„Bene didžiausia kliūtis, kurią stengiuosi įveikti, yra mano mintys, kad esu nieko neverta“, — sakė moteris, negalinti patikėti, kad Jehovai ji rūpi. Gal ir tu jautiesi panašiai? Gal pamąstai, ar tikrai Jehova domisi kiekvienu savo tarnu? Atsakymas — taip, Jehova rūpinasi mumis asmeniškai. Tokią išvadą galime daryti iš Jėzaus žodžių. (Perskaitykite Jono 6:44.)

Ką čia Jėzus, geriau negu kas kitas pažįstantis Jehovą ir jo sumanymus, pasakė? (Luko 10:22) „Nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“, — kalbėjo jis. Taigi mes negalime tapti Kristaus sekėjais ir dangiškojo Tėvo Jehovos garbintojais, jeigu pats Jehova mūsų nepatraukia (2 Tesalonikiečiams 2:13). Pasigilinkime į Jėzaus žodžių prasmę ir pamatysime aiškų įrodymą, kad Dievas domisi kiekvienu.

Kokia prasme Jehova mus patraukia? Graikiškas žodis, išverstas „patraukia“, vartojamas ir kalbant apie tinklo su žuvimis traukimą (Jono 21:6, 11). Ar tai reiškia, kad Jehova traukia mus prieš mūsų valią, tai yra verčia jam tarnauti? Ne. Jehova, apdovanojęs mus valios laisve, leidžia apsispręsti, ar norėsime atverti jam savo širdį (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20). Anot vieno biblisto, „duryse į žmogaus širdį rankenos iš lauko nėra; jos atidaromos tik iš vidaus“. Jehova tyrinėja milijardų žmonių širdis visame pasaulyje, ieškodamas tų, kurie prie jo linksta (1 Metraščių 28:9). Radęs tokį žmogų, Dievas nelieka abejingas. Ką jis daro?

Asmenį, kurio „nuostata tinkama“, Jehova švelniai patraukia (Apaštalų darbų 13:48). Tą jis daro dvejopai — pasirūpina, kad sužinotume Biblijoje užrašytą gerąją naujieną, ir duoda savo šventosios dvasios. Pamatęs, kad žmogaus širdis Biblijos tiesą priima, Jehova savąja dvasia padeda jam tą tiesą suprasti ir pritaikyti gyvenime (1 Korintiečiams 2:11, 12). Tapti tikraisiais Jėzaus sekėjais ir atsidavusiais Jehovos tarnais be tokios pagalbos niekada negalėtume.

Taigi ko apie Jehovą mus pamoko Jėzaus žodžiai, užrašyti Jono 6:44? Jehova patraukia žmones, nes jų širdyje mato kai ką gera, ir kiekvienu tokiu asmeniu rūpinasi. Straipsnio pradžioje paminėta moteris, supratusi šią nuostabią tiesą, pajuto tikrą palengvėjimą. Ji sako: „Tarnauti Jehovai — pati didžiausia įmanoma garbė. Jeigu Jehova pasirinko mane į savo tarnus, vadinasi, esu jam brangi.“ O ką manai tu? Gal žinia, kad Jehovai jo garbintojai brangūs visi iki vieno, ir tave paskatins atverti jam savo širdies duris?