Prieš tai, kai gimė Betliejuje, Jėzus buvo dvasinė esybė danguje. Jis — pirmas Dievo kūrinys, vienintelis, kurį Dievas sukūrė tiesiogiai. Taigi jį dera vadinti Dievo viengimiu Sūnumi. Danguje Jėzus dažnai kalbėdavo Dievo vardu kaip jo atstovas. Štai kodėl jis vadinamas Žodžiu. Be to, Sūnus buvo Dievo padėjėjas ir dalyvavo kuriant visa kita (Jono 1:2, 3, 14). Jėzus gyveno danguje jau daugybę amžių iki pirmojo žmogaus sukūrimo. (Perskaitykite Michėjo 5:1 [5:2, Brb]; Jono 17:5.)

Jehova šventąja dvasia Jėzaus gyvybę iš dangaus perkėlė į Marijos įsčias. Taigi Jėzus žmogiškojo tėvo neturėjo. Apie Jėzaus gimimą angelai pranešė piemenims, kurie nakvojo laukuose ir pakaitomis saugojo savo bandas (Luko 2:8-12). Vadinasi, Jėzus gimė ne gūdžią žiemą, o greičiausiai spalio pradžioje, kai orai dar šilti. Po kurio laiko Marija su vyru Juozapu ir sūnumi grįžo į namus Nazarete. Čia Jėzus augo toliau. Juozapas rūpinosi juo kaip savo įsūniu. (Perskaitykite Mato 1:18-23.)

Būdamas maždaug 30 metų Jėzus pasikrikštijo, ir Dievas garsiai iš dangaus pasakė, kad tai jo Sūnus. Nuo tada Jėzus pradėjo darbą, kuriam Dievas jį čia atsiuntė. (Perskaitykite Mato 3:16, 17.)

Dievas Jėzų siuntė skelbti žmonėms tiesos. Jis mokė apie Dievo Karalystę — dangiškąją valdžią, kuri įves taiką visoje žemėje, — taip pat suteikė amžino gyvenimo viltį (Jono 4:14; 18:36, 37). Be to, jis aiškino žmonėms, kaip rasti tikrąją laimę (Mato 5:3; 6:19-21). Jėzus mokė savo pavyzdžiu, parodė, kaip vykdyti Dievo valią net sunkiomis aplinkybėmis. Kai su juo buvo elgiamasi blogai, jis nekerštavo. (Perskaitykite 1 Petro 2:21-24.)

Jėzus savo sekėjus mokė mylėti ir noriai aukotis dėl kitų. Būdamas danguje su savo Tėvu, jis turėjo išskirtinę padėtį, tačiau nuolankiai Tėvui pakluso ir atėjo į žemę gyventi tarp žmonių. Jis mums paliko geriausią meilės pavyzdį, kuriuo turime sekti. (Perskaitykite Jono 15:12, 13; Filipiečiams 2:5-8.)

Dievo valia taip pat buvo, kad Jėzus mirtų už mūsų nuodėmes (Jono 3:16). Visi esame gimę netobuli, nuodėmingi. Todėl mes sergame ir mirštame. O pirmasis žmogus Adomas buvo tobulas, be nuodėmės, tad jam nebūtų tekę mirti ar sirgti. Tačiau savo tobulumą Adomas prarado, kai nepakluso Dievui. Iš Adomo mes paveldėjome nuodėmę, o jos mokamas atlyginimas — mirtis. (Perskaitykite Romiečiams 5:12; 6:23.)

Jėzus, tobulas žmogus, mirė ne dėl savo nuodėmių. Jis mirė už mūsų nuodėmes. Jėzaus mirtis atvėrė mums galimybę turėti amžiną gyvenimą ir patirti visokeriopą Dievo malonę. (Perskaitykite 1 Petro 3:18.)