1, 2. Kaip Jehovos liudytojai, skirtingai nei krikščionijos bažnyčios, žiūri į Dievo vardą?

DAUGUMA krikščionijos bažnyčių nuo Dievo vardo atsiriboja. Štai vieno Biblijos vertimo pratarmėje sakoma: „Vienintelį Dievą vadinti bet kokiu tikriniu vardu [...] visiškai nepriimtina visuotiniam krikščionių Bažnyčios tikėjimui“ (Revised Standard Version).

² O Jehovos liudytojai didžiuojasi galį vadintis Dievo vardu ir jį šlovinti. (Perskaityk Psalmyno 86:12; Izaijo 43:10.) Jie džiaugiasi žinodami to vardo reikšmę ir supranta, kaip svarbu, kad visoje žemėje jis būtų laikomas šventu (Mt 6:9). Niekada nepamirškime, jog pažinti Dievą — neužtarnauta garbė. Dabar apsvarstykime tris klausimus: ką mums reiškia žinoti Dievo vardą? Kaip Jehova parodo, jog toks didis ir šlovingas vardas jam pritinka? Kaip galime vaikščioti Jehovos vardu?

3. Ką reiškia žinoti Dievo vardą?

³ Žinoti Dievo vardą reiškia kur kas daugiau nei tik būti girdėjus žodį „Jehova“. Svarbu suvokti, koks Jehova yra iš tiesų, kokia jo esybė, kokie tikslai, kaip jis veikia, kaip rūpinasi savo tarnais. Visa tai atskleidžiama Biblijoje. Aišku, šį žinių lobyną Jehova, įgyvendindamas savo sumanymus, mums atveria palaipsniui (Pat 4:18). Savo vardą Jehova pranešė jau pirmajai žmonių porai; Ieva jį ištarė sulaukusi sūnaus Kaino (Pr 4:1, NW). Ištikimieji patriarchai Nojus, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas žinojo Dievo vardą. Tie vyrai Jehovą pažino dar artimiau, kai patyrė jo palaimą, jautė jo globą ir sužinojo, ką Jehova yra sumanęs jų labui. Vėliau Mozei Dievas apreiškė pačią savo vardo esmę.

4. Kodėl Mozė klausė Dievo, koks jo vardas, ir kodėl tas klausimas svarbus?

 ⁴ Perskaityk Išėjimo 3:10-15. Mozei, sulaukusiam aštuoniasdešimt metų, Dievas davė nelengvą užduotį, sakydamas: „Siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą — izraelitus iš Egipto.“ Tada Mozė pagarbiai pasiteiravo Jehovos kai ko labai svarbaus: ką turįs atsakyti izraelitams, kai šie paklaus, kuo vardu jį atsiuntęs Dievas? Kadangi Dievo tarnams jo vardas jau seniai buvo ne paslaptis, ką gi iš tikrųjų Mozė norėjo išsiaiškinti? Greičiausiai jam rūpėjo geriau suvokti, koks asmuo yra Dievas, pasivadinęs šiuo vardu. Visai suprantama, kodėl Mozė šito teiravosi. Atsakymas tautiečius įtikintų, kad Dievas juos tikrai išgelbės. Izraelitai, seniai velkantys vergovės jungą, matyt, dvejojo, ar protėvių Dievas tikrai gali juos išvaduoti. Kai kurie netgi buvo pradėję garbinti egiptiečių dievybes (Ez 20:7, 8).

5. Ką Jehova atskleidė Mozei apie savo vardą?

⁵ Ką Jehova atsakė Mozei? Be kita ko, tarė: „Tu taip kalbėsi izraelitams: ‘Aš Esu [„Aš Būsiu“, Jr, išnaša] atsiuntė mane pas jus.’“ * Dar pridūrė: „Viešpats [„Jehova“, NW], jūsų protėvių Dievas [...] atsiuntė mane pas jus“ (Iš 3:14, 15). Dievas apreiškė tapsiąs kuo tik reikia, kad įgyvendintų savo tikslą, patikino, jog visada laikosi duoto žodžio. 15-oje eilutėje Jehova pabrėžė: „Tai bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.“ Kaip tie žodžiai turėjo įkvėpti Mozę ir sustiprinti jo tikėjimą!

6, 7. Kaip Jehova parodė, kad jo vardas jam tikrai dera?

⁶ Neilgai trukus po to, kai skyrė Mozei užduotį, Jehova parodė ne veltui pasivadinęs tokiu vardu — jis tapo Izraelio Išvaduotoju. Dievas siuntė egiptiečiams dešimt bausmių, kurios nuniokojo kraštą ir sykiu pažemino Egipto dievus, tarp jų ir faraoną, atskleidė visišką jų bejėgiškumą (Iš 12:12). Paskui Jehova praskyrė Raudonąją jūrą, pervedė Izraelį, o faraoną ir jo kariauną paskandino (Ps 136:13-15). „Plačioje ir siaubingoje dykumoje“ Jehova savo tautai, kokiems trims milijonams žmonių, parūpino  maisto ir vandens, būtinų gyvybei palaikyti. Žiūrėjo, kad nė jų drabužiai, nė apavas nesusidėvėtų (Įst 1:19; 29:4 [29:5, Brb]). Tikrai, niekas negali sukliudyti Jehovai tapti, kuo tik reikia, idant įvykdytų savo pažadą. Po daugelio amžių jis pasakė Izaijui: „Tai aš, aš esu Viešpats [„Jehova“, NW], be manęs kito gelbėtojo nėra“ (Iz 43:11).

⁷ Mozės įpėdinis Jozuė buvo vienas tų, kurie matė didžius Jehovos stebuklus Egipte ir dykumoje. Todėl sulaukęs žilos senatvės savo tautiečiams jis pasakė tokius žodžius: „Žinokite visa savo širdimi ir visa savo siela, kad visi gerieji dalykai, Viešpaties jums pažadėti, įvyko, ir nė vienas neliko neįvykdytas“ (Joz 23:14). Jehova ištesėjo visus savo pažadus iki paskutinio ir akivaizdžiai parodė, ką turėjo omenyje sakydamas „Aš Būsiu“.

8. Iš ko šiais laikais matyti, kad Jehova pasivadino pačiu tinkamiausiu vardu?

⁸ Ir šiais laikais Jehovos darbai byloja, kad jis pasivadino pačiu tinkamiausiu vardu. Kadaise Dievas per savo Sūnų apreiškė, jog paskutinėmis dienomis žinia apie Karalystę bus paskelbta „visoje gyvenamoje žemėje“ (Mt 24:14). Kas kitas, jei ne Visagalis galėtų iš anksto tokį darbą išpranašauti, pavesti jį daugybei „nemokytų, paprastų žmonių“ ir prižiūrėti, kad būtų iki galo atliktas! (Apd 4:13) Dirbdami šį darbą mes prisidedame prie Biblijos pranašystės išsipildymo. Taip aukštiname savo dangiškąjį Tėvą ir parodome, jog iš tiesų trokštame to, ko prašome maldoje: „Tebūna šventu laikomas tavo vardas. Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:9, 10).

9, 10. Ką dar sužinome apie Jehovą iš jo santykių su Izraelio tauta?

⁹ Netrukus po Izraelio išėjimo iš Egipto Jehova savo tautai dar ir kitaip parodė, koks Dievas jis yra. Susisaistęs su izraelitais Įstatymo sandora, Jehova, vaizdžiai tariant, juos „vedė“ ir prisiėmė atsakingas „sutuoktinio“ pareigas (Jer 3:14, Brb). Izraelis tapo jam kaip žmona ir vadinosi jo vardu (Iz 54:5, 6). Kai jie mielai paklusdavo ir laikydavosi Jehovos įsakymų, matydavo, koks puikus „vyras“ jis yra — saugo, teikia palaimą, ramybę (Sk 6:22-27). Didis Jehovos vardas šitaip buvo išaukštintas visose tautose. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 4:5-8; Psalmyno 86:7-10.) Ir iš tiesų senovės Izraelio istorija liudija, jog daug svetimtaučių tapdavo Jehovos  garbintojais. Jie, galima sakyti, tardavo panašius žodžius, kaip kadaise moabitė Rūta pasakė Noomei: „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas!“ (Rūt 1:16)

¹⁰ Apie 1500 metų trukęs Jehovos ryšys su Izraelio tauta atskleidė daug nauja apie jo asmenybę. Nors žmonės nepaklusdavo Jehovai, jis visada buvo „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti“, nepaprastai kantrus (Iš 34:5-7). Vis dėlto Jehovos kantrybė turėjo ribas ir tas ribas Izraelis peržengė, kai atstūmė ir nužudė Dievo sūnų (Mt 23:37, 38). Nuo tada etninis Izraelis nebėra Jehovos tauta. Dvasiniu požiūriu jie mirė, tapo tartum nudžiūvęs medis (Lk 23:31). Kas tuomet atsitiko su Dievo vardu? Ar žydai toliau jį vartojo?

11. Kaip Dievo vardas palaipsniui dingo iš žydų tautos žodyno?

¹¹ Istorija byloja, kad ilgainiui žydai į Dievo vardą ėmė žiūrėti prietaringai, manydami, jog nevalia jo net tarti (Iš 20:7). Pamažėl Jehovos vardas visai dingo iš jų žodyno. Dievą, be abejo, liūdino tokia nepagarba jo vardui (Ps 78:40, 41). Tauta, atmetusi Dievą, „vardu Pavydulingasis“, ir kurią atmetė pats Jehova, nebebuvo verta ilgiau vadintis jo vardu (Iš 34:14). Tokia baigtis mums aiškiai liudija, kaip svarbu Kūrėjo vardą didžiai gerbti.

12. Kas tapo Jehovos išpranašauta naująja tauta jo vardui?

¹² Jehova per Jeremiją pasakė, jog yra numatęs sudaryti „naują sandorą“ su nauja tauta. Jeremijas išpranašavo, kad visi jos nariai, „maži ir dideli“, pažins Jehovą (Jer 31:31, 33, 34). Naujoji sandora buvo sudaryta per 33 m. e. m. Sekmines. O kas gi buvo ta nauja tauta? Tai „Dievo Izraelis“, sudarytas tiek iš žydų, tiek iš kitataučių. Jie tapo „tauta [Jehovos] vardui“; apie juos Dievas sakė, jog tai tie, „kurie vadinami mano vardu“ (Gal 6:16; perskaityk Apaštalų darbų 15:14-17; Mt 21:43).

13. a) Ar pirmieji krikščionys vartojo Dievo vardą? Prašom paaiškinti. b) Kaip tu žiūri į galimybę vartoti Dievo vardą evangelizacijos tarnyboje?

¹³ Žmonės, „vadinami [Dievo] vardu“, dvasinės tautos nariai, vartojo Dievo vardą, pavyzdžiui, cituodami eilutes iš Biblijos hebrajiškųjų knygų. * Štai per 33 m. e. m. Sekmines apaštalas Petras, kalbėdamas miniai, kurioje, be žydų, buvo ir daugybė prozelitų iš įvairių tautų, ne kartą ištarė Jehovos vardą (Apd 2:14, 20, 21, 25, 34). Pirmieji krikščionys atidavė Jehovai prideramą garbę, todėl jis laimino jų evangelizacijos veiklą. Šiandien Dievas laimina ir mus, kai su pasididžiavimu garsiname jo vardą, rodome jį žmonėms, jei įmanoma, jų pačių Biblijoje. Taip visus supažindiname su tikruoju Dievu. Kokia nepaprasta garbė — ir jiems, ir mums! Ne vienas klausytojas, sužinojęs Dievo vardą, su Jehova užmezga ypatingą ryšį, kuris vėliau tik stiprėja ir atveria žmogui kelią į amžinybę.

14, 15. Kaip Jehova, nepaisant atskalūnų pastangų, neleido savo vardui nugrimzti į užmarštį?

¹⁴ Vėliau, ypač po apaštalų mirties, pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenę suteršė atskalūnybė (2 Tes 2:3-7). Netikri mokytojai netgi perėmė žydų  tradiciją, draudžiančią vartoti Dievo vardą. Bet argi Jehova galėjo leisti, kad jo vardas pranyktų? Jokiu būdu! Aišku, tikslus jo asmenvardžio tarimas dabar jau nebėra žinomas, tačiau pats vardas išliko. Per visus amžius jis pasirodydavo įvairiuose Biblijos vertimuose, taip pat biblistų veikaluose. Pavyzdžiui, 1757 metais Čarlzas Petersas rašė, kad vardas „Jehova“, skirtingai nei daugybė Dievo titulų, „atrodo, geriausiai perteikia jo asmenybės esmę“. Arba 1797-aisiais vienoje religinio turinio knygoje Hoptonas Heinsas rašė: „JEHOVA yra tikrinis žydų DIEVO vardas; jį vienintelį [žydai] garbino; taip darė Kristus ir jo apaštalai.“ Henris Gru (1781—1862) ne tik vartojo Dievo vardą — jis suprato, kad tam vardui užtraukta nešlovė ir kad privalu jį laikyti šventu. Džordžas Storzas (1796—1879) ir Čarlzas Teizas Raselas, darbavęsi išvien, irgi vartojo Dievo vardą.

¹⁵ Tikrojo Dievo garbintojams itin reikšmingi buvo 1931 metai. Biblijos tyrinėtojai tada pasivadino Jehovos liudytojais — tiesiai iš Šventojo Rašto paimtu vardu (Iz 43:10-12). Taip jie parodė pasauliui, jog didžiuojasi garbe būti vienintelio tikrojo Dievo tarnais, vadintis jo vardu ir tą vardą šlovinti (Apd 15:14). Tokie istoriniai įvykiai patvirtina paties Jehovos žodžių iš Malachijo 1:11 tikrumą: „Nuo saulės patekėjimo ligi nusileidimo mano vardas didis tautose.“

16. Kodėl turime branginti garbę vaikščioti Jehovos vardu?

¹⁶ Pranašas Michėjas rašė: „Visos tautos vaikšto kiekviena savo dievo vardu, tačiau mes vaikščiosime Viešpaties [„Jehovos“, NW], savo Dievo, vardu visados ir per amžius“ (Mch 4:5, Brb). Biblijos tyrinėtojams pasivadinti Jehovos vardu buvo ne vien garbė — tai buvo ir aiškus ženklas, kad Dievas rodo jiems malonę, juos laimina. (Perskaityk Malachijo 3:16-18.) O ką pasakytum apie save? Ar stengiesi vaikščioti Jehovos vardu? Ar gerai supranti, ką tai reiškia?

17. Ką reiškia vaikščioti Jehovos vardu?

¹⁷ Kad vaikščiotume Jehovos vardu, privalome atkreipti dėmesį bent į tris dalykus. Pirma, turime garsinti Jehovos vardą — juk žinome, kad „kiekvienas, kas tik šauktųsi Jehovos vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10:13). Antra, reikia ugdytis tokias kaip Jehovos savybes, ypač meilę (1 Jn 4:8). Trečia, turime noriai paklusti Dievo įsakams, laikytis jo teisingų normų, kad neužtrauktume nešlovės jo šventam vardui (1 Jn 5:3). Ar esi pasiryžęs žengti Jehovos, „savo Dievo, vardu visados ir per amžius“?

18. Kodėl visi, kas šlovina didį Jehovos vardą, gali su pasitikėjimu žvelgti į ateitį?

¹⁸ Greitai tie, kurie nepaiso Jehovos valios, sužinos, kas jis yra (Ez 38:23). Tokių žmonių požiūris panašus į faraono, kadaise pasakiusio: „Kas gi tas Viešpats [„Jehova“, NW], kad aš turėčiau jam paklusti?“ Bet netrukus anas Egipto valdovas buvo priverstas pamatyti, koks didis Dievas yra Jehova (Iš 5:1, 2; 9:16; 12:29). O mes Jehovą pažinti ir būti jo draugais patys labai trokštame. Didžiuojamės vadindamiesi jo vardu ir visa širdimi jam paklūstame. Todėl į ateitį žvelgiame kupini pasitikėjimo. Mus sustiprina žodžiai, užrašyti Psalmyno 9:10 (Brb): „Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie Tavęs ieško.“