1—3. a) Kokios dvi situacijos padeda suprasti Jėzaus palyginimų esmę? b) Kokių kyla klausimų dėl Jėzaus raginimo budėti?

ĮSIVAIZDUOK, kad vienas aukštas valdininkas kreipiasi į tave pagalbos ir prašo nuvežti į svarbų susitikimą. Jau ruošiesi vykti to valstybės tarnautojo pasiimti, bet staiga susivoki, kad tavo automobilio bake per mažai degalų ir kelionei tiek tikrai neužteks. Tuoj suskumbi į degalinę. O tuo tarpu į susitikimo vietą atvyksta anas valdininkas. Jis apsidairo, bet tavęs niekur nematyti. Laukti šis žmogus negali, todėl paprašo kažkieno kito, kad jį nuvežtų. Už valandėlės į sutartą vietą atskubi ir pats, bet valdininkas jau išvykęs. Kaip tada jaustumeisi?

² Dabar įsivaizduok, kad eini valstybės tarnautojo pareigas. Tau prireikia skubiai išvykti, bet prieš tai išsirenki tris gabius darbininkus, kad atliktų vieną labai svarbią užduotį. Paaiškini jiems, kas tai per užduotis, ir visi trys noriai sutinka jos imtis. Tačiau vėliau, grįžęs iš kelionės, sužinai, kad pavestą darbą atliko tik du darbininkai, o trečiasis nesivargino nė piršto pajudinti. Negana to, savo kaltės jis nepripažįsta ir visaip teisinasi. Kaip tada jaustumeisi?

³ Šios dvi situacijos mums primena porą Jėzaus palyginimų: apie dešimt mergelių ir apie talentus. Abu jie padeda suprasti, kodėl pabaigos metu vieni pateptieji krikščionys pasirodys esą ištikimi ir nuovokūs, o kiti — ne * (Mt 25:1-30). Jėzus savo mokiniams paaiškino, kokia šių palyginimų esmė: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“, tai yra tikslaus meto, kada jis imsis vykdyti Jehovos nuosprendį Šėtono valdomam pasauliui (Mt 25:13). Jo paraginimas šiandien itin aktualus. O kokia mums nauda iš to, kad būsime  budrūs, kaip Jėzus ir prisakė? Kas jau daugelį metų klauso šio Jėzaus nurodymo? Ką svarbu daryti, kad išliktume budrūs?

4. Kodėl, kad liktume budrūs, mums nebūtina tiksliai žinoti, kada ateis galas?

⁴ Jeigu, tarkim, dirbi gamykloje, turi eiti pas gydytoją arba nori suspėti į autobusą ar traukinį, tiesiog privalai žiūrėti, kuri valanda, ir laikytis nustatyto tvarkaraščio. Tačiau kartais, pavyzdžiui, gesinant gaisrą ar gelbstint gyvybes po ką tik įvykusios katastrofos, žvilgčioti į laikrodį būtų visai nereikalinga, netgi pražūtinga. Tokiomis aplinkybėmis daug svarbiau juk yra susitelkti į patį darbą, o ne laikytis kokio grafiko. Panašiai dabar, sparčiai artėjant šios santvarkos galui, kaip niekad svarbu visiems pasakoti, ką Jehova yra numatęs žmonijai išgelbėti. Mums, krikščionims, kad liktume budrūs, nebūtina žinoti tikslaus laiko, kada galas ateis, ir, vaizdžiai sakant, vis žvilgčioti į laikrodį. Iš tikrųjų yra bent penkios priežastys, kodėl naudinga nežinoti „nei dienos nei valandos“.

5. Kaip, nežinodami, kada ateis galas, parodome, kas mūsų širdyje?

⁵ Visų pirma, kadangi tiksliai nežinome, kada ateis galas, paaiškėja, kas iš tiesų yra mūsų širdyje. Jehova, gerbdamas savo kūrinių laisvę, leidžia mums patiems pasirinkti, būsime jam ištikimi ar ne. Nors labai trokštame pergyventi šios santvarkos žlugimą ir gauti amžiną gyvenimą, Jehovai tarnaujame pirmiausia iš meilės. (Perskaityk Psalmyno 37:4.) Vykdydami jo valią jaučiame tikrą džiaugsmą, įsitikiname, kad viskas, ko Jehova moko, yra mūsų pačių naudai (Iz 48:17). Jo įsakymai mums jokia našta (1 Jn 5:3).

6. Ką Dievas jaučia, kai tarnaujame jam iš meilės, ir kodėl?

⁶ Antra, kodėl mums naudinga nežinoti nei dienos, nei valandos, — šitaip atsiveria proga pradžiuginti Jehovos širdį. Kai Dievui tarnaujame iš meilės, o ne dėl to, kad jau arti šios santvarkos galas, ar vien dėl to, kad tikimės gausią atlygį, mes įrodome jo priešą Šėtoną esant melagį (Job 2:4, 5; perskaityk Patarlių 27:11). Akivaizdžiai matome, kiek kančių ir negandų žmonijai užtraukė piktasis, todėl noriai stojame Jehovos pusėn ir Šėtono valdymui sakome „ne“.

7. Kodėl tu nori atsidėti dievatarnystei ir aukotis kitų labui?

⁷ Trečia, nežinodami jokios konkrečios datos noriau atsidedame dievatarnystei ir mieliau aukojamės kitų labui. Kai kurie Dievo nepažįstantys žmones irgi tiki, kad šiam pasauliui jau nebedaug liko laiko. Baimindamiesi kažkokio artėjančio kataklizmo, jie, galima sakyti, vadovaujasi tokiu požiūriu: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15:32). Tačiau mes nesibaiminame. Ir netampame egoistais, kurie tik ir galvoja, kaip čia patenkinus savo troškimus (Pat 18:1). Ne, mes mielai išsižadame savęs ir visas jėgas, visą laiką, visa, ką turime geriausia, skiriame žiniai apie Dievo Karalystę skelbti. (Perskaityk Mato 16:24.) Tarnaudami Dievui esame laimingi, o ypač džiaugiamės, kai padedame jį pažinti ir kitiems.

8. Koks Biblijoje užrašytas pavyzdys padeda suprasti, kad turime visiškai pasitikėti Jehova ir jo Žodžiu?

⁸ Ketvirta, nežinodami nei dienos, nei valandos, dar labiau pasitikime Jehova ir dar stropiau stengiamės vadovautis jo Žodžio principais. Vienas ryškus netobulų žmonių bruožas yra pernelyg didelis pasitikėjimas savimi. Apaštalas Paulius krikščionis perspėjo: „Kas manosi stovįs, težiūri, kad neparpultų.“ Dvidešimt trys tūkstančiai izraelitų nusisuko nuo Jehovos ir mirė net nespėję įžengti į Pažadėtąją  žemę. „Visa tai, — sakė Paulius, — jiems nutiko kaip pavyzdys ir buvo aprašyta įspėti mums, sulaukusiems santvarkų galo“ (1 Kor 10:8, 11, 12).

9. Kaip mėginimai mus išgrynina ir suartina su Dievu?

⁹ Na, o penkta, kuo naudinga nežinoti, kada ateis galas, — mėginimai, kuriuos dabar patiriame, mus išgrynina, sustiprina tikėjimą. (Perskaityk Psalmyno 119:71, Brb.) Paskutinės šios santvarkos dienos išties yra „sunkūs laikai“ (2 Tim 3:1-5). Šėtono valdomame pasaulyje daug kas mūsų nekenčia, ima netgi persekioti už tikėjimą (Jn 15:19; 16:2). Bet jeigu per tokius išmėginimus nusižeminsime ir ieškosime Dievo vadovavimo, mūsų tikėjimas bus išgrynintas, kaip kad metalas išgryninamas ugnimi. Mėginami nenusigręžiame nuo Jehovos. Priešingai, draugystė su Dievu pasidaro tokia artima, kokios gal net neįsivaizdavome (Jok 1:2-4; 4:8).

10. Ką daryti, kad laikas mums eitų greičiau?

¹⁰ Laikas mums ne visada bėga vienodai greitai. Kai esame užsiėmę, pasinėrę į kokį darbą, o ne nuolat žvilgčiojame į laikrodį, laikas tiesiog lėkte lekia. Panašiai ir Jehovos tarnyboje. Jei susitelksime į mums pavestą ypatingą darbą, net nepajusime, kaip toji diena ir valanda ateis. Turėdami tai omenyje, nemažai pateptųjų krikščionių skyrė visas jėgas tarnauti Jehovai ir taip paliko mums puikų pavyzdį. Trumpai apžvelkime, kas dėjosi po to, kai 1914-aisiais Jėzus ėmė karaliauti danguje, ir pažiūrėkime, kaip anuomet vieni parodė esą pasirengę, o kiti — ne.

11. Kodėl po 1914 metų kai kurie pateptieji krikščionys manė, kad Jėzus vėluoja ateiti?

¹¹ Prisiminkime Jėzaus palyginimus apie dešimt mergelių ir apie talentus. Jeigu tos dešimt mergelių būtų žinojusios, kada atvyks jaunikis, arba jei anie vergai būtų žinoję, kada sugrįš šeimininkas, jiems juk nebūtų reikėję budėti. Bet tikslaus laiko jie nežinojo, todėl privalėjo išlaikyti budrumą. Pateptieji krikščionys ne vieną dešimtmetį laukė 1914-ųjų, nes suvokė, kad tie metai bus ypatingi. Vis dėlto iki galo nesuprato, kas turės įvykti. Kada jų lūkesčiai nepasitvirtino ir įvyko ne tai, ko buvo tikėtasi, kai kurie pateptieji ėmė manyti, kad Jėzus vėluoja. Apie tas dienas vienas brolis pasakojo: „Kai kas iš mūsų buvo giliai įsitikinę, kad pirmąją [1914-ųjų] spalio savaitę tikrai bus paimti dangun.“

12. Kaip pateptieji krikščionys parodė esą ištikimi ir nuovokūs?

¹² Tik pagalvok, kaip turėjo būti apmaudu — lauki, tikiesi, kad ateis šios santvarkos galas, o galas neateina! Maža to, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, broliams teko patirti aršų priešiškumą. Evangelizacijos darbas kone visiškai paliovė — pateptieji tarsi apsnūdo. Bet štai 1919-aisiais pasigirdo kvietimas pabusti. Jėzus jau buvo įžengęs į Dievo dvasinę šventyklą, stojo patikrinimo metas. Tie, kurie šio patikrinimo neatlaikė, neteko garbės toliau užsiimti Karaliaus „verslu“ (Mt 25:16). Kaip tos paikos mergelės, jie nepasirūpino, kad turėtų pakankamai aliejaus žibintams papildyti. Ir, kaip anas tingusis vergas, jie nenorėjo aukotis Karalystės labui. Vis dėlto dauguma pateptųjų krikščionių parodė nepalaužiamą ištikimybę ir didžiulį norą tarnauti Šeimininkui netgi tais sunkiais karo metais.

13. Kokio nusistatymo po 1914 metų laikėsi „vergas“ ir kokio laikosi šiandieną?

¹³ Sargybos bokšto 1916-ųjų vasario 1 d. numeryje pasirodė svarbus pranešimas: „Broliai, mes visi, turintys tinkamą požiūrį į Dievą, nesame nusivylę Jo sutvarkymu. Mes nenorėjome, kad būtų vykdoma  mūsų valia; taigi, supratę, kad 1914-ųjų spalį tikėjomės įvyksiant visai ne tai, kas iš tiesų turėjo įvykti, mes džiaugėmės, kad Viešpats nepakeitė savo Plano ir prie mūsų nesitaikė. Mes ne to norėjome. Mes tik norime perprasti Jo planus ir užmanymą.“ Tokiu nuolankumu bei atsidavimu Viešpaties pateptieji pasižymi ir šiandien. Jie nesiskelbia, kad yra Dievo įkvėpti. Viskas, ko jie trokšta, — atlikti Jėzaus pavestą darbą čia žemėje. O dabar jų pavyzdžiu seka ir „milžiniška minia“ iš „kitų avių“, krikščionys, puoselėjantys žemišką viltį. Šie irgi lieka budrūs, rodo uolią dvasią (Apr 7:9; Jn 10:16).

14. Kodėl turime niekur nesitraukti nuo ištikimo ir nuovokaus vergo, tiekiančio dvasinį maistą?

¹⁴ Budrūs milžiniškos minios nariai niekur nesitraukia nuo ištikimo ir nuovokaus vergo, kurį Jehova įpareigojo tiekti dvasinį peną. Jie, kaip ir pateptieji krikščionys, irgi mokosi iš Dievo Žodžio ir leidžiasi vedami šventosios dvasios — taip sakant, vis papildo savo aliejaus atsargas. (Perskaityk Psalmyno 119:130; Jono 16:13.) Šitaip įgavę jėgų jie puikiai pasirengia Kristaus atėjimui, veiklūs išlieka net ir nuožmiausiai puolami. Pavyzdžiui, vienoje nacių koncentracijos stovykloje broliai iš pradžių teturėjo vienintelę Bibliją. Todėl jie karštai meldė Jehovą, kad parūpintų daugiau dvasinio maisto. Netrukus jie nugirdo, kad vienam neseniai įkalintam bendratikiui pavyko į stovyklą įsinešti kelis naujus Sargybos bokšto numerius. Leidinius šis buvo paslėpęs mediniame savo kojos proteze. Ernstas Vaueris, pateptasis brolis, pergyvenęs koncentracijos stovyklų žiaurumus, vėliau kalbėjo: „Jehova tiesiog stebuklingai padėdavo įsidėmėti stiprinančias mintis iš mūsų straipsnių.“ Tada pridūrė: „Šiandien juk taip paprasta gauti dvasinio maisto. Bet ar visada jį vertiname? Nėmaž neabejoju, kad Jehova gausiai palaimins tuos, kurie juo pasitiki, lieka jam ištikimi ir sotinasi nuo jo stalo.“

15, 16. Kaip vienai sutuoktinių porai buvo atlyginta už jų pastangas evangelizacijos tarnyboje ir ko mes galime iš jų pasimokyti?

¹⁵ „Kitos avys“ iš visų jėgų remia Kristaus pateptuosius brolius ir nenuilstamai darbuojasi Šeimininko pavestoje evangelizacijos tarnyboje (Mt 25:40). Priešingai  nei anas blogas ir tingus vergas iš Jėzaus palyginimo, jie noriai aukojasi dėl Karalystės, skiria jai svarbiausią vietą savo gyvenime. Štai viena sutuoktinių pora, Džonas ir Masako, sulaukė pasiūlymo vykti į Keniją ir gerąją naujieną ten skelbti kalbantiesiems kiniškai. Nors iš pradžių jie kiek abejojo, bet, su malda apsvarstę savo aplinkybes, galiausiai nusprendė persikelti.

¹⁶ Už pastangas Džonui ir Masako buvo gausiai atlyginta. „Šičia darbuotis tiesiog nuostabu“, — džiaugiasi sutuoktiniai. Tarnyboje abu patiria begales puikių įspūdžių. Jiems pavyko pradėti net septynerias Biblijos studijas. Jie sako: „Kasdien dėkojame Jehovai, kad galime čionai tarnauti.“ Daugelis kitų brolių ir sesių irgi rodo panašų ryžtą — visas jėgas skiria Jehovos tarnystei ir trokšta likti veiklūs iki pat galo, kad ir kada jis ateitų. Pagalvok apie tūkstančius Gileado mokyklos absolventų, tarnaujančių misionieriais. Jei norėtum bent akies krašteliu pamatyti, kokia turininga ši tarnyba, susiieškok straipsnį „Stengiamės kiek galėdami“, išspausdintą 2001 m. spalio 15 d. Sargybos bokšto numeryje. Skaitydamas tą įdomų pasakojimą, įsivaizduok, kad pats visą dieną praleidi kartu su misionieriais. Pamąstyk, kaip galėtum praplėsti savo tarnybą Jehovos šlovei ir patirti dar daugiau džiaugsmo.

17. Kodėl nežinoti nei dienos, nei valandos mums tik į naudą?

¹⁷ Nors ir nežinome nei dienos, nei valandos, kada ateis šios santvarkos galas, mes jokiu būdu nenusimename. Atvirkščiai, tai mums tik į naudą — galime atsidėję vykdyti Jehovos valią ir šitaip su savo mylinčiu Tėvu dar labiau suartėjame. ‘Uždėję ranką ant arklo’, mes nesileidžiame pašalinių dalykų atitraukiami nuo darbo, kurį mums pavedė Šeimininkas, ir dėl to esame laimingi (Lk 9:62).

18. Kodėl norime likti Dievui ištikimi?

¹⁸ Jehovos teismo diena nenumaldomai artėja. Nė vienas juk nenorime nuvilti Jehovos ir Jėzaus. Šiomis paskutinėmis dienomis atliekame mums patikėtą labai garbingą darbą. Kokie esame dėkingi Dievui ir jo Sūnui, kad mumis taip pasitiki! (Perskaityk 1 Timotiejui 1:12.)

19. Kaip parodome esą pasirengę Jehovos dienai?

¹⁹ Ar viltumės gyventi danguje, ar lauktume rojaus žemėje, nepaliaukime skelbti apie Jehovos Karalystę ir ruošti naujus Kristaus mokinius. Tiesa, nežinome tikslaus meto, kada ateis Jehovos diena, bet argi mums reikia tai žinoti? Juk ir taip galime išlikti budrūs, visiškai pasirengę anai dienai (Mt 24:36, 44). Jei visa širdimi pasitikime Jehova ir Karalystei skiriame pirmąją vietą, būkime tikri — niekada nenusivilsime (Rom 10:11).