebuvo nė vieno Jehovos liudytojo. Mūsų šalyje priskaičiuojama apie aštuoniolika pagrindinių etninių grupių, o kur dar begalė mažesnių tautelių, todėl Madagaskaro kultūra — tikras papročių bei tradicijų margumynas. Valstybinė kalba yra malagasių, bet šnekama ir įvairiausiais skirtingais dialektais. Atvykę į aną miestelį, stengėmės pramokti vietinės tarmės. Tai mums padėjo greičiau pritapti prie čionykščių.

Iš pradžių kas sekmadienį sakydavau kalbą. Po kalbos Ūli pareigingai paplodavo. Daugiau ir nebuvo kam ploti — sueigoje dalyvaudavome tik mudu. Taip pat vesdavau teokratinės tarnybos mokyklą. Atlikdama užduotis, Ūli kalbėdavosi su įsivaizduojama pašnekove. Kaip apsidžiaugėme, kai rajono prižiūrėtojas maloniai pasiūlė sueigų programą pakoreguoti!

Kadangi paštas veikė nelabai patikimai, mėnesinę kompensaciją gaudavome nereguliariai. Taip išmokome gyventi taupiai. Sykį pritrūkome pinigų kelionei autobusu į rajono asamblėją, rengiamą už maždaug 130 kilometrų. Prisiminėme vieno brolio patarimą: „Išsakykite savo rūpesčius Jehovai. Juk dirbate jo pavestą darbą.“ Pasimeldėme ir nusprendėme traukti pėsčiomis. Bet, prieš pat mums išeinant, netikėtai užsuko vienas bendratikis ir padovanojo truputėlį pinigų — kaip tik tiek, kiek reikėjo kelionei!

DIRBAME RAJONO PRIEŽIŪROS DARBĄ

1991-ųjų vasarį mane paskyrė rajono prižiūrėtoju. Tuo laiku mūsų grupelė jau buvo ūgtelėjusi iki devynių skelbėjų, iš kurių trys buvo pasikrikštiję. Į sueigas rinkdavosi vidutiniškai 50 žmonių. Po apmokymų mus pasiuntė darbuotis į šalies sostinę Antananaryvą. Vėliau, 1993 metais,  gavome kitą rajoną, esantį šalies rytuose. Gyvenimo sąlygos čia buvo visiškai kitokios nei mieste.

Kad pasiektume bendruomenes ir atokiai įsikūrusias skelbėjų grupes, turėdavome pėsčiomis keliauti per kalnus, apaugusius tankiais miškais. Kartais nuo vienos bendruomenės iki kitos sukardavome net kokius pusantro šimto kilometrų. Į kelionę imdavome tik būtiniausius daiktus. Bet jei savo viešojoje kalboje turėdavau rodyti skaidres, kaip tais laikais būdavo, mūsų nešulys pasunkėdavo. Ūli nešdavo skaidrių projektorių, o aš — dvylikos voltų automobilinį akumuliatorių.

Pėdindami iš vienos bendruomenės į kitą, per dieną paprastai įveikdavome apie 40 kilometrų. Kopėme kalnų keliukais, kėlėmės per upes, klampojome per purvynus. Būdavo, kad miegoti guldavomės tiesiog šalikelėje. Bet dažniausiai, dienai baigiantis, pavykdavo rasti kokį kaimą, kur galėtume pernakvoti. Belsdavomės ir į visai nepažįstamų žmonių duris. Susiieškoję nakvynę, pradėdavome galvoti ir apie vakarienę. Ūli, pasiskolinusi puodą, nuskubėdavo prie artimiausios upės ar ežero pasisemti vandens, o aš paprašydavau kirvio ir prikapodavau malkų. Tokiems darbams sugaišdavome nemažai laiko. Štai jeigu vakarienei nusipirkdavome gyvą vištą, patiems reikėdavo ją ir nukirsti, ir nupešti, ir išdarinėti.

Pavalgę dar parsinešdavome vandens nusiprausti. Kai kada tekdavo miegoti virtuvėje. Jei naktį užpliaupdavo lietus ir imdavo varvėti stogas, miegodavome atsirėmę į sieną.

Žmonėms, pas kuriuos prisiglausdavome, visada stengėmės paliudyti. Kai galiausiai pasiekdavome kurią nors bendruomenę, brolių ir sesių šiluma bei svetingumas mus kiekvienąkart sujaudindavo iki širdies gelmių. Matydami jų nuoširdų dėkingumą už tai, kad juos aplankėme, visus kelionės nepatogumus kaipmat užmiršdavome.

Atvykę pas bendratikius, su malonumu padėdavome jiems apsiruošti. Taip jiems likdavo daugiau laiko eiti su mumis į tarnybą. Niekada nesitikėjome jokių ištaigų ar ypatingų valgių — nieko, ko broliai ir sesės nebūtų išgalėję.

NUOŠALIOSE VIETOVĖSE LANKOME BENDRATIKIŲ GRUPES

Kokie džiugūs būdavo apsilankymai pas atokiai gyvenančius bendratikius! Veiklos turėdavome tiek, kad vargiai berasdavome laiko net ‘truputį pailsėti’ (Mk 6:31). Sykį viena liudytojų pora susikvietė visus savo studijuotojus, gal kokius keturiasdešimt žmonių, ir paprašė mūsų dalyvauti. Grupę skyrėme pusiau: maždaug dvidešimčiai žmonių užsiėmimus vedė Ūli kartu su sese, o kitiems dvidešimt — mes su broliu. Vos baigę su vienu, iškart pradėdavome su kitu. Pertrauką padarėme tik tam, kad surengtume bendruomenės sueigą. Po to tęsėme užsiėmimus su studijuotojais. Vakare jautėmės kaip po maratono! Tokiomis dienomis atsipūsti galėdavome gal tik po aštuonių vakaro.

Kai lankėme kitą grupę, visi kartu nutarėme nusigauti iki gretimo kaimo ir ten paskelbti. Iškeliavome ryte, aštuntą valandą. Apsirengėme prastais drabužiais, nes kelionė nusimatė ilga ir eiti reikėjo per miškus. Apie vidudienį pasiekėme kaimą, persirengėme švariais drabužiais ir nieko  nelaukdami kibome į darbą. Tik va bėda: trobų buvo nedaug, o skelbėjų — didžiulis būrys, todėl visus kaimo gyventojus apėjome per gerą pusvalandį. Tada leidomės į kitą kaimą. Kai gerąja naujiena pasidalijome ir su tenykščiais, mūsų laukė ilgas kelias namo. Pradžioje buvo truputį apmaudu: laiko ir jėgų išeikvojome daug, o tarnyboje praleidome vos valandą. Bet broliai ir sesės nė nemanė skųstis. Jų veidai švytėjo entuziazmu.

Viena skelbėjų grupė buvo Taviranambo gyvenvietėje, įsikūrusioje beveik ant kalno. Čionai susiradome liudytojų šeimą. Jų name tebuvo vienas kambarys. Greta stovėjo dar ir kitas namukas, kuriame vykdavo sueigos. Vos mums pasirodžius, šeimos galva nei iš šio, nei iš to suriko: „Broliai!“ Nuo kitos viršukalnės ataidėjo: „Ei ei!“ Brolis vėl sušuko: „Rajono prižiūrėtojas jau čia!“ Iš tenai pasigirdo: „Puiku!“ Šitaip žinia per kalnus, matyt, nukeliavo ir dar toliau. Netrukus pradėjo rinktis žmonės ir į sueigą tądien sugužėjo šimtas su viršum.

SUSISIEKIMAS — NELENGVAS UŽDAVINYS

1996 metais mus paskyrė prižiūrėti rajoną centrinėse Madagaskaro aukštumose, arčiau Antananaryvo. Čia irgi netrūko visokiausių keblumų. Į užmiestį viešasis transportas važinėdavo nereguliariai. Turėjome aplankyti grupę Beankanoje, apie 240 kilometrų nuo Antananaryvo. Po trumpų derybų su vienu vairuotoju įlipome į nedidelį sunkvežimį ir pajudėjome link Beankanos. Be mūsų, važiavo dar koks trisdešimt keleivių — vieni viduje, kiti sugulę ant stogo, treti kybodami mašinos gale.

Neilgai trukus sunkvežimis sugedo. Vargu ar tai ką nors nustebino, nes tokios problemos čia ganėtinai dažnos. Kelionę tęsėme pėsčiomis. Po kelių sekinančių valandų mus pasivijo kitas, daug didesnis sunkvežimis. Mašina jau buvo sausakimša žmonių ir mantos, bet vairuotojas vis tiek stabtelėjo. Gavome tik stovimas vietas. Paskui privažiavome upę, bet tuo metu kaip tik remontavo tiltą. Išlipome ir vėl leidomės į kelią pėsčiomis. Galop nusigavome iki vieno mažo kaimelio, kur gyveno keletas specialiųjų pionierių. Čia lankytis nebuvome numatę, vis dėlto turėjome apsistoti ir laukti, kol pasibaigs tilto remonto darbai ir kol pro šalį važiuos kokia pakeleivinga mašina. O tuo tarpu sykiu su pionieriais liudijome vietiniams gyventojams.

 Praėjo visa savaitė, iki atriedėjo mašina ir galėjome traukti tolyn. Kelias buvo siaubingai duobėtas. Mašina dažnai įklimpdavo kokioj baloj. Tada turėdavom išlipti ir ją stumti. Vandens būdavo iki kelių, stumdami dažnai suklupdavom ir pargriūdavom. Kažkur po vidurnakčio, ankstyvą rytmetį, atvykome į mažą kaimelį. Čia atsisveikinom su vairuotoju ir pasukom link Beankanos. Toliau mūsų kelias ėjo per ryžių laukus — bridom dumblinu vandeniu, iki juosmens šlapi.

Toje vietovėje lankėmės pirmą kartą, todėl nusprendėme paliudyti ryžių laukuose triūsiantiems darbininkams ir pasiteirauti jų, kur galėtume rasti Jehovos liudytojų. Kaip apsidžiaugėme sužinoję, kad tie darbininkai ir yra mūsų broliai!

SKATINAME BENDRATIKIUS ATSIDĖTI VISALAIKEI TARNYBAI

Visada būdavo labai smagu matyti, kaip broliai ir sesės atsiliepia į mūsų kvietimą imtis visalaikės tarnybos. Štai vienoje bendruomenėje buvo devyni reguliarieji pionieriai. Kiekvienam patarėme užsibrėžti tikslą padėti bent vienam skelbėjui stoti į pionierių gretas. Atvykę po pusmečio sužinojome, kad čia jau darbuojasi 22 reguliarieji pionieriai. Dvi sesės pionierės imtis visalaikės tarnybos paskatino savo tėčius, tarnaujančius vyresniaisiais, o jiedu savo ruožtu prikalbino trečią vyresnįjį. Šis netrukus buvo paskirtas specialiuoju pionieriumi, paskui tapo rajono prižiūrėtoju ir drauge su žmona dirbo keliaujamąjį darbą. O kaip anie du vyresnieji? Vienas tarnauja rajono prižiūrėtoju, kitas — savanoriu Karalystės salių statybose.

Kasdien dėkojame Jehovai už jo pagalbą, suprantame, kad vien savo jėgomis nieko neįstengtume. Būna, pavargstame, sunegaluojame. Vis dėlto, matydami savo tarnystės vaisius, esame laimingi. Darbas, kurį pavedė ir prižiūri pats Jehova, sparčiai juda į priekį. Kaip mums gera, kad galime tarnauti specialiaisiais pionieriais ir nors šiek tiek prie Dievo darbo prisidėti! Iš tiesų, abu perpratome „slėpinį“ — išmokome kliautis Jehova, ‘tuo, kuris mus stiprina’.

[Anotacija 6 puslapyje]

Perpratome „slėpinį“ — išmokome kliautis Jehova

[Žemėlapis/iliustracijos 4 puslapyje]

Madagaskaras, dar vadinamas Didžiąja raudonąja sala, yra ketvirta pagal dydį sala žemėje. Dirvožemis čia rusvos spalvos. Salos augalija ir gyvūnija — unikali

[Iliustracija 5 puslapyje]

Koks džiaugsmas vesti Biblijos studijas!

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Susisiekimas mums buvo ypač nelengvas uždavinys