1, 2. Ką apie didžiuosius Jehovos tarnų sambūrius sužinosime iš šio straipsnio?

TARPTAUTINIUS ir srities kongresus Jehovos liudytojai rengia jau nuo seno. Daugelis tokiuose džiugiuose sambūriuose dalyvavome ne sykį ir ne du, o kai kuriems mūsų bendratikiams, ištisus dešimtmečius ištikimai tarnaujantiems Jehovai, gal net būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų teko vykti į kongresą.

² Į šventus sambūrius Dievo tauta rinkdavosi dar gilioje senovėje, prieš tūkstančius metų. Keletą tokių didžiųjų sueigų dabar ir apžvelgsime. Taip pat palyginsime, kuo į jas panašūs mūsų dienų kongresai, ir pakalbėsime, kodėl kiekvienam Jehovos tarnui verta šiuose sambūriuose dalyvauti (Ps 44:2 [44:1, Brb]; Rom 15:4).

3. a) Kuo įsimintinas buvo pirmasis Biblijoje užrašytas Jehovos tautos sambūris? b) Kaip būdavo sukviečiama visa izraelitų bendrija?

³ Pirmoji Biblijoje minima didelė sueiga, kurioje Jehovos tauta gavo dvasinių pamokymų, buvo surengta Sinajaus kalno papėdėje. Dievo garbintojų istorijoje tai buvo išties svarbus įvykis — Jehova apreiškė izraelitams savo didžią galią ir davė jiems Įstatymą. Visi susirinkusieji į šį nepaprastą sambūrį, aišku, tos dienos niekada nepamiršo (Iš 19:2-9, 16-19; perskaityk Išėjimo 20:18; Pakartoto Įstatymo 4:9, 10). Nuo tada Dievas susisaistė su izraelitais ypatingu ryšiu. Netrukus Jehova nurodė, kaip jo tautą dera sukviesti. Jis liepė Mozei padirbinti iš sidabro du trimitus, kuriems sugaudus „visa bendrija“ rinktųsi  „prie Susitikimo Palapinės įėjimo“ (Sk 10:1-4). Tik įsivaizduok, kokie jaudinantys turėjo būti šie susiėjimai!

4, 5. Kuo svarbūs buvo sambūriai, kuriuos surengė Mozė ir Jozuė?

⁴ Izraelitams keturiasdešimt metų išklajojus dykumoje, atėjo laikas dar vienam istoriniam sambūriui. Ši palyginti jauna tauta stovėjo ant Pažadėtosios žemės slenksčio. Mozė sušaukė žmones. Dabar buvo pats tinkamiausias metas priminti tautiečiams visa, ką Jehova dėl jų jau padarė ir dar yra pažadėjęs padaryti (Įst 29:1-15; 30:15-20; 31:30).

⁵ Matyt, tada Mozė ir įvedė tautoje tvarką visiems reguliariai susirinkti ir semtis Dievo mokymo. Štai šabo metais per Palapinių šventę visi Izraelio vyrai, moterys, vaikai ir krašte gyvenantys ateiviai turėdavo sueiti į Jehovos parinktą vietą, „kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties [. . .] pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno [. . .] Įstatymo žodžio“. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 31:1, 10-12.) Taigi jau savo istorijos pradžioje tauta privalėjo burtis draugėn ir klausytis Jehovos priesakų, mokytis, kokia yra jo valia. Izraelitams užkariavus Pažadėtąją žemę, visus vėl sukvietė Jozuė. Izraelis tebebuvo apsuptas pagoniškų tautų, todėl Jozuė norėjo sustiprinti tėvynainių ryžtą likti ištikimiems Jehovai. Žmonės noriai prisiekė tarnauti savo Dievui (Joz 23:1, 2; 24:1, 15, 21-24).

6, 7. Kuo ypatingi buvo kai kurie šių laikų Jehovos garbintojų kongresai?

⁶ Šiais laikais irgi buvo surengta nemažai įsimintinų sambūrių, kuriuose Jehovos garbintojai sužinojo apie svarbius teokratinės veiklos pokyčius, išgirdo tikslesnį tam tikrų Šventojo Rašto eilučių aiškinimą (Pat 4:18). Pirmas didesnis Biblijos tyrinėtojų kongresas po Pirmojo pasaulinio karo įvyko 1919-aisiais Sidar Pointe (Ohajo valstija, JAV). Čionai susirinko apie 7000 dalyvių. Visiems skelbėjams buvo pranešta, kad priešaky laukia pasaulinio masto evangelizacijos darbas. 1922 metais ten pat surengtame devynių dienų kongrese didelį postūmį gerosios naujienos skelbimo darbui davė Džozefo Rezerfordo kalba, kurioje jis bendratikius skatino: „Būkite ištikimi ir tikri Viešpaties liudytojai. Pirmyn į kovą, kol Babelės neliks nė žymės. Skleiskite žinią kuo plačiausiai. Pasaulis turi žinoti, kad Jehova yra Dievas, o Jėzus Kristus — karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Tai dienų diena. Štai Karalius valdo! Jūs esate jo viešieji atstovai. Tad skelbkite, skelbkite, skelbkite apie Karalių ir jo karalystę.“ Kongreso dalyviai ir, žinoma, Dievo tarnai visame pasaulyje mielai pakluso tokiam raginimui ir gerąją žinią ėmė skelbti dar uoliau.

⁷ Kolambuse (Ohajo valstija, JAV) 1931-aisiais surengtame kongrese Biblijos tyrinėtojai su dideliu džiaugsmu sutiko vadintis nauju vardu — Jehovos liudytojai. 1935 metų kongrese Vašingtone brolis Rezerfordas paaiškino, kas yra Apreiškimo knygoje paminėta „milžiniška minia“, stovinti „priešais sostą ir Avinėlį“ (Apr 7:9-17). 1942-aisiais, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, Neitanas Noras pasakė įsimintiną kalbą „Taika — ar ji išsilaikys?“ Brolis paaiškino, ką simbolizuoja Apreiškimo 17-ame skyriuje aprašytas „skaisčiai raudonas žvėris“, taip pat patikino, jog ir po karo skelbėjams darbo bus daug.

8, 9. Kodėl kai kurie kongresai buvo nepaprastai jaudinantys?

⁸ Klivlande (Ohajo valstija, JAV) 1946 metais surengtame kongrese „Džiugios tautos“ brolis Noras pasakė įsimintiną kalbą „Pertvarkos ir plėtros uždaviniai“.  Apie tai, kokia nuotaika auditorijoje tada vyravo, vienas brolis rašė: „Tą vakarą turėjau sėdėti scenoje, tiesiog už oratoriaus. Kai jis išdėstė, kokio masto darbas turi būti atliktas, ir pranešė, kad Bruklino Betelyje planuojama plėsti gyvenamąsias patalpas bei spaustuvę, didžiulė susirinkusiųjų minia pratrūko ilgais plojimais. Nors nuo scenos negalėjau įžiūrėti veidų, aiškiai jaučiau, koks džiugesys visus apėmė.“ 1950 metų tarptautinio kongreso Niujorke dalyviai labai džiaugėsi gavę Šventojo Rašto graikiškosios dalies „Naujojo pasaulio“ vertimą į šiuolaikinę anglų kalbą. Kiek vėliau buvo išversta ir likusi Biblijos dalis. Šiame vertime Dievo vardas, kaip ir dera, buvo grąžintas į savo vietą tekste (Jer 16:21).

⁹ O kokie jaudinantys buvo tie sambūriai, į kuriuos Jehova sukvietė savo tarnus, ilgą laiką kentusius persekiojimus ar valdžios priešiškumą! Adolfas Hitleris, pavyzdžiui, prisiekė išnaikinti Jehovos liudytojus Vokietijoje. Bet 1955-aisiais didžiulį Niurnbergo stadioną — tą pačią vietą, kur anksčiau vykdavo Hitlerio kariniai paradai, — užtvindė 107000 mūsų bendratikių. Čia susirinkę tikėjimo broliai ir sesės negalėjo sulaikyti džiaugsmo ašarų. 1989 metais Lenkijoje buvo surengti trys kongresai „Atsidavimas Dievui“, kuriuose tarp 166518 dalyvių buvo ir nemažai delegatų iš tuometės Sovietų Sąjungos, Čekoslovakijos ir kitų Rytų Europos šalių. Kai kurie iš jų niekad nebuvo matę didesnio nei penkiolikos ar dvidešimt Dievo tarnų sambūrio. O kokie laimingi buvo 1993 metais Ukrainos sostinėje Kijeve surengto tarptautinio kongreso „Dievo mokymas“ dalyviai, savo akimis matydami, kaip krikštijasi didžiausia Jehovos liudytojų minia istorijoje — net 7402 nauji broliai ir sesės! (Iz 60:22; Ag 2:7)

10. Kokie kongresai tau ypač įsiminė ir kodėl?

¹⁰ Galbūt ir tavo atmintyje gyvi kai kurie srities ar tarptautiniai kongresai. Ko gero, įsiminė pats pirmasis, kuriame dalyvavai, arba tas, kuriame pasikrikštijai. Tai, be abejonės, labai reikšmingi įvykiai tavo krikščioniškame gyvenime. Brangink šiuos prisiminimus! (Ps 42:5 [42:4, Brb])

11. Kokias šventes švęsti Dievas buvo prisakęs izraelitams?

¹¹ Jehovos nurodymu izraelitai turėdavo susirinkti Jeruzalėje per tris metines iškilmes: Neraugintosios duonos šventę, Savaičių šventę (vėliau pavadintą Sekminėmis) ir Palapinių šventę. Dievas buvo prisakęs: „Tris kartus per metus visi tavo vyriškiai pasirodys Viešpaties Dievo akivaizdoje“ (Iš 23:14-17; Įst 16:16). Suprasdami, kad tos šventės yra puiki proga ugdytis dvasingumą, daugelis izraelitų į Jeruzalę keliaudavo su visa šeima (1 Sam 1:1-7; Lk 2:41, 42).

12, 13. Kokios būdavo daugelio izraelitų kelionės į metines šventes?

¹² Pamėgink įsivaizduoti, į kokią kelionę izraelitams reikėdavo išsiruošti. Pavyzdžiui,  Juozapas ir Marija nuo Nazareto iki Jeruzalės turėdavo įveikti apie 100 kilometrų. Kiek laiko, tavo manymu, pats užtruktum kelyje, už rankos vesdamasis dar ir mažus savo vaikučius? Skaitydami pasakojimą, kaip tėvai su jaunuoju Jėzumi keliavo į Jeruzalę, sužinome, kad giminės ir draugai į šventę traukdavo sykiu. Vargu ar kas kelyje nuobodžiavo: visi kartu ruošdavo maistą, o artėjant nakčiai nepažįstamose vietovėse ieškodavo, kur galėtų pernakvoti. Tokiose kelionėse, matyt, būdavo pakankamai saugu net ir vaikams, todėl tėvai nematė reikalo savo dvylikametį sūnų Jėzų nuolat laikyti prie savęs. Pagalvok, kiek neišdildomų įspūdžių visiems, o ypač mažiesiems, palikdavo kelionės į metines šventes! (Lk 2:44-46)

¹³ Izraelitams išsibarsčius po pasaulį, į šventes Jeruzalėje suplaukdavo minios tikinčiųjų iš įvairiausių kraštų. Štai per 33 m. e. m. Sekmines dievobaimingi žydai ir prozelitai čionai sugužėjo iš Italijos, Libijos, Kretos, Mažosios Azijos, Mesopotamijos, kitų šalių (Apd 2:5-11; 20:16).

14. Kaip jausdavosi izraelitai, dalyvaudami metinėse šventėse?

¹⁴ Ruošdamasis į dvasinę puotą, izraelitas neišleisdavo iš akių svarbiausio kelionės tikslo — iš visos širdies pašlovinti Jehovą kartu su tūkstančiais kitų jo tarnų. Kokia nuotaika vyraudavo tuose sambūriuose? Pats Jehova apie Palapinių šventę izraelitams kalbėjo: „Džiūgausi šventės dienomis tu ir tavo sūnūs bei dukterys, tavo vergai bei vergės ir levitai, ateiviai, našlaičiai bei našlės, gyvenantys tavo miestuose. Septynias dienas švęsi šias iškilmes Viešpaties, savo Dievo, garbei toje vietoje, kurią Viešpats išrinks. Kadangi Viešpats, tavo Dievas, laimins visą tavo derlių ir visus tavo laimėjimus, tu tikrai džiūgausi“ (Įst 16:14, 15; perskaityk Mato 5:3).

15, 16. Ką tau yra tekę paaukoti, kad dalyvautum kongrese? Kaip tavo pastangos buvo palaimintos?

¹⁵ Iškilmės, kadaise vykdavusios Jeruzalėje, yra geras pavyzdys šiuolaikiniams Jehovos garbintojams. Nors amžiams bėgant daug kas pasikeitė, esminiai šių sambūrių ypatumai liko tokie pat. Biblijos laikais daugeliui, kad į šventę nuvyktų, tekdavo aukotis. Šiandien mes irgi turime dėti nemažai pastangų, kad didžiųjų sambūrių nepraleistume, bet už tai esame daugeriopai laiminami. Tokie renginiai visais laikais stiprino Dievo garbintojų dvasingumą. Kongresuose pasisėmę žinių ir supratimo, dar labiau sutvirtiname savo ryšį su Jehova. Tie sambūriai įkvepia mus taikyti Biblijos patarimus praktikoje, čia taip pat išgirstame aktualių perspėjimų apie gresiančius pavojus, esame skatinami siekti to, kas gyvenime teiktų tikrą atgaivą, o ne nuvargintų (Ps 122:1-4).

¹⁶ Kongresai visada būna kupini džiaugsmo. Štai kaip mūsų leidinyje aprašytas vienas didelis 1946-aisiais surengtas kongresas: „Buvo smagu matyti tūkstančius drauge sėdinčių liudytojų, dar smagiau klausytis, kaip didžiulio orkestro muzika susilieja su daugybe balsų ir kaip per tribūnas aidi džiugios Karalystės giesmes Jehovos šlovei. [. . .] Savanorių tarnybos skyrius sulaukė tiek pagalbininkų, kad jų užteko nudirbti darbus visuose kongreso skyriuose. Tarnaudami bendratikiams kongreso dalyviai jautė neapsakomą džiaugsmą.“ Ar ir tu taip džiūgauji, kai atvyksti į srities ar tarptautinį kongresą? (Ps 110:3, Brb; Iz 42:10-12)

17. Kaip per laiką kongresai pasikeitė?

 ¹⁷ Per laiką kongresai kiek pasikeitė. Kai kas iš liudytojų dar prisimena sambūrius, kurie trukdavo aštuonias dienas. Programa kasdien susidėdavo iš trijų dalių: rytinės, popietinės ir vakarinės. Per kiekvieną kongresą visi dalyviai paskirtu laiku eidavo į lauko tarnybą. Programa kartais prasidėdavo jau devintą valandą ryto ir baigdavosi devintą vakare. Savanoriai ilgai ir sunkiai triūsdavo, kad paruoštų dalyviams pusryčius, pietus ir vakarienę. Dabar kongresai jau daug trumpesni. Na, o valgiu stengiamės iš anksto pasirūpinti patys, kad dėmesį galėtume sutelkti į dvasinį mokymą.

18, 19. Kas kongreso programoje tau labiausiai patinka ir kodėl?

¹⁸ Kongreso programoje yra ir tokių dalykų, kurie nesikeičia jau ilgus metus ir kurių visi dalyviai nekantriai laukia. Štai dvasiniu maistu, padedančiu gerai perprasti Biblijos pranašystes bei mokymus, „reikiamu metu“ sotinamės ne vien klausydamiesi kalbų, bet ir tyrinėdami naujus kongrese gautus leidinius (Mt 24:45). Neretai šie leidiniai būna labai naudingi tarnyboje, pagelbėja geraširdžiams žmonėms perprasti Šventojo Rašto tiesas. Dėmesį prikausto ir vaidinimai, gvildenantys kokią nors biblinę temą. Mums visiems, tiek jauniems, tiek seniems jie padeda ištirti savo asmenybę, patikrinti, ar kartais įtakos mums nedaro bedieviško pasaulio mąstysena. Krikšto kalba visus paskatina dar kartą pamąstyti, kas gyvenime svarbiausia. Ir kaip džiugu būna matyti naujus mūsų bendratikius, pasiaukojusius Jehovai ir pasiruošusius krikštytis!

¹⁹ Jau gilioje senovėje Dievo tarnai burdavosi draugėn ir šlovindavo Jehovą. Tokie sambūriai ir šiandien yra svarbi mūsų dievatarnystės dalis. Jie pakelia dvasią, padeda mums likti ištikimiems Jehovai net ir užklupus sunkumams, žadina norą dar uoliau tarnauti Jehovai. Čia įgyjame naujų draugų, aiškiai pajuntame mūsų pasaulinės brolijos šilumą. Kongresai — labai brangi Jehovos dovana, liudijanti, kaip jis laimina savo tautą, kaip mumis rūpinasi. Visi tikrai stengsimės savo veiklą susiplanuoti taip, kad nepraleistume nė vieno kongreso, nė vienos programos dalies (Pat 10:22, Brb).