1. Apie ką pamąsto kai kurie ištikimi Jehovos tarnai?

VIENA nuolanki sesė, jau kelis dešimtmečius ištikimai tarnaujanti Jehovai ir patyrusi daug išmėginimų, sykį prasitarė: „Kažin, ar sulauksiu Armagedono?“ Apie tai pamąsto ir kiti ilgamečiai Jehovos garbintojai. Mes laukte laukiame meto, kada Jehova visa darys nauja ir vargų, šiandien kamuojančių žmones, nebeliks (Apr 21:5). Nors turime daug įrodymų, kad šios santvarkos galas jau čia pat, kantriai laukti tos dienos gali būti nelengva.

2. Kokius klausimus apie kantrybę aptarsime?

² Iš Biblijos tačiau žinome, kad privalu būti kantriems. Jei norime savo akimis pamatyti, kaip išsipildys Jehovos pažadai, turime sekti senovėje gyvenusių jo tarnų pavyzdžiu — ugdytis tvirtą tikėjimą ir kantriai laukti Dievo skirto meto. (Perskaityk Hebrajams 6:11, 12.) Didžią kantrybę rodo pats Jehova. Nušluoti visą blogį jis galėtų bet kurią akimirką, vis dėlto laukia, kol išmuš nustatyta valanda (Rom 9:20-24). Kodėl Jehova toks kantrus? Kaip kantrybės iš Tėvo sėmėsi Jėzus? Kodėl ir mums vertėtų iš Jehovos mokytis kantrybės? Atsakymai į šiuos klausimus sustiprins mūsų tikėjimą ir paskatins būti dar kantresnius, net ir tuomet, kai atrodo, kad Jehova delsia imtis veiksmų.

3, 4. a) Kodėl Jehova, įgyvendindamas savo tikslą žemėje, rodo kantrybę? b) Ką Jehova darė, kai Adomas ir Ieva nusidėjo?

³ Jehova visuomet buvo ir yra Visatos Viešpats. Jei nutaria ką padaryti, laukti jis tikrai neprivalo. Tačiau Jehova turi svarią priežastį būti kantrus. Per maištą Edene iškilo visuotinės svarbos klausimų, į kuriuos reikėjo išsamiai, iki galo atsakyti. Žinodamas, kad tai  truks nemažai laiko, Jehova yra kantrus. Jis puikiai permato tiek dangiškųjų, tiek žemiškųjų savo kūrinių darbus ir mintis, tad galime neabejoti, kad visa, ko Jehova imasi, yra mūsų labui (Hbr 4:13).

⁴ Jehova norėjo, kad žemę pripildytų Adomo ir Ievos palikuonys. Šio sumanymo Dievas neužbraukė net ir tada, kai Šėtono gundymui pasidavė Ieva, o paskui Kūrėjui nepakluso ir jos vyras. Jehova nė kiek nesutriko, neprarado savitvardos, nedarė skubotų išvadų ir nenusivylė žmonija. Ne, jis iškart numatė, kaip savo tikslą žemėje galiausiai įgyvendins (Iz 55:11). Kad jo valia būtų įvykdyta ir teisė į viešpatystę apginta, Jehova nesileidžia emocijų užvaldomas, rodo didelį kantrumą ir kiekvieną savo žodį ištesi pačiu tinkamiausiu metu, net jeigu tektų laukti ilgus tūkstantmečius.

5. Kuo žmonėms palaiminga Jehovos kantrybė?

⁵ Kita priežastis, kodėl Jehova yra toks kantrus, — jis nori, kad kuo daugiau žmonių galėtų gyventi amžinai. Šiuo metu Dievas renka „milžinišką minią“ tų, kuriuos ruošiasi išgelbėti (Apr 7:9, 14; 14:6). Per mus, evangelizuotojus, Jehova kviečia visus semtis žinių apie Karalystę, moko laikytis jo teisingų normų. Mūsų skelbiama „geroji naujiena“ išties yra pati geriausia žinia žmonijai (Mt 24:14). Kiekvienas, kurį Jehova patraukia, įsilieja į mūsų pasaulinę organizaciją ir čia randa tikrų draugų, branginančių tiesą (Jn 6:44-47). Šitaip Jehova su meile padeda žmonėms pelnyti jo malonę. O kai kuriems asmenims Dievas suteikia nepaprastą galimybę ateityje valdyti žemę iš dangaus. Visi šie išrinktieji, gavę savo dangiškąjį apdovanojimą, pagelbės klusniai žmonijai pasiekti tobulybę ir amžiną gyvenimą. Taigi akivaizdu — kantriai laukdamas nustatyto meto, kada ims veikti, Jehova toliau darbuojasi mūsų gerovei.

6. a) Kaip Jehova rodė kantrybę Nojaus dienomis? b) Kaip Jehovos kantrybė pasireiškia šiandien?

⁶ Jehova nepraranda kantrybės net ir įžūliai provokuojamas. Štai dienomis prieš tvaną žemė buvo pilna palaidumo, smurto, ir Jehovai „gėlė širdį“ matant, kaip žmonija iškrypo (Pr 6:2-8). Jis, žinoma, nesiruošė su blogiu taikstytis amžinai, todėl nusprendė užleisti ant neklusniųjų tvaną. O kol „Dievo kantrybė laukė“, jis padėjo Nojui su šeima pasirengti išgelbėjimui (1 Pt 3:20). Atėjus laikui, Jehova pranešė Nojui, ką ketinąs daryti, ir paliepė jam statyti laivą (Pr 6:14-22). Šis dievobaimingas vyras, be to, buvo „teisumo skelbėjas“ — apie artėjančią bausmę drąsiai kalbėjo visiems aplinkiniams (2 Pt 2:5). Jėzus pranašavo, kad mūsų dienomis situacija bus panaši kaip ir Nojaus laikais. Jehova tiksliai žino, kada padarys galą dabartinei sugedusiai santvarkai, tačiau tos „dienos ir valandos“ nėra apreiškęs jokiam žmogui (Mt 24:36). Šiandien turime atlikti Jehovos pavestą darbą — perspėti visus apie būsimus įvykius ir nurodyti kelią į išgelbėjimą.

7. Ar Jehova delsia ištesėti savo pažadus? Prašom paaiškinti.

⁷ Vadinasi, Jehovos kantrybės tikrai nederėtų painioti su nerūpestingumu ar apatija. Jei Dievas rodo kantrybę, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis be tikslo lūkuriuoja. Vis dėlto išlaikyti tokį teisingą požiūrį gali būti ne taip paprasta, o ypač kai prislegia senatvės našta, užklumpa bėdos. Tada gal nusimename, gal peršasi mintis, kad ištesėti savo žodį Dievas delsia (Hbr 10:36). Niekuomet nepamiršk: jeigu Jehova vis dar kantriai laukia, tam yra svarbi priežastis. O likusį laiką jis tikrai nepaliaus rėmęs ir stiprinęs savo ištikimų  tarnų (2 Pt 2:3; 3:9). Dabar aptarkime, kaip savo dangiškuoju Tėvu sekė ir kantrybę rodė Jėzus.

8. Kokiomis aplinkybėmis Jėzus parodė kantrybę?

⁸ Jehovos valią Jėzus noriai vykdo jau nesuskaičiuojamus milijonus metų. Šėtonui sukėlus maištą, Dievas nusprendė, kad į žemę ateis ir Mesiju taps jo viengimis sūnus. Pagalvok, kaip kantriai Jėzus laukė to momento, — ištisus tūkstantmečius! (Perskaityk Galatams 4:4.) Visą tą laiką jis nesėdėjo rankų sudėjęs, bet stropiai dirbo Tėvo skirtus darbus. Jėzus puikiai žinojo, kad žemėje, kaip bylojo pranašystės, Šėtonas užtrauks jam mirtį (Pr 3:15; Mt 16:21). Jis kantriai pakėlė nežmonišką skausmą, visiškai atsidavė Jehovos valiai. Nors buvo Dievo Sūnus, mažiausiai galvojo apie save ir nesiaukštino. Šitaip Jėzus paliko tobulą ištikimybės pavyzdį, kuriuo kiekvienas turėtume sekti (Hbr 5:8, 9).

9, 10. a) Ką Jėzus daro laukdamas, kol Jehova ims veikti? b) Koks turėtų būti mūsų požiūris į Jehovos tvarkaraštį?

⁹ Kai buvo prikeltas, Jėzus gavo visą valdžią danguje ir žemėje (Mt 28:18). Bet savo padėtimi jis visada naudojasi tik tam, kad įgyvendintų Jehovos sumanymus, ir tik tada, kai Tėvas nurodo. Iki pat 1914 metų Jėzus kantriai laukė Dievo dešinėje, kol jo priešai bus padėti tarsi suolelis jam po kojomis (Ps 110:1, 2; Hbr 10:12, 13). Sparčiai artėja metas, kai Jėzus sunaikins Šėtono valdomą santvarką. O tuo tarpu jis kantriai darbuojasi — padeda žmonėms pelnyti malonę Jehovos akyse ir veda juos prie „gyvybės vandens šaltinių“ (Apr 7:17).

¹⁰ Ar įžvelgi, kaip pats galėtum sekti Jėzaus pavyzdžiu ir prisiderinti prie Jehovos tvarkaraščio? Jėzus, be jokios abejonės, degė noru imtis bet kokio darbo, kurį Tėvas jam būtų pavedęs. Tačiau jis puikiai suvokė turįs išlaukti iki Jehovos nustatyto momento. Panašiai apsišarvuoti kantrybe reikia ir mums. Laukdami piktosios Šėtono santvarkos galo, atidžiai stebėkime, kaip Jehova mums vadovauja, ir nesistenkime užbėgti jam už akių. Taip pat nesileiskime įveikiami nusivylimo. Kaip tokią kantrybę išsiugdyti?

11. a) Kaip tikėjimas yra susijęs su kantrybe? b) Kodėl galime turėti tvirtą tikėjimą?

¹¹ Dar prieš Jėzui ateinant į žemę, nemažai pranašų ir kitų ištikimų Jehovos tarnų akivaizdžiai parodė, kad kantriai pakelti išmėginimus gali ir netobulas žmogus. Tvirtas jų tikėjimas buvo neatsiejamas nuo kantrybės. (Perskaityk Jokūbo 5:10, 11.) Jei būtų stokoję tikėjimo, jeigu Jehovos žodžiais būtų abejoję, vargu ar būtų taip kantriai laukę Dievo pažadų išsipildymo. Jų tikėjimas buvo išbandytas tikrai ne sykį. Bet visus mėginimus, net ir pačius žiauriausius, jie atlaikė sėkmingai, nes buvo giliai įsitikinę, kad Jehova ištesės, ką pažadėjęs (Hbr 11:13, 35-40). O šiandieną turėti stiprų tikėjimą mus įgalina ir dar kai kas — mūsų tikėjimo Ištobulintoju tarnauja pats Jėzus (Hbr 12:2). Per jį išsipildė begalė pranašysčių, iš jo lūpų nuskambėjo aiškios tiesos apie Jehovos sumanymus. Tad mūsų tikėjimo pamatas išties tvirtas.

12. Ką galime daryti, kad sustiprintume savo tikėjimą?

¹² Ką galėtume daryti, kad savo tikėjimą sustiprintume? Būtina laikytis Dievo duotų nurodymų. Pamąstyk, pavyzdžiui, kodėl Karalystė turėtų būti svarbiausia tavo gyvenime. Ar, pritaikydamas patarimą iš Mato 6:33, negalėtum įdėti dar  daugiau širdies — galbūt dažniau išeiti į tarnybą arba supaprastinti savo buitį? Neužmiršk, kaip tavo pastangas Jehova jau palaimino. Galimas dalykas, jis padėjo tau surasti kokį naują Biblijos studijuotoją. O gal pameni, kaip tave buvo užliejusi „Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą“. (Perskaityk Filipiečiams 4:7.) Jei nuolat turėsi mintyje, kiek gera patyrei laikydamasis Jehovos nurodymų, dar aiškiau suprasi, kaip palaiminga yra puoselėti kantrybę (Ps 34:8).

13. Koks pavyzdys padeda suprasti, kaip tikėjimas ugdo kantrybę?

¹³ Šis procesas primena žemdirbystės ciklą. Ūkininkas javus pirmiausia pasėja, tada pasėlius kruopščiai prižiūri, o galiausiai pjauna derlių. Kaskart grįždamas iš laukų su gausiu derliumi jis būna dar tvirčiau pasiryžęs ūkininkauti ir kitąmet. Aišku, derliaus tuomet vėl reikės kiek palaukti, bet žmogaus tai tikrai neatgrasys nuo sėjos darbų. Tikėtina, javais jis užsės netgi dar daugiau žemės negu pernai. Jis yra tvirtai įsitikinęs, kad atėjus metui pjaus derlių. Panašiai ir mes: kai mokomės Jehovos principų, juos pritaikome ir pjauname gerus vaisius, mūsų pasitikėjimas Jehova auga. Kadangi tvirtėja ir mūsų tikėjimas, laukti būsimų palaimų darosi vis lengviau. (Perskaityk Jokūbo 5:7, 8.)

14, 15. Koks turėtų būti mūsų požiūris į žmonijos kančias?

¹⁴ Ugdytis kantrybę taip pat padeda teisingas požiūris į pasaulio padėtį ir mūsų pačių aplinkybes. Stenkimės į viską žiūrėti taip kaip Jehova. Pagalvokime, kokius jausmus jam sukelia žmonijos vargai. Jehovai per visus amžius buvo skaudu matyti, kaip žmonės kenčia, vis dėlto jis nesileido širdgėlos užvaldomas, nenusiminė tiek, kad prarastų bet kokį norą kūriniams padėti. Atvirkščiai, jis atsiuntė  savo viengimį Sūnų, „kad Velnio darbus sugriautų“ ir atitaisytų visas skriaudas, kurias piktasis žmonijai padarė (1 Jn 3:8). Kančios ir neteisybė tėra laikinas dalykas ir galiausiai dings, o štai Jehovos valia žemėje bus vykdoma visą amžinybę. Tad neleiskime, kad blogis, kurį matome aplink, atimtų mums dvasią, susilpnintų mūsų ryžtą kantriai laukti Jehovos skirto meto. Savo žvilgsnį geriau sutelkime į neregimus dalykus, kurių ateitis amžina. Jehova nustatė tikslų laiką, kada imsis naikinti blogį, ir nė trupučio neuždels (Iz 46:13; Nah 1:9).

¹⁵ Šiomis sunkiomis paskutinėmis dienomis patiriame visokiausių tikėjimo išbandymų. Galbūt patys tampame žiaurumo aukomis, o gal nukenčia kuris nors iš mūsų artimųjų ar draugų. Užuot puolę dėl neteisybės piktintis ir niršti, viską verčiau patikėkime Jehovai. Esame netobuli, tad kliautis Dievu ne visada lengva. Vis dėlto turėk omenyje Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 26:39 (perskaityk).

16. Ko mes, laukdami šios santvarkos pabaigos, turėtume saugotis?

¹⁶ Rodyti tokią kaip Jehovos kantrybę būtų nelengva, jei perimtume ydingą mąstyseną, kurią trumpai galima apibūdinti taip: pagyvensim — pamatysim. Kaip toks požiūris pasireiškia? Asmuo, abejojantis, ar pabaiga iš tiesų arti, galbūt ima kurti atsarginį planą — ką darys, jei reikalai kartais pakryptų visai kita linkme, nei Jehova buvo pasakęs. Toks žmogus gal mąsto: „Pagyvensim ir pamatysim, ar Jehova tikrai laikysis savo žodžio.“ Jis greičiausiai sieks pripažinimo, norės užsitikrinti finansinį stabilumą ir Dievo Karalystei nebeteiks pirmenybės. Arba gal sieks aukštojo išsilavinimo, kuris jau dabar leistų susikurti patogų gyvenimą. Argi tai nereikštų, kad tokiam žmogui stinga tikėjimo? Atminkime Pauliaus raginimą imti pavyzdį iš atsidavusių Dievo tarnų, kurie „dėl tikėjimo ir kantrybės“ paveldėjo pažadus (Hbr 6:12). Šitai sugedusiai santvarkai Jehova neleis egzistuoti nė minutės ilgiau nei yra numatęs (Hab 2:3). O iki pabaiga ateis, privalome saugotis, kad neimtume Jehovai tarnauti vangiai, tik iš įpročio. Nuolat turėkime omenyje, jog gyvename paskutinėmis dienomis, nepraraskime budrumo. Jei uoliai dirbsime evangelizacijos darbą, jau dabar patirsime neapsakomą džiaugsmą (Lk 21:36).

17, 18. a) Kokią galimybę dabar turime? b) Kuo palaiminga būti kantriems?

¹⁷ Ar Jehovai tarnautume vos kelis mėnesius, ar jau ištisus dešimtmečius, visi trokštame būti jo tarnais per nesibaigiančius amžius. Kad ir kiek laiko šis pasaulis gyvuotų, kantrybė mums padės ištverti iki galo ir gauti pažadėtą apdovanojimą. Jehova suteikia mums galimybę įrodyti, kad juo besąlygiškai pasitikime ir kad dėl jo vardo esame pasiryžę netgi iškęsti neteisybę (1 Pt 4:13, 14). Jehova, be to, moko savo tarnus, kaip kantrybę, būtiną išgelbėjimui, galima ugdytis (1 Pt 5:10).

¹⁸ Jėzus turi visą valdžią danguje ir žemėje. Būk tikras: iš jo tvirtos, saugančios rankos tavęs neišplėš niekas. Tik pats lik jam ištikimas (Jn 10:28, 29). Tegu tavęs nekausto ateities baimė, gali nebijoti netgi mirties. Juk tie, kas kantriai ištvers iki galo, bus išgelbėti. Tad nieku būdu nesiduokime paveikiami šio pasaulio mąstysenos ir nenustokime remtis į Jehovą. Kol Dievas dar rodo didžią kantrybę, mes aukime tikėjimu ir likusį laiką išnaudokime prasmingai (Mt 24:13; perskaityk 2 Petro 3:17, 18).