Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kodėl Jehovos tarnyba tau turėtų būti svarbiausia?

Kodėl Jehovos tarnyba tau turėtų būti svarbiausia?

Kodėl Jehovos tarnyba tau turėtų būti svarbiausia?

„Mano lūpos pasakos tavo teisius darbus, visada kalbėsiu apie tavo išgelbėjimą“ (PS 71:15).

KAIP ATSAKYTUM?

Kodėl Nojus, Mozė, Jeremijas ir Paulius atsidėjo Jehovos tarnybai?

Kas padėtų tau apsispręsti, kam skirsi savo gyvenimą?

Kodėl tu esi pasiryžęs atsidėti Dievo tarnybai?

1, 2. a) Kokį troškimą pasiaukodamas Jehovai žmogus išreiškia? b) Kuo mums naudingas Nojaus, Mozės, Jeremijo ir Pauliaus pavyzdys?

PASIAUKODAMAS Dievui ir pasikrikštydamas, tapdamas Jėzaus sekėju, žmogus žengia svarbiausią žingsnį gyvenime. Tada jis tarsi sako Dievui: „Jehova, noriu, kad būtum mano Šeimininkas, visur man vadovautum. Esu tavo tarnas. Rodyk, kam turėčiau skirti savo laiką, į ką labiausiai susitelkti ir kam panaudoti savo išteklius ir gebėjimus.“

2 Jeigu Dievui jau pasiaukojai, vadinasi, pats irgi davei Jehovai įžadą. Už tokį teisingą ir išmintingą sprendimą tikrai esi vertas pagyrimo. Taigi dabar, kai Jehova yra tavo Šeimininkas, kam turėtum skirti daugiausia laiko? Čia yra ko pasimokyti iš Nojaus, Mozės, Jeremijo ir apaštalo Pauliaus. Visi šie vyrai Dievui tarnavo su atsidavimu. Mūsų aplinkybės daug kuo panašios į jų. Patyrinėkime, kokie buvo šių Dievo tarnų pagrindiniai siekiai, ir įvertinkime, kam patys naudojame savo laiką (Mt 28:19, 20; 2 Tim 3:1).

NOJAUS LAIKAI

3. Kuo mūsų laikmetis primena Nojaus dienas?

3 Mūsų dienas sugretindamas su Nojaus laikais, Jėzus kalbėjo: „Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui čia esant. [...] Anomis dienomis prieš tvaną, iki pat dienos, kurią Nojus įėjo į laivą, žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo ir nesusimąstė, kol atėjo tvanas ir visus nusinešė“ (Mt 24:37-39). Dauguma žmonių, kaip ir anuomet, yra tiek pasinėrę į kasdienius rūpesčius, kad net nesuvokia, kokiu ypatingu laiku gyvena. Jie neima į galvą perspėjimų, kuriuos Dievas duoda per savo tarnus. Mintis, jog Dievas ims veikti ir nutrauks žmonių savivalę, jiems paprasčiausiai kelia juoką (2 Pt 3:3-7). Ką darė Nojus, apsuptas tokių pašaipūnų? Kuo buvo užimtas visą tą laiką?

4. Kam Nojus, gavęs nuo Jehovos užduotį, skyrė savo laiką ir kodėl?

4 Kai Dievas pranešė Nojui, ką ketina netrukus daryti, ir paliepė statytis laivą žmonėms ir gyvūnams išgelbėti, šis vyras tuojau ėmėsi darbo (Pr 6:13, 14, 22). Taip pat pradėjo visiems skelbti, kad Jehova greitai siųs pasauliui pražūtį. Nojus, be abejo, skatino aplinkinius susivokti, kokia kritiška yra jų padėtis, — ne veltui apaštalas Petras pavadino jį „teisumo skelbėju“. (Perskaityk 2 Petro 2:5.) Kaip manai, ar Nojui su šeima būtų buvę protinga tuomet eikvoti jėgas kitiems tikslams, tarkim, kurti savo verslą, siekti pripažinimo visuomenėje ar užsitikrinti patogų gyvenimą? Vargu. Jie juk žinojo, kas turi įvykti, todėl nesileido tokių tuščių siekių atitraukiami nuo svarbiausio darbo.

KĄ PASIRINKO MOZĖ, UŽAUGĘS EGIPTO RŪMUOSE

5, 6. a) Greičiausiai kodėl Mozė buvo mokomas „visos egiptiečių išminties“? b) Kodėl Mozė atsisakė patogaus gyvenimo Egipte?

5 Kitas pavyzdys — Mozė. Faraono dukters įsūnytas ir užaugęs pas Egipto valdovą, jis „buvo išmokytas visos egiptiečių išminties“ (Apd 7:22; Iš 2:9, 10). Jaunuolį, matyt, ruošė aukštoms pareigoms faraono rūmuose. Jam tikriausiai nebūtų buvę jokių kliūčių tapti įtakingu valdininku galingiausioje to meto imperijoje ir mėgautis viskuo, kas prieinama aukštuomenei, — prabanga, garbe, malonumais. Ar Mozė to ir siekė?

6 Dar vaikystėje tikrieji Mozės tėvai berniukui, matyt, papasakojo, ką Jehova buvo pažadėjęs patriarchams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Tais pažadais Mozė tikėjo. Jis, be abejo, rimtai svarstė apie savo ateitį ir suprato turįs ištikimai tarnauti Jehovai. Tad kai atėjo laikas rinktis, ar liks faraono rūmuose, ar prisidės prie savo vergaujančių tautiečių, kaip jis apsisprendė? Mozė „pasirinko verčiau kęsti skriaudas drauge su Dievo tauta, negu laikinai mėgautis nuodėme“. (Perskaityk Hebrajams 11:24-26.) Vėliau Mozė net ir tiesiogiai leidosi Jehovos vedamas — savo gyvenimą skyrė Dievo valiai vykdyti (Iš 3:2, 6-10). Kodėl jis pasuko būtent tokia kryptimi? Kadangi tvirtai tikėjo Dievo pažadais. Savo ateities Mozė nesiejo su Egiptu, ir vėliau tikrai dėl to nesigailėjo. Jehova netrukus siuntė Egiptui dešimt bausmių ir kraštą visiškai nualino. Ar įžvelgi, ko mes, pasiaukoję Jehovos tarnai, galime iš šios istorijos pasimokyti? Užuot vaikęsi pasaulio turtų bei malonumų, susitelkime stiprinti savo santykius su Jehova ir jam vienam tarnauti.

JEREMIJAS ŽINOJO, KOKIE ARTĖJA ĮVYKIAI

7. Kuo Jeremijo laikai panašūs į mūsų?

7 Į Jehovos tarnystę taip pat susitelkė Jeremijas. Dievas įpareigojo šį pranašą skelbti Jeruzalei ir Judui, jog už stabmeldystę jų laukia griežta bausmė. Taigi galima sakyti, kad Jeremijas, kaip ir mes, gyveno „paskutinėmis dienomis“ (Jer 23:19, 20, Brb). Jis gerai žinojo, jog artėja tuometinės santvarkos pabaiga.

8, 9. a) Kodėl reikėjo pataisyti Barucho mąstymą? b) Kokie turi būti mūsų prioritetai, kad ir ką planuotume?

8 Kokios nuostatos laikėsi Jeremijas, suvokdamas, kas greitu laiku turi įvykti? Toje griūvančioje santvarkoje jis neketino kurti ambicingų ateities planų. O štai jo raštininkas Baruchas vienu tarpu buvo pradėjęs mąstyti kiek kitaip. Todėl Dievas įkvėpė Jeremiją perduoti anam vyrui tokius žodžius: „Žiūrėk! Griaunu, ką pastačiau, išraunu, ką pasodinau! Net visą kraštą! O tu, tu lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų! Žiūrėk, aš sukelsiu nelaimę viskam, kas mirtinga, bet tau paliksiu tavo gyvybę, kaip karo laimikį, kad ir kur tu eitum“ (Jer 45:4, 5).

9 Nežinome, kas buvo tie „dideli dalykai“, kurių Baruchas geidė. * Tačiau viena tikra: tai neturėjo jokios ateities, buvo pasmerkta pranykti. Galiausiai 607 m. p. m. e. Jeruzalę nuniokojo babiloniečiai ir tada išties viskas žlugo. Ko galime pasimokyti? Aišku, kad nepristigtume, kas būtiniausia, protinga yra planuoti iš anksto (Pat 6:6-11). Bet ar būtų protinga daug laiko ir jėgų aukoti tokiems dalykams, kurie neturi išliekamosios vertės? Mūsų organizacija, tiesa, ir toliau planuoja statyti naujas Karalystės sales, filialus, rengia įvairiausius kitus projektus. Tačiau šie darbai tikrai turi išliekamąją vertę, nes yra daromi dėl Karalystės. Kiekvienam pasiaukojusiam Jehovos tarnui planuojant ateitį derėtų nusistatyti panašius prioritetus. O tu ar gali tvirtai pasakyti, kad „karalystės ir [Jehovos] teisumo“ ieškai pirmiausia? (Mt 6:33)

„LAIKAU TAI ATLIEKOMIS“

10, 11. a) Ko Paulius siekė prieš tapdamas krikščioniu? b) Kodėl Pauliaus tikslai visiškai pasikeitė?

10 Galiausiai aptarkime Pauliaus pavyzdį. Dar prieš jam atsiverčiant į krikščionybę, daugelis galbūt manė, kad šio vyro laukia puiki ateitis. Žydų įstatymo Paulių mokė vienas iškiliausių ano laiko žinovų. Įgaliojimus jam patikėjo net vyriausiasis judėjų kunigas. Tarp kitų judaizmo išpažinėjų Paulius turėjo itin dideles perspektyvas (Apd 9:1, 2; 22:3; 26:10; Gal 1:13, 14). Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai jis suprato, kad žydų tauta nebeteko Jehovos malonės.

11 Paulius suvokė, jog siekti aukštos padėties visuomenėje, Jehovos akimis, yra visiškai beprasmiška. Tuometinė žydų santvarka jau nebeturėjo ateities (Mt 24:2). Naujai supratęs, kokia iš tiesų yra Dievo valia, ir patyręs, kokia garbinga krikščionio tarnyba, šis buvęs fariziejus kartą netgi pasakė, kad visa, kas anksčiau jam buvo brangu, dabar tėra „atliekos“. Judaizmą Paulius paliko ir visą savo gyvenimą paaukojo evangelizacijos darbui. (Perskaityk Filipiečiams 3:4-8, 15; Apd 9:15.)

IŠTIRK, KAS SVARBIAUSIA TAU

12. Į ką Jėzus po krikšto susitelkė?

12 Nojus, Mozė, Jeremijas, Paulius ir dar daugelis kitų Dievo tarnų didumą savo laiko ir jėgų nusprendė skirti Jehovos tarnystei. Jie mums puikūs pavyzdžiai. Pats geriausias pavyzdys, žinoma, yra Jėzus (1 Pt 2:21). Kai pasikrikštijo, visus likusius metus žemėje jis darbavosi Jehovos garbei, skelbė gerąją naujieną. Kiekvienas krikščionis, jei pripažįsta, kad jo Šeimininkas — Jehova, irgi bus pasiryžęs pirmumą gyvenime teikti dievatarnystei. O tu ar esi pasiryžęs? Bet galbūt kyla klausimas: kaip įmanoma siekti teokratinių tikslų ir sykiu rūpintis kasdienėmis reikmėmis? (Perskaityk Psalmyno 71:15; 145:2.)

13, 14. a) Ką kiekvienam krikščioniui derėtų apsvarstyti? b) Kada krikščionis jaučiasi iš tiesų laimingas?

13 Jau daugelį metų Jehovos organizacija vis skatina krikščionis su malda apsvarstyti, ar negalėtų stoti į pionierių gretas. Tiesa, kai kurie Jehovos tarnai dėl įvairių priežasčių neturi galimybių skirti evangelizacijos darbui vidutiniškai po 70 valandų per mėnesį. Ir jiems tikrai nereikia dėl to graužtis (1 Tim 5:8). O kaip yra su tavimi? Ar pionieriaus tarnystė tau tikrai nepasiekiama?

14 Kaip gera prisiminti šių metų Minėjimo laikotarpį! Kiek daug puikių akimirkų mintyse galime atkurti! Kovo mėnesį turėjome ypatingą progą — tarnauti pagalbiniais pionieriais galėjo ir tie, kurie evangelizacijos darbui buvo suplanavę skirti bent 30 valandų (Ps 110:3, Brb). Darbuotis pagalbiniais pionieriais ryžosi milijonai skelbėjų, bendruomenėse jautėsi pakylėjimas, visi džiaugėsi. Ar galėtum savo reikalus taip sutvarkyti, kad šiam smagiam darbui atsidėtum dar dažniau? Krikščioniui juk yra didžiausia laimė dienos pabaigoje ištarti: „Jehova, šiandien padariau viską, ką galėjau.“

15. Kokį tikslą jauniems krikščionims verta užsibrėžti dar mokykloje?

15 Jeigu jau greit baigsi mokyklą, esi sveikas ir mažai kam įsipareigojęs, ar apsvarstei galimybę imtis reguliariojo pionieriaus tarnybos? Karjeros konsultantai, linkėdami tau paties geriausio, galbūt skatins siekti aukštojo mokslo ir įsigyti specialybę, garantuosiančią tau pelningą darbą. Jie, žinoma, stebi įvairius socialinius rodiklius, ekonomikos tendencijas. Bet visa ši santvarka juk neturi ateities. O štai dvasinių tikslų verta siekti todėl, kad šitaip užsitikrinsi begalinę ateitį. Ir, be to, seksi tobulu Jėzaus pavyzdžiu. Išmintingai apsisprendęs tikrai džiaugsiesi, taip pat jausiesi saugus, o galiausiai tai bus puikus liudijimas, kad esi pasiryžęs tesėti pasiaukojimo Jehovai įžadą (Mt 6:19-21; 1 Tim 6:9-12).

16, 17. Kokius klausimus krikščioniui dera apsvarstyti?

16 Nemažai Dievo tarnų dirba ilgas valandas, kad įstengtų aprūpinti šeimą. Bet kai kurie, galimas dalykas, darbe praleidžia daugiau laiko, negu paprastai reikėtų (1 Tim 6:8). Komercijos pasaulis perša mintį, kad jeigu neprisipirksime daugybės visokiausių daiktų, mūsų buitis bus labai vargana ir kad naujausią to ar kito aparato modelį tiesiog privalome turėti. Tačiau mes, krikščionys, nenorime, kad Šėtono valdomas pasaulis primestų mums savo gyvenimo būdą (1 Jn 2:15-17). O kaip su tais broliais ir sesėmis, kurie jau išėjo į pensiją? Kaip jie galėtų geriausiai išnaudoti laiką? Argi ne visas jėgas atiduodami evangelizacijai ir tarnaudami pionieriais?

17 Kiekvienam Jehovos tarnui dera save ištirti: koks svarbiausias mano gyvenimo tikslas? Ar esu susitelkęs į Jehovos tarnybą? Ar stengiuosi ugdytis tokią pasiaukojamą dvasią kaip Jėzaus? Ar paklūstu Jėzaus paliepimui sekti jo pėdomis? Ar galėčiau pakoreguoti savo tvarkaraštį taip, kad atsirastų daugiau laiko evangelizacijos darbui ir kitai teokratinei veiklai? Net jei šiuo metu aplinkybės man ir neleidžia daugiau atsidėti tarnybai, ar puoselėju pasiaukojamą dvasią?

„IR NORAS, IR GEBĖJIMAS VEIKTI“

18, 19. Ko galėtum Jehovą melsti ir kodėl tokios maldos jam patinka?

18 Kaip smagu matyti uoliai triūsiančius bendratikius! Bet tarnauti pionieriumi, net jei aplinkybės ir leidžia, kai kam nelabai norisi. Dar kiti mano neturį pakankamai įgūdžių (Iš 4:10; Jer 1:6). Gal ir tu jautiesi panašiai? Tada melsk Jehovą pagalbos. Paulius bendratikius patikino, kad Jehova teikia, „kaip jam patinka, ir norą, ir gebėjimą veikti“ (Fil 2:13). Tad jeigu tavo širdyje nėra troškimo daugiau laiko skirti krikščioniškai tarnybai, prašyk Jehovos, kad suteiktų tau ir norą, ir gebėjimą (2 Pt 3:9, 11).

19 Nojus, Mozė, Jeremijas, Paulius ir Jėzus buvo atsidavę Dievui. Savo laiką ir jėgas jie aukojo svarbiausiam darbui — skelbė žmonėms Jehovos žodžius ir neleido, kad kokie pašaliniai dalykai juos nuo to darbo atitrauktų. Šios santvarkos pabaiga jau čia pat. Todėl kiekvienam pasiaukojusiam Jehovos tarnui būtina sekti uolių senovės Dievo tarnų pavyzdžiais (Mt 24:42; 2 Tim 2:15). Jei stengsimės iš visų jėgų, džiuginsime Jehovą ir būsime dosniai palaiminti. (Perskaityk Malachijo 3:10.)

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Nojaus perspėjimo aplinkiniai nepaisė

[Iliustracija 24 puslapyje]

Ar apsvarstei galimybę stoti į reguliariųjų pionierių gretas?