1. Kuo skiriasi Dievo ir nuodėmingo žmogaus pasakytas žodis?

JEHOVA yra „tiesos Dievas“ (Ps 31:5, Brb). Nuodėmingo žmogaus žodžiais ne visada galima tikėti. Bet apie Jehovą pasakyta: „Neįmanoma, kad Dievas meluotų“ (Hbr 6:18; perskaityk Skaičių 23:19). Visa, ką tik sumano dėl žmonijos, būtinai įgyvendina. Pavyzdžiui, kiekvienos kūrimo stadijos pradžioje Dievas paskelbdavo, ką ruošiasi daryti. Kaip Jehova pasakydavo, taip ir įvykdavo. Baigiantis šeštajai kūrimo dienai, „Dievas apžvelgė tai, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1:6, 7, 30, 31).

2. Kas yra Dievo poilsio diena ir kodėl Jehova „padarė ją šventą“?

² Nužvelgęs visą savo kūriniją, Jehova paskelbė, kad prasidėjo septintoji diena — ne 24 valandų para, o ilgas laikotarpis, kai jis ilsisi nuo kūrimo darbų žemėje (Pr 2:2). Dievo atilsio diena tebesitęsia iki šiol (Hbr 4:9, 10). Biblijoje tiksliai nenurodyta, kada ji prasidėjo. Tik žinome, kad šis tarpsnis stojo maždaug prieš 6000 metų, kažkuriuo momentu po to, kai buvo sukurta Adomo žmona Ieva. Ateityje laukia Jėzaus Kristaus valdymo tūkstantmetis, per kurį Dievas savo sumanymą galutinai pavers tikrove — žemė taps rojumi ir čia amžinai gyvens tobuli žmonės (Pr 1:27, 28; Apr 20:6). Ar išties sulauksime tokių nuostabių laikų? Be abejo! Juk „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą“. Tai garantija, kad niekas — jokie netikėtumai, jokios kliūtys — nesukliudys Jehovai poilsio dienos pabaigoje savo užmojo įvykdyti (Pr 2:3).

3. a) Kokia nelaimė įvyko prasidėjus Dievo poilsio dienai? b) Kaip, Jehovos žodžiais, maištas turėjo būti nuslopintas?

 ³ Prasidėjus Jehovos poilsio dienai, deja, įvyko nelaimė. Vienas dvasinis Dievo sūnus panoro konkuruoti su pačiu Jehova ir tapo Šėtonu. Būtent jis ištarė pirmąjį melą, apgavo Ievą ir ši Jehovai nebepakluso (1 Tim 2:14). Ievos paskatintas, prie maišto prisidėjo ir jos vyras (Pr 3:1-6). Vis dėlto tą juodžiausią akimirką žmonijos istorijoje, kai Jehovai buvo mesti kaltinimai, Kūrėjas nematė reikalo priesaika patvirtinti, kad savo tikslą vis vien įgyvendins. Ne, Dievas tiesiog pasakė, kaip maištas bus nuslopintas. Tų žodžių prasmė turėjo paaiškėti vėliau, skirtu laiku. Jehova ištarė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs [Šėtono] ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji [pažadėtoji ainija] trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3:15; Apr 12:9).

4, 5. Kokį teisinį veiksmą Abraomas kelissyk atliko?

⁴ Vargu ar pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, iš Jehovos gavę kalbos dovaną, jautė poreikį savo žodžius patvirtinti priesaika. Tobuli kūriniai, mylintys savo Kūrėją ir sekantys jo pavyzdžiu, juk sako tik tiesą, visiškai vienas kitu pasitiki, todėl prisiekinėti jiems nereikia. Bet, žmonėms įpuolus į nuodėmę ir praradus tobulybę, padėtis pasikeitė — pasaulyje įsikerojo melas ir apgaulė. Be priesaikų tada jau nebebuvo įmanoma apsieiti. Sprendžiant kokį svarbų reikalą, asmuo privalėjo patvirtinti savo žodžių tikrumą, o pažadą sulaužęs galėjo būti nubaustas pagal tuometinėje visuomenėje priimtus įstatymus.

⁵ Antai Abraomas priesaiką davė bent trimis atvejais (Pr 21:22-24; 24:2-4, 9). Sykį patriarchas kovėsi su Elamo karaliumi bei jo sąjungininkais ir nugalėjo. Grįžtantį iš mūšio Abraomą pasitiko Salemo ir Sodomos karaliai. Salemo miesto valdovas Melchizedekas buvo ir „Dievo Aukščiausiojo kunigas“. Jis palaimino Abraomą ir šlovino Dievą, suteikusį savo tarnui pergalę (Pr 14:17-20). Sodomos karalius norėjo apdovanoti Abraomą už tai, kad išvadavo jo pavaldinius iš užpuolikų rankų. Abraomas tačiau tarė: „Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės valdovu: nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: ‘Aš padariau Abramą turtingą!’“ (Pr 14:21-23, Brb)

6. a) Kokį pavyzdį mums paliko Abraomas? b) Kuo mums palaiminga tai, kad Abraomas pakluso Dievui?

⁶ Norėdamas patikinti netobulus žmones, kad savo pažadus tikrai išpildys, Jehova irgi davė priesaikas. Ne kartą jis tarė: „Kaip aš gyvas, — tai Viešpaties Dievo žodis“ (Ez 17:16). Biblijoje aprašyta daugiau nei keturiasdešimt atvejų, kai Dievas žmonėms prisiekė. Bene geriausiai žinoma yra jo priesaika Abraomui. Per ilgus metus su šiuo vyru Jehova sudarė ne vieną sandorą, jam ištarė ne vieną pažadą. Jehovos žodžiai atskleidė, kad pažadėtoji ainija, arba palikuonis,  kils iš Abraomo linijos, iš jo sūnaus Izaoko (Pr 12:1-3, 7; 13:14-17; 15:5, 18; 21:12). Tuomet Dievas siuntė Abraomui didžiulį išbandymą — liepė jam paaukoti savo numylėtą sūnų. Patriarchas kaipmat pakluso. Kai jau ruošėsi atimti Izaokui gyvybę, Dievo angelas jį sulaikė. Tada Jehova ištarė Abraomui tokią priesaiką: „Prisiekiau pačiu savimi [. . .] — kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienturčio sūnaus, aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausingus kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pr 22:1-3, 9-12, 15-18).

7, 8. a) Kodėl Dievas prisiekė Abraomui? b) Kaip dėl Dievo duotos priesaikos bus palaimintos „kitos avys“?

⁷ Kodėl, duodamas Abraomui pažadą, Dievas dar ir prisiekė? Ta priesaika labai sustiprina tikėjimą būsimiems Kristaus bendraveldžiams, irgi priklausantiems prie pažadėtosios ainijos. (Perskaityk Hebrajams 6:13-18; Gal 3:29.) Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, Jehova „pridėjo priesaiką, idant dėl dviejų nekintamų dalykų [pažado ir priesaikos], kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, mes [. . .] turėtume stiprią paskatą įsitverti mums pasiūlytos vilties“.

⁸ Dėl Dievo priesaikos Abraomui yra laiminami ne vien pateptieji krikščionys. Jehova prisiekė, kad per Abraomo ainiją „visos tautos žemėje gaus palaiminimą“ (Pr 22:18). Tai ir Kristaus „kitos avys“ — klusnūs žmonės, kurie viliasi amžinai gyventi žemės rojuje (Jn 10:16). Ar puoselėtum dangiškąją ar žemiškąją viltį, stipriai į ją įsitverk ir lik Dievui klusnus. (Perskaityk Hebrajams 6:11, 12.)

9. Ką Jehova prisiekė Abraomo palikuonims, vergaujantiems Egipte?

⁹ Praėjus keliems šimtmečiams nuo Abraomo laikų, Jehova vėl prisiekė išpildyti kadaise patriarchui duotus pažadus. Abraomo palikuonys tuomet vergavo Egipte, tad Dievas siuntė Mozę perduoti izraelitams jo žodžius (Iš 6:6-8). Vėliau Jehova priminė, kokią  priesaiką tada ištarė: „Tą dieną, kai išsirinkau Izraelį, [. . .] iškilmingai prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto žemės į kraštą, kurį buvau jiems parengęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Ez 20:5, 6).

10. Kokį pažadą Dievas davė Izraelio tautai, kai išvadavo ją iš Egipto?

¹⁰ Vėliau, kai išvadavo izraelitus iš Egipto, Jehova jiems pažadėjo: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19:5, 6). Kokią ypatingą garbę Dievas suteikė Izraeliui! Jei tik tauta bus klusni, iš atskirų jos narių Jehova sudarys kunigų karalystę, kuri palaimins visą žmoniją. Po kurio laiko apie aną pažadą Dievas kalbėjo: „Daviau tau priesaiką, suėjau į sandorą su tavimi“ (Ez 16:8).

11. Kaip izraelitai atsakė į Dievo kvietimą susisaistyti su juo sandoros ryšiais?

¹¹ Jehova tuo metu neliepė izraelitams prisiekti, kad bus jam klusnūs, nevertė susisaistyti su juo ypatingais ryšiais. Žmonės patys pareiškė norą: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Iš 19:8) Po trijų dienų Jehova nurodė Izraeliui, ko iš savo išrinktosios tautos reikalauja. Pirmiausia davė Dešimt Įsakymų, o vėliau per Mozę išdėstė ir kitus įstatus, kurie yra užrašyti Išėjimo knygoje, nuo 20-o skyriaus 22-os eilutės iki 23-io skyriaus 33-ios eilutės. Kaip izraelitai reagavo išgirdę tuos Dievo žodžius? „Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: ‘Vykdysime visa, ką Viešpats pasakė’“ (Iš 24:3). Mozė tada užrašė įsakymus į „Sandoros knygą“ ir garsiai perskaitė, kad tauta dar sykį išgirstų. Izraelitai tuoj pat, jau trečią kartą, pasižadėjo: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs“ (Iš 24:4, 7, 8).

12. Ko ėmėsi Jehova, sudaręs sandorą su izraelitais, ir kaip elgėsi jo išrinktoji tauta?

¹² Jehova nedelsdamas ėmė vykdyti Įstatymo sandoros įsipareigojimus: kad nuodėmingi žmonės galėtų prie jo artintis, liepė pastatyti padangtę, kurioje jis būtų garbinamas, taip pat paskyrė kunigiją. Na, o tauta Dievui duotą įžadą greitai pamiršo ir „Izraelio Šventajam skaudino širdį“ (Ps 78:41). Mozei užkilus į Sinajaus kalną ir klausantis tolesnių Dievo nurodymų, izraelitai pamanė, esą juos paliko vienus, tad jų tikėjimas susvyravo, kantrybė išseko. Pasidarę aukso veršį, jie kalbėjo: „Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ (Iš 32:1, 4) Tauta tuomet surengė iškilmes, kurias pavadino „Viešpaties švente“, — lenkėsi žmogaus rankomis nulietam stabui, aukojo jam atnašas. Tai pamatęs, Jehova tarė Mozei: „Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs“ (Iš 32:5, 6, 8). Nuo to laiko izraelitai, deja, dar ne sykį sulaužė įžadus, kuriuos Jehovai davė (Sk 30:3 [30:2, Brb]).

13. Ką Dievas prisiekė karaliui Dovydui ir iš kur žinome, kad Jehova čia kalbėjo apie žadėtąjį Palikuonį?

¹³ Karaliaus Dovydo laikais Jehova visų jam paklūstančių žmonių labui ištarė dar dvi priesaikas. Pirma, Dievas prisiekė Dovydui, kad jo sostą  įtvirtins amžiams (Ps 89:36, 37 [89:35, 36, Brb]; 132:11, 12). Sostą turės paveldėti žadėtasis Palikuonis. Jis kils iš Dovydo linijos ir bus vadinamas „Dovydo sūnumi“ (Mt 1:1; 21:9). Pats Dovydas jį nuolankiai pavadino Viešpačiu, šitaip pripažindamas, kad tasai Palikuonis už jį bus daug aukštesnis (Mt 22:42-44).

14. Ką dar Jehova prisiekė dėl žadėtojo Palikuonio ir kuo mums tai palaiminga?

¹⁴ Antra, Jehova įkvėpė Dovydą išpranašauti, kad žadėtasis Palikuonis bus ne tik Karalius, bet ir žmonijos Vyriausiasis Kunigas. Izraelio tautoje karaliavimas su kunigyste neturėjo nieko bendra. Tarnauti kunigais galėjo tik Levio giminės vyrai, o karaliai kilo iš Judo linijos. Bet apie savo įžymųjį įpėdinį Dovydas pranašavo štai ką: „Viešpats tarė mano viešpačiui: ‘Sėskis mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis.’ [. . .] Viešpats prisiekė ir neatsižadės: ‘Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas’“ (Ps 110:1, 4). Ši pranašystė išsipildė žadėtajam Palikuoniui, Jėzui Kristui. Dabar jis valdo iš dangaus ir tarnauja Vyriausiuoju Kunigu — padeda atgailaujantiems žmonėms sueiti į artimus santykius su Dievu. (Perskaityk Hebrajams 7:21, 25, 26.)

15, 16. a) Kokios dvi tautos Biblijoje vadinamos Izraeliu ir katra iš jų šiandien yra Dievo laiminama? b) Ką dėl prisiekinėjimo Jėzus sakė savo sekėjams?

¹⁵ Kadangi atstūmė Jėzų Kristų, Izraelio tauta visiškai prarado Dievo malonę, o kartu ir galimybę tapti „kunigiška karalyste“. Žydų tautos vadovams Jėzus sakė: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai jos vaisių“ (Mt 21:43). Naujoji tauta radosi 33 m. e. m., Sekminių dieną, kai ant 120 Jėzaus mokinių, susirinkusių Jeruzalėje, Jehova išliejo savo dvasią. Jie tapo „Dievo Izraeliu“ ir gan greitai jų skaičius išaugo iki kelių tūkstančių. Į šią minią plūdo žmonės iš įvairiausių tuomečio pasaulio tautų (Gal 6:16).

¹⁶ Skirtingai nei anų laikų etniniai izraelitai, naujoji tauta nepaliauja duoti gerų vaisių ir visada paklūsta Dievui. Vienas iš įsakų, kurio klauso dvasinio Izraelio nariai, — tai nurodymas dėl prisiekinėjimo. Jėzaus žemiškosios tarnystės laikais žmonės neretai prisiekinėdavo melagingai arba visai be reikalo (Mt 23:16-22). Savo sekėjus Jėzus mokė: „Išvis neprisiekinėkite [. . .]. Tiesiog jūsų ‘taip’ tegul reiškia ‘taip’, o ‘ne’ — ‘ne’, nes kas viršaus — tai iš piktojo“ (Mt 5:34, 37).

17. Ką aptarsime kitame studijų straipsnyje?

¹⁷ Ar tai reiškia, kad krikščionis niekuomet negali duoti jokios priesaikos? Kyla ir kitas, dar svarbesnis klausimas: kaip suprasti, kad mūsų „taip“ turi reikšti „taip“? Tolesniame studijų straipsnyje tai ir aptarsime. Nuolat apmąstydami Dievo Žodį, jausime dar stipresnę paskatą paklusti Jehovai. Tuomet jis, kaip yra pažadėjęs ir prisiekęs, su džiaugsmu mus laimins visą amžinybę.