1, 2. Kodėl mums naudinga visada atsižvelgti į Dievo valią ir ko galėsime pasimokyti iš karaliaus Dovydo?

AR KADA keliaudamas naudojaisi kompiuteriniu žemėlapiu? Jei taip, tikriausiai tau pravertė funkcija, leidžianti matyti vietovę iš paukščio skrydžio. Pasirinkti geriausią maršrutą šitaip juk daug lengviau. Kai gyvenime prireikia dėl ko nors svarbaus apsispręsti, išmintinga vadovautis panašiu principu — į viską žvelgti Kūrėjo akimis, tarsi iš viršaus. Tuomet galėsime eiti tikruoju keliu, būtent tuo, kurį nurodo Jehova (Iz 30:21).

² Puikų pavyzdį mums paliko senovės Izraelio karalius Dovydas. Vyro širdis buvo ištikima Jehovai — jis nuolatos stengėsi visų pirma atsižvelgti į Dievo valią. Dabar aptarkime keletą atsitikimų iš Dovydo gyvenimo ir pažiūrėkime, kaip patys galime ugdytis tokią kaip jo nuostatą (1 Kar 11:4).

3, 4. a) Kodėl Dovydas nepabūgo stoti į kovą su Galijotu? b) Kiek svarbus Dovydui buvo Jehovos vardas?

³ Dar jaunystėje Dovydas išėjo kautis su filistinu Galijotu. Tas iki dantų apsiginklavęs priešų kovotojas buvo tikras milžinas, kokių trijų metrų ūgio! (1 Sam 17:4) Kodėl Dovydas nepabūgo pasipriešinti tokiam galiūnui? Ar dėl to, kad buvo labai drąsus? O gal todėl, kad tvirtai tikėjo Jehova? Žinoma, šiame žygdarbyje jam padėjo ir viena, ir kita. Tačiau stipriausia paskata stoti į kovą su Galijotu buvo štai kas — pagarba Jehovai ir jo šventam vardui. Išgirdęs, kaip priešas niekina Jehovos tautą, Dovydas įpykęs paklausė: „Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?“ (1 Sam 17:26, Brb)

 ⁴ Stojęs prieš Galijotą, Dovydas tarė: „Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu“ (1 Sam 17:45, Brb). Dovydas visiškai pasitikėjo tikruoju Dievu. Kad užmuštų aną filistinų milžiną, jam pakako vos vieno svaidyklės akmenėlio. Visą gyvenimą Dovydas kliovėsi Jehova ir didį jo vardą labai gerbė. Savo tautiečius jis ragino: „Didžiuokitės [Jehovos] šventu vardu.“ (Perskaityk 1 Metraščių 16:8-10.)

5. Kaip šiandieną kai kurie žmonės, lyg senovėje Galijotas, gali rodyti nepagarbą Jehovai?

⁵ Ar didžiuojiesi, kad tavo Dievas yra Jehova? (Jer 9:23 [9:24, Brb]) Kaip reaguoji, kada kaimynai, bendradarbiai, bendramoksliai ar giminaičiai ima nepagarbiai kalbėti apie Jehovą arba šaipytis iš jo liudytojų? Ar drąsiai gini Jehovos vardą nuo bet kokio šmeižto? Ar esi įsitikinęs, kad tokiais atvejais Dievas tave palaikys? Suprantama, kartais būna „laikas tylėti“. Vis dėlto niekuomet nesigėdykime esą Jehovos liudytojai, Kristaus sekėjai (Mok 3:1, 7; Mk 8:38). Su tais, kurie nusiteikę priešiškai, aišku, stengiamės būti taktiški ir mandagūs. Bet jokiu būdu nepasidarykime kaip tie izraelitai, kurie, išgirdę užgaulius Galijoto žodžius, „buvo priblokšti ir baimės apimti“ (1 Sam 17:11). Ryžtingai užstokime šventą Jehovos vardą. Juk trokštame padėti žmonėms pažinti Dievą, pamatyti, koks jis yra iš tikrųjų. Tad pasitelkę rašytinį jo Žodį raginkime visus artintis prie Jehovos, aiškinkime, kodėl tai būtina (Jok 4:8).

6. Ko siekė Dovydas, eidamas į kovą su Galijotu, ir koks turėtų būti svarbiausias mūsų siekis?

⁶ Iš šios istorijos pasimokome ir dar kai ko. Atbėgęs į mūšio gretas, Dovydas paklausė: „Kaip bus atlyginta vyrui, kuris paguldytų tą filistiną ir pašalintų gėdą nuo Izraelio?“ Jis išgirdo tokį atsakymą: „Vyrą, kuris [Galijotą] užmuštų, karalius padarys turtingą, duos jam savo dukterį žmona“ (1 Sam 17:25-27). Tačiau ne atlygio ir ne turtų Dovydas labiausiai norėjo. Jo siekis buvo daug svarbesnis — pašlovinti tikrąjį Dievą. (Perskaityk 1 Samuelio 17:46, 47.) Na, o ko mes labiausiai siekiame? Ar kraunamės turtus ir dedame pastangas, kad mūsų vardas nuskambėtų kuo plačiau? Ar esame suinteresuoti tik savo pačių gera reputacija? Juk norime lygiuotis į Dovydą, kuris giedojo: „Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, aukštinkime jo vardą drauge!“ (Ps 34:4 [34:3, Brb]) Visad pasitikėkime Jehova; šlovinti jo vardą mums tebūna svarbiau nei pelnyti gerą vardą sau patiems (Mt 6:9).

7. Kaip galime ugdytis stiprų tikėjimą, kuris reikalingas, kai žmonės nenori klausyti mūsų skelbiamos žinios?

⁷ Kad taip drąsiai stotų prieš Galijotą, Dovydas turėjo besąlygiškai pasitikėti Jehova. Jaunuolio tikėjimas buvo išties tvirtas. Piemenaudamas jis išmoko kasdien ir kiekvienoje situacijoje remtis į Jehovą (1 Sam 17:34-37). Stipraus tikėjimo reikia ir mums, ypač tada, kai tarnyboje sutinkame žmones, prieštaraujančius mūsų skelbiamai žiniai. Kad nepristigtume tikėjimo ir toliau uoliai tęstume tarnybą, turime išmokti kliautis Dievu net ir įprastomis kasdienėmis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, važiuodami viešuoju transportu pabandykime Biblijos žinia sudominti šalia prisėdusį žmogų. O kai liudijame po namus, kodėl gi neužkalbinus vieno kito praeivio gatvėje? (Apd 20:20, 21)

8, 9. Kaip Dovydas, persekiojamas karaliaus Sauliaus, parodė, kad svarbiausia jam yra Jehovos valia?

⁸ Kaip tvirtai Dovydas tikėjo Jehova, akivaizdu ir iš to, koks buvo jo požiūris į Saulių, pirmąjį Izraelio karalių. Iš pavydo Saulius net tris kartus bandė Dovydą nužudyti — sviedė į jį ietį, norėdamas prismeigti prie sienos. Bet Dovydas vis ištrūkdavo. Sauliui jis neketino atsikeršyti, o galiausiai išvis nuo jo pabėgo (1 Sam 18:7-11; 19:10). Tuomet Saulius, pasiėmęs 3000 rinktinių Izraelio vyrų, patraukė į dykumą Dovydo ieškoti (1 Sam 24:3). Sykį, nieko nenumanydamas, Saulius įėjo į olą, kurioje slėpėsi Dovydas ir jo palydovai. Dovydui štai atsiveria puiki galimybė nužudyti karalių, pasikėsinusį į jo gyvybę. O ir pats Jehova juk buvo pažadėjęs, kad vietoj Sauliaus tautos valdovu padarys Dovydą (1 Sam 16:1, 13). Vyrai, buvę kartu, irgi ragino jį su karaliumi susidoroti. Bet Dovydas tarė: „Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam.“ (Perskaityk 1 Samuelio 24:5-8, Brb.) Saulius vis dar buvo Dievo pateptas karalius. Dovydas neketino užbėgti Jehovai už akių ir į karališką sostą atsisėsti kuo anksčiau. Nurėždamas Sauliaus skraistės skverną Dovydas parodė, kad visai nenori kelti prieš jį rankos (1 Sam 24:12).

⁹ Kai Saulių matė paskutinį kartą, Dovydas vėl parodė pagarbą Jehovos pateptajam. Tuosyk kartu su kariuomenės vadu Abišaju jis atėjo į Sauliaus stovyklą ir rado karalių miegantį. Nors Abišajas buvo įsitikinęs, kad Viešpats įdavė priešą Dovydui į rankas, ir kaipmat pasisiūlė vienu ieties smūgiu prismeigti Saulių prie žemės, Dovydas jam neleido to padaryti (1 Sam 26:8-11). Kadangi visad ieškojo Jehovos vadovavimo, jis ir šįkart nedvejodamas pakluso Dievo valiai, kad ir ką kalbėjo Abišajas.

10. Kokį spaudimą kartais galime patirti ir kas padės mums likti tvirtiems?

¹⁰ Vadovautis žmogišku supratimu aplinkiniai gali skatinti ir mus. Jiems galbūt visai nerūpi, paisysime Jehovos valios ar ne. Kaip Abišajas, kai kurie net ragina nekreipti dėmesio, ką sako Jehova, ir apsispręsti savaip. Kad nepasiduotume tokiai įtakai ir liktume tvirti, turime aiškiai turėti omenyje, kokia yra Jehovos valia, ir pasiryžti visad eiti jo nurodytu keliu.

11. Kaip Dovydas parodė, kad svarbiausia gyvenime jam yra Dievo valia, ir kaip mes galime sekti jo pavyzdžiu?

 ¹¹ Dovydas meldė Jehovą: „Mokyk mane vykdyti tavo valią.“ (Perskaityk Psalmyno 143:5, 8, 10.) Jis nesivadovavo vien savo protu, nepasidavė kitų įkalbinėjamas. Dovydas troško, kad jį mokytų pats Jehova. Vyras sakė: „Pergalvoju visus tavo darbus, svarstau, ką tavo rankos padarė.“ Mes Dievo valią suvoksime, jei gilinsimės į Šventąjį Raštą, apmąstysime, kaip Jehova vedė savo tarnus praeityje.

12, 13. Kodėl Dovydas išpylė ant žemės vandenį, kurį jam parnešė trys jo vyrai?

¹² Puikų pavyzdį Dovydas paliko ir dar vienu atžvilgiu — jis perprato, kokie principai slypi už Įstatymo, ir stengėsi tais principais vadovautis. Prisiminkime, kas atsitiko tada, kai Dovydas prasitarė norįs „bent gurkšnio vandens iš Betliejaus talpyklos“. Trys jo vyrai tada įsiveržė į tą filistinų užgrobtą miestą ir pasėmę vandens atnešė Dovydui. Tačiau šis „nenorėjo jo gerti ir išliejo kaip atnašą Viešpačiui“. Kodėl? Dovydas tarė: „Gink, Dieve, [. . .] jei kitaip elgčiausi! Kaip aš galiu gerti šių vyrų kraują? Juk jie parnešė jį, savo gyvybę į pavojų statydami“ (1 Met 11:15-19).

¹³ Dovydas žinojo, kad Įstatymas draudė vartoti kraują maistui, jį reikėjo išlieti Jehovai. Ir Dovydas puikiai suprato kodėl — nes „kūno gyvybė yra kraujyje“. Bet vyrai juk atnešė jam ne kraujo, o vandens. Kodėl tad Dovydas atsisakė gerti? Jis suprato, kokiu principu nurodymas dėl kraujo yra pagrįstas. Tas vanduo Dovydui buvo toks pat brangus, kaip ir anų trijų vyrų kraujas. Todėl vandens jis nė nemanė gerti ir išliejo jį ant žemės (Kun 17:11; Įst 12:23, 24).

14. Kas Dovydui padėjo ugdytis tokį kaip Jehovos požiūrį?

¹⁴ Dovydas stengėsi nuolat mąstyti apie Dievo įstatymą. Jis giedojo: „Mano džiaugsmas — vykdyti tavo valią, mano  Dieve, tavo Įstatymą turiu širdyje!“ (Ps 40:9 [40:8, Brb]) Dovydas tyrinėjo Jehovos įstatymą, skyrė laiko nuodugniems apmąstymams. Jis buvo įsitikinęs, kad Jehovos nurodymai yra patys geriausi ir jų klausyti tikrai verta. Dovydui todėl rūpėjo laikytis ne vien Mozės įstatymo raidės, bet ir perprasti, kokie principai už Įstatymo slypi, kokia yra pati jo dvasia. Kada studijuojame Bibliją, gerai apmąstykime, ką perskaitome, ir įrašykime tai į savo širdį. Tuomet kiekvienoje situacijoje galėsime apsispręsti teisingai ir pradžiuginti Jehovą.

15. Kaip Saliamonas parodė, kad Dievo įstatymo nebegerbia?

¹⁵ Saliamoną, Dovydo sūnų, Jehova gausiai laimino. Ilgainiui, deja, Dievo įstatymo Saliamonas ėmė nebegerbti. Antai Jehova buvo aiškiai pasakęs, kad Izraelio karalius „neims nei ves vis daugiau ir daugiau žmonų“ (Įst 17:17). Tačiau Saliamonas šitam priesakui nepakluso — vedė daugybę svetimtaučių moterų. Karaliui pasenus, „jo žmonos nugręžė jo širdį kitų dievų link“. Kad ir kaip Saliamonas galbūt bandė savo elgesį pateisinti, žinome viena: jis „darė, kas pikta Viešpaties akyse, ir ištikimai Viešpaties nesekė, kaip darė jo tėvas“ (1 Kar 11:1-6). Kaip tad svarbu yra uoliai laikytis visų įstatų ir principų, užrašytų Dievo Žodyje! Pavyzdžiui, ieškodamas sau antrosios pusės krikščionis turi labai kruopščiai viską apsvarstyti.

16. Ką krikščionims, ieškantiems sutuoktinio, reiškia nurodymas tuoktis „tik Viešpatyje“?

¹⁶ Jei sulauktume dėmesio iš žmogaus, kuris nėra mūsų bendratikis, koks būtų mūsų atsakas? Sektume Dovydo pavyzdžiu ar pasielgtume kaip Saliamonas? Jehovos garbintojams liepiama tuoktis „tik Viešpatyje“ (1 Kor 7:39). Vadinasi, jei brolis ar sesė nusprendžia kurti šeimą, sutuoktinio turi ieškoti tarp bendratikių. Perpratę šio nurodymo dvasią, ne tik negalvosime apie vedybas su kitatikiu, bet ir neleisime užsimegzti jokiems romantiškiems jausmams tarp mūsų ir ano asmens.

17. Kas mums padės neįkliūti į pornografijos žabangus?

¹⁷ Dovydas visad noriai ieškojo Jehovos vadovavimo. Mums jo pavyzdys gali būti labai naudingas, ypač tada, kai kovojame su pagunda žiūrėti pornografiją. Perskaityk toliau nurodytas eilutes, pamąstyk, kokius principus jose galima įžvelgti, ir pasistenk perprasti, kokia šiuo klausimu yra Jehovos valia. (Perskaityk Psalmyno 119:37; Mato 5:28, 29; Kolosiečiams 3:5.) Jei nuolat turėsime mintyje, kokius aukštus reikalavimus Jehova kelia savo tarnams, į pornografijos žabangus neįkliūsime.

18, 19. a) Kas Dovydui, nors ir netobulam, padėjo rasti malonę Dievo akyse? b) Ką esi pasiryžęs daryti?

¹⁸ Nors daugeliu atveju Dovydas mums paliko išties sektiną pavyzdį, jis padarė ir keletą rimtų nuodėmių (2 Sam 11:2-4, 14, 15, 22-27; 1 Met 21:1, 7). Tačiau nusidėjęs jis visada nuoširdžiai atgailaudavo. Jehovos akivaizdoje Dovydas elgėsi „nuoširdžiai ir dorai“ (1 Kar 9:4). Kodėl galime taip sakyti? Nes vyras iš visų jėgų stengėsi gyventi pagal Jehovos valią.

¹⁹ Net būdami netobuli mes galime rasti malonę Jehovos akyse. Turime kruopščiai tyrinėti Dievo Žodį, apmąstyti, ko pasimokome, ir dėti visas pastangas, kad kuo greičiau pritaikytume, ką supratę. Tuomet būsime kaip psalmininkas, kuris nuolankiai Jehovą meldė: „Mokyk mane vykdyti tavo valią.“