1, 2. Kokiame kontekste Jehova sykį paminėjo figas?

AR ESI kada ragavęs figų? Šiais vaisiais, tiek šviežiais, tiek džiovintais, skonisi daugelis. Nenuostabu, kad figmedžiai plačiai auginami. Senovėje izraelitai irgi vertino figmedžio vaisius (Nah 3:12; Lk 13:6-9). Figose gausu skaidulinių medžiagų, antioksidantų, mineralų, netgi teigiama, kad jos naudingos širdžiai.

² Kartą Jehova paminėjo figas kalbėdamas apie žmonių širdį perkeltine prasme. Tai, ką jis per pranašą Jeremiją tada pasakė, mums visiems turi didelę reikšmę. Pasiaiškinkime, kodėl Jehova žmones prilygino figoms ir ką svarbaus iš šio vaizdingo palyginimo mes, krikščionys, suprantame.

3. Ką vaizduoja figos, apie kurias kalbama Jeremijo 24-ame skyriuje?

³ Ėjo 617 m. p. m. e. Judo karalystės dvasinė būklė buvo apverktina — žmonės visai nepaisė Jehovos valios. Pranašui Jeremijui Dievas siuntė regėjimą, kuriame apreiškė, kas tautos laukia ateityje. Jeremijas išvydo dvi pintines figų: vienoje buvo labai geros figos, kitoje — labai prastos. (Perskaityk Jeremijo 24:1-3.) Prastosios vaizdavo karalių Zedekiją ir kitus žmones, prieš kuriuos netrukus turėjo atžygiuoti karalius Nebukadnecaras su savo pulkais. O kas gi buvo gerosios figos? Tai tokie žmonės kaip Ezechielis, Danielius ir trys jo draugai, jau gyvenantys Babilone, taip pat kai kurie kiti žydai, kurie irgi bus paimti į nelaisvę. Jų likutis vėliau turės grįžti į gimtąjį kraštą, atstatyti Jeruzalę ir jos šventyklą. Galiausiai taip ir įvyko (Jer 24:8-10; 25:11, 12; 29:10).

4. Kodėl mus įkvepia Jehovos žodžiai apie gerąsias figas?

⁴ Apie tuos žmones, kuriuos simbolizavo gerosios figos, Jehova pasakė: „Aš duosiu jiems širdis, kurios pažintų mane, kad Aš esu Viešpats. Jie bus mano tauta“ (Jer 24:7, Brb). Kokie įkvepiantys žodžiai!  Širdis šiuo atveju reiškia asmens vidinę nuostatą. Jehova nori, kad žmonės jį pažintų, kad tarnautų jam išvien su jo tauta. Mes juk irgi trokštame turėti tokią širdį. Ką tad turime daryti? Pirmiausia skaityti Dievo Žodį ir taikyti jo principus savo gyvenime. Taip pat būtina atgailauti už padarytas klaidas, atsiversti, paaukoti savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštyti Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu (Mt 28:19, 20; Apd 3:19). Galimas dalykas, šiuos žingsnius jau žengei. Jei ne, galbūt kuris laikas bendrauji su Jehovos liudytojais ir anksčiau ar vėliau ruošiesi juos žengti.

5. Apie kokių žmonių širdį daugiausia rašė Jeremijas?

⁵ Ar būtume žengę vos kelis ar jau visus minėtus žingsnius, vis tiek privalome išlaikyti teisingą proto nuostatą ir žiūrėti, kaip elgiamės. Kodėl tai svarbu, suprasime toliau tyrinėdami, ką Jeremijas rašė apie širdį. Nors kai kurie jo pranašavimai skirti aplinkinėms tautoms, daugiausia Jeremijas kalbėjo apie Judo karalystę penkių jos karalių valdymo laikotarpiu (Jer 1:15, 16). Žmonės, kuriuos pranašas aprašė, buvo pasiaukoję Jehovai. Jų protėviai laisva valia susisaistė su Dievu ypatingais ryšiais ir norėjo tapti jo išrinktąja tauta (Iš 19:3-8). O ir paties Jeremijo dienomis žmonės tvirtino esą atsidavę Jehovai, sakydami: „Dabar einame pas tave, nes tu esi Viešpats, mūsų Dievas!“ (Jer 3:22) Vis dėlto kas iš tiesų buvo jų širdyje?

6. Kodėl mums rūpi pasiaiškinti Jehovos žodžius apie žmogaus širdį?

⁶ Šiandieną gydytojai naudodamiesi specialiais prietaisais gali matyti, kas vyksta mūsų organizme, ištirti, ar sveika mūsų širdis. Tačiau Jehova įžvelgia daug daugiau, permato pačią žmogaus esybę. Čia jam nėra lygių. Štai Jeremijo dienomis jis ištarė: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? Tik aš, Viešpats, tiriu širdį, [...] kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius“ (Jer 17:9, 10). Sakydamas „tiriu širdį“ Jehova turėjo omenyje ne tą organą, kuris žmogaus krūtinėje per septynis ar aštuonis dešimtmečius sutvinksi maždaug tris milijardus kartų. Žodį „širdis“ Jehova pavartojo perkeltine prasme. Jis kalbėjo apie asmens vidinį pasaulį: jo mintis, būdą, nuostatą, troškimus, siekius. Kas slypi kiekvieno iš mūsų širdyje, Jehovai matosi kaip ant delno. Tačiau ir mes patys turime dėti pastangas, kad įžvelgtume, kokia mūsų širdis.

7. Kaip Jeremijas apibūdino daugumos savo amžininkų širdies būklę?

⁷ Idant pasiruoštume ištirti savo pačių širdį, visų pirma prisiminkime, kokia buvo daugumos Jeremijo amžininkų širdies būklė. Pranašas apie savo tautiečius sakė: „Visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį.“ Iš pirmo žvilgsnio šis pasakymas galbūt skamba kiek keistokai. Tačiau Jeremijas čia kalbėjo ne apie tą apipjaustymą, kuris pagal Įstatymą turėjo būti atliktas kiekvienam žydų vyrui. Dar jis sakė: „Žiūrėkite! Ateis dienos, — tai Viešpaties žodis, — kai aš pašauksiu atsiskaityti visus apipjaustytuosius tik kūnu.“ Vadinasi, žydai, nors ir buvo apipjaustyti kūnu, turėjo „neapipjaustytą širdį“ (Jer 9:24, 25 [9:25, 26, Brb]). Kaip suprasti?

8, 9. Ką daugeliui žydų reikėjo padaryti su savo širdimi?

⁸ Frazė „neapipjaustyta širdis“ tampa šiek tiek aiškesnė perskaičius tokį Jehovos paraginimą žydų tautai: „Pašalinkite  savo širdies apyvarpį, Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai, kad neišsiveržtų mano rūstybė [...] dėl jūsų darbų piktumo!“ Kas gi skatino juos daryti piktus darbus? Jų pačių širdis. (Perskaityk Morkaus 7:20-23.) Pranašo Jeremijo lūpomis Jehova tiksliai nurodė priežastį, kodėl žydų tautos darbai yra blogi, — jų širdis buvo užsispyrusi, maištinga. Jų mintys ir motyvai nepatiko Jehovai. (Perskaityk Jeremijo 5:23, 24; 7:24-26.) Dievas todėl tarė: „Apsipjaustykite Viešpačiui ir pašalinkite savo širdies apyvarpį“ (Jer 4:4, Jr; 18:11, 12).

⁹ Jeremijo dienomis žydams tikrai reikėjo širdies apipjaustymo „operacijos“. Su panašia problema ši tauta buvo susidūrusi dar Mozės dienomis (Įst 10:16; 30:6). Kaip jie galėjo apipjaustyti savo širdį? Atsikratydami minčių, paskatų ir troškimų, kurie jų širdį darė nejautrią Jehovos nurodymams (Apd 7:51).

10. Kokį pavyzdį mums paliko Dovydas ir kaip galime juo sekti?

¹⁰ Kokie esame dėkingi Jehovai, kad jis pagelbėja mums ištirti savo širdį! Bet kai kam galbūt kyla klausimas: ar tikrai Jehovos liudytojams šiandieną reikia tyrinėti savo širdį? Juk jeigu jau esame krikščionys ir priklausome prie Dievo tarnų bendruomenės, vadinasi, neiname blogu keliu, nesame kaip tie žydai, kuriuos vaizdavo prastosios figos. Ir tai tiesa. Šiuolaikiniai Jehovos garbintojai, be abejo, yra dori žmonės, ištikimai einantys dievatarnystę. Bet atkreipkime dėmesį, ko Jehovą meldė Dovydas: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu“ (Ps 17:3; 139:23, 24).

11, 12. a) Kodėl kiekvienam iš mūsų būtina tyrinėti savo širdį? b) Ko iš Jehovos neturėtume tikėtis?

¹¹ Jehova nori, kad jį pažintume, kad elgtumės dorai ir iš teisingo tako niekada neišklystume. Jeremijas rašė: „Galybių Viešpatie, tu ištiri teisųjį, tu permatai jausmus ir širdį“ (Jer 20:12). Jeigu Jehova mato būtinybę tirti teisaus žmogaus širdį, negi ir patys neturėtume sąžiningai savęs patyrinėti? (Perskaityk Psalmyno 11:5.) Gali būti, kad tokios savityros metu atrasime polinkių, troškimų ar siekių, kurie mūsų širdį palaipsniui daro nejautrią Jehovos žodžiams. Tuomet tikriausiai prireiks „operacijos“ — širdį teks „apipjaustyti“. O kokių netinkamų jausmų ir troškimų širdyje galime užtikti? Ir kaip visa tai pašalinti? (Jer 4:4)

¹² Atminkime: keistis Jehova mūsų tikrai nevers. Kalbėdamas apie „gerąsias figas“ — teisius žmones, — jis tiesiog sakė: „Duosiu jiems širdis, kurios pažintų mane.“ Jehova nesakė, kad atims iš jų seną širdį ir įdės naują, nori jie to ar nenori. Patys žmonės turėjo trokšti širdies, kuri būtų jautri Dievo pamokymams ir skatintų pažinti Jehovą. Mes irgi turime puoselėti šitokį troškimą.

13, 14. Kaip krikščioniui gali pakenkti jo paties širdis?

 ¹³ Anot Jėzaus, „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai“ (Mt 15:19). Kai kurių krikščionių širdis tampa tokia nejautri, kad jie net ima svetimauti ar ištvirkauti ir nerodo jokios atgailos. Tokie rizikuoja amžiams prarasti Dievo malonę. Tačiau jei asmuo ir nepadaro sunkios nuodėmės, širdyje jis galbūt leidžia keroti netinkamiems troškimams. (Perskaityk Mato 5:27, 28.) Todėl labai svarbu ištirti, ar kartais tokie geismai nesudygę ir mumyse. Gal žiūrint į kurį nors kitos lyties asmenį tau sukyla nederami jausmai? Ar duodi peno mintims, kurios nepatinka Jehovai ir kurias turėtum išmesti iš galvos?

¹⁴ Arba kurį nors krikščionį gali taip užvaldyti pagieža, kad jis ima visa širdimi nekęsti savo bendratikio (Kun 19:17). Jei nežabojama, neapykanta gali greitai atbukinti širdį. Tokį pyktį privalu užgniaužti (Mt 5:21, 22).

15, 16. a) Iš ko gali matytis, kad krikščionio širdis „neapipjaustyta“? b) Kodėl, tavo manymu, neapipjaustyta širdis nepatinka Jehovai?

¹⁵ Laimei, dauguma krikščionių neleidžia širdyje įsišaknyti minėtiems polinkiams ir jausmams. Tačiau Jėzus perspėjo ir dėl „piktų sumanymų“. Pavyzdžiui, asmuo gali išsiugdyti iškreiptą požiūrį į ištikimybę savo giminaičiams. Krikščionys, aišku, nenori būti kaip tie, kurie „paskutinėmis dienomis“ nerodo „prigimtinės meilės“ artimiesiems (2 Tim 3:1, 3). Vis dėlto kai kas tokią meilę ima demonstruoti itin radikaliai. Įsitikinę, kad kraujo ryšiai svarbiau už viską, jie yra pasiruošę bet kokia kaina užstoti ar apginti savo giminaičius. O jei kas nors iš jų artimųjų užgaunamas, jie ir patys skuba užsigauti. Bet prisiminkime, prie ko privedė tokie kraštutiniai Dinos brolių jausmai (Pr 34:13, 25-30). O kas turėjo dėtis Abšalomo širdyje, kad jis netgi užmušė savo brolį Amnoną! (2 Sam 13:1-30) „Pikti sumanymai“ išties gali būti labai pražūtingi.

¹⁶ Žinoma, vargu ar kuris iš Dievo tarnų šiandieną ketintų užmušti savo bendratikį. Kiti tačiau kaip reikiant įpyksta, jei tikėjimo brolis ar sesė įžeidžia kurio nors jų giminaičio orumą. Net jeigu jiems tik atrodo, kad jų artimasis patyrė neteisybę, ant tariamo įžeidėjo jie taip įširsta, jog nei patys eina pas jį į svečius, nei jį kviečiasi pas save  (Hbr 13:1, 2). Tačiau šitokios neigiamos emocijos ir paminamas svetingumas — akivaizdūs meilės stokos padariniai, į juos nevalia žiūrėti pro pirštus. Jehova kiaurai mus permato ir tokią širdį pavadintų neapipjaustyta (Jer 9:24, 25 [9:25, 26, Brb]). Jis juk ragina: „Apipjaustykite savo širdis“ (Jer 4:4).

17. Kaip Jehovos baimė padeda mums turėti dar klusnesnę širdį?

¹⁷ Kas tada, jei tirdamas savo širdį pamatei, kad ji nėra tokia jautri Jehovos mokymams, kokia turėtų būti, ir kad jai reikia apipjaustymo „operacijos“? Galbūt gilioje širdies kertelėje atradai užsislėpusią žmonių baimę, troškimą praturtėti ar išgarsėti, polinkį užsispirti, nenorą niekam paklusti. Žinok: su tuo kovoti tenka ne tau vienam (Jer 7:24; 11:8). Jeremijas rašė, kad Dievui neištikimi jo tautiečiai irgi turėjo „atkaklią ir maištingą širdį“. Pranašas dar pridūrė: „Jie [...] sau nesakė: ‘Bijokime Viešpaties, savo Dievo, kuris duoda lietų, ankstyvą ir vėlyvą’“ (Jer 5:23, 24, Jr). Iš šių žodžių galime suprasti vieną svarbų dalyką: „apipjaustyti“ savo širdį bus lengviau, jei ugdysimės pagarbią Jehovos baimę. Tada mūsų širdis Dievo įstatymams taps dar klusnesnė.

18. Ką Jehova pažadėjo naujosios sandoros dalininkams?

¹⁸ Mūsų pastangas Jehova palaimins ir tikrai duos širdį, kuri jį pažintų. Pateptiesiems krikščionims, naujosios sandoros dalininkams, Jehova pažadėjo: „Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“ Kiek gerai jie pažins Jehovą? Štai ką Dievas kalbėjo toliau: „Tada nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: ‘Pažinkite Viešpatį!’ Visi, maži ir dideli, pažins mane, [...] nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“ (Jer 31:31-34). *

19. Kokia ypatinga galimybė atsiveria tikriesiems krikščionims?

¹⁹ Visi, ar viltumės amžinai gyventi danguje ar žemėje, turėtume trokšti pažinti Jehovą ir priklausyti prie jo garbintojų bendruomenės. Tačiau palaiminga ateitis mums pasiekiama tik todėl, kad Kristaus išperkamosios aukos pagrindu yra atleistos mūsų nuodėmės. Ši didžiulė malonė skatina mus pačius būti atlaidžius net ir tiems žmonėms, kuriems galbūt labai nelengva dovanoti. Iš visų jėgų stenkimės apvalyti savo širdį nuo bet kokio pykčio ar pagiežos. Taip parodysime norį tarnauti Jehovai ir dar geriau jį pažinti, mūsų širdis taps sveikesnė. Tuomet panėšėsime į tuos, apie kuriuos Jehova kalbėjo: „Kai manęs ieškosite, rasite mane. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite, rasite mane čia pat“ (Jer 29:13, 14).