1, 2. Kokia ypatinga garbė suteikta Jehovos liudytojams ir kiek ją brangini tu?

GAUTI apdovanojimą už kokius didelius laimėjimus daugeliui tikra garbė. Pavyzdžiui, už ypatingas pastangas siekiant taikos tarp priešiškų šalių kai kam skiriama Nobelio premija. Tačiau ar gali būti didesnė garbė už tą, kurią mums suteikė Jehova, — tarnauti jo atstovais ir pagelbėti žmonėms sueiti į taikią bendrystę su savo Kūrėju?

² Mes, Jehovos liudytojai, esame vieninteliai, kuriems tokia garbė suteikta. Dievo ir Kristaus įgalioti, maldaujame žmones: „Susitaikykite su Dievu!“ (2 Kor 5:20) Per mus Jehova patraukia žmones prie savęs. Daugiau nei 235 kraštuose milijonams atsivėrė galimybė tapti Dievo draugais ir taip įgyti amžino gyvenimo viltį (Tit 2:11). Mes nuoširdžiai kviečiame visus, kas nori, ateiti ir semtis „gyvybės vandens dovanai“ (Apr 22:17). Šį darbą labai branginame ir stengiamės jį atlikti kuo stropiau. Todėl pagrįstai galime vadintis tauta, „uolia geriems darbams“ (Tit 2:14). Dabar aptarkime, kaip toks mūsų uolumas gali patraukti žmones prie Jehovos. Pirma pakalbėsime apie evangelizacijos darbą.

3. Kodėl Jehovos uolumas mums įkvepia pasitikėjimo juo?

³ Izaijo 9:7 (Brb) rašoma, ką nuostabaus žmonijai duos Dievo Sūnaus karaliavimas. Ten pat priduriama: „Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys.“ Šie žodžiai liudija, kad mūsų dangiškasis Tėvas tiesiog trokšta išgelbėti klusniuosius. Jo uolumas mums yra puikus pavyzdys. Jehovos pavestą darbą — garsinti žinią apie Karalystę — turime dirbti iš visos širdies, entuziastingai. Degdami noru padėti žmonėms pažinti Dievą, atspindime jo paties  uolumą. Kadangi esame Jehovos bendradarbiai, kiekvienas pamąstykime: ar iš visų jėgų, kiek tik leidžia mano aplinkybės, stengiuosi skleisti gerąją naujieną? (1 Kor 3:9)

4. Kaip Jėzus savo uolumu tarnyboje paliko mums gerą pavyzdį?

⁴ Verta atminti ir koks atsidavęs tarnybai buvo Jėzus. Nors patyrė smarkų priešiškumą, jis nepaliovė uoliai skelbti gerosios naujienos apie Karalystę iki pat skausmingos žemiško gyvenimo pabaigos (Jn 18:36, 37). Artėjant tam metui, kai turėjo paaukoti savo gyvybę, Jėzaus ryžtas padėti žmonėms pažinti Jehovą tik stiprėjo.

5. Kuo Jėzus buvo panašus į vynuogininką iš palyginimo apie figmedį?

⁵ Sykį 32 m. e. m. rudenį Jėzus papasakojo palyginimą apie žmogų, vynuogyne auginantį figmedį. Trejus metus pagrečiui figmedis nedavė jokio derliaus, tad šeimininkas paliepė savo vynuogininkui jį nukirsti. Bet šis paprašė duoti dar truputį laiko ir pažadėjo medį kruopščiai prižiūrėti — rasi užmegs vaisių. (Perskaityk Luko 13:6-9.) Tuo metu į Jėzaus skelbiamą žinią atsiliepė ir jo mokiniais tapo vos saujelė žmonių. Tačiau, kaip ir vynuogininkas iš palyginimo, Jėzus dar labiau atsidėjo tarnybai ir likusį laiką, apie šešis mėnesius, uoliai darbavosi Judėjoje ir Perėjoje. Kelios dienos prieš savo mirtį jis su gailesčiu ištarė, kad jo tautiečiai „vangiai klausėsi“ to, ką jis kalbėjo (Mt 13:15; Lk 19:41).

6. Kodėl turėtume stengtis dar aktyviau skleisti Biblijos tiesą?

⁶ Turėdami omenyje, kaip arti šios santvarkos pabaiga, argi nejaučiame paskatos dar aktyviau skleisti Biblijos tiesą? (Perskaityk Danieliaus 2:41-45.) Kokia garbė būti Jehovos liudytojais! Juk tik mes skelbiame viltingą žinią, kaip bus išspręstos žmonijos problemos. Neseniai viena žurnalistė rašė, jog neįmanoma paaiškinti, kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms. Bet į šį ir kitus svarbius klausimus atsako Biblija ir visiems apie tai kalbėti yra kilni tikrųjų krikščionių pareiga. Atlikdami Dievo pavestą užduotį liepsnokime dvasia (Rom 12:11). Uoliai darbuodamiesi ir Jehovos laiminami galėsime padėti žmonėms jį pažinti ir pamilti.

7, 8. Kaip pasiaukojama mūsų dvasia teikia Jehovai šlovę?

⁷ Apaštalui Pauliui evangelizacijos tarnyboje nebuvo lengva. Antai jis minėjo „bemieges naktis, alkanavimus“ (2 Kor 6:5). Su panašiais sunkumais mūsų bendratikiai susiduria ir šiomis dienomis. Tikrą pasiaukojamą dvasią rodo pionieriai: nors daugeliui jų reikia užsidirbti pragyvenimui, pirmą vietą jie vis tiek skiria tarnybai. Pagalvok ir apie misionierius, kurie išlieja save „tarsi liejamąją auką“ ir skelbia gerąją naujieną svečiose šalyse (Fil 2:17). Bendruomenių vyresniesiems, idant pasirūpintų Jehovos avimis, irgi tenka aukotis — kartais net keltis naktį ar likti nevalgiusiems. Pagyvenę bei silpnos sveikatos broliai ir sesės taip pat verti pagyrimo. Jie kiek pajėgia stengiasi lankyti krikščioniškas sueigas ir skelbti gerąją naujieną. Toks Jehovos garbintojų pasiaukojimas šildo mūsų širdį. Net ir aplinkiniai mato, kokia svarbi mums yra viešoji tarnystė.

⁸ Štai Anglijos laikraščio Boston Target redakcijai vienas skaitytojas, ne Jehovos liudytojas, rašė: „Žmonės nebetiki religijomis [...]. Ką bažnyčios tarnai  per dienas veikia? Jie tikrai neina pas žmones, kaip ėjo Kristus [...]. Vienintelė religija, kuri tuo rūpinasi, — Jehovos liudytojai. Jie eina pas visus ir nuoširdžiai skelbia tiesą.“ Nors pasaulis persiėmęs savanaudiškumo dvasios, mes mielai aukojamės dėl kitų ir tai teikia Dievui šlovę (Rom 12:1).

9. Apie ką turime susimąstyti, kad mūsų uolumas geriems darbams neišblėstų?

⁹ Tačiau kaip tada, jei mūsų uolumas evangelizacijos tarnyboje ima blėsti? Pravartu būtų pamąstyti, kiek daug gera duoda šis Jehovos pavestas darbas. (Perskaityk Romiečiams 10:13-15.) Juk jei žmonės įtikės Jehovą ir šauksis jo vardo, bus išgelbėti. Bet kaipgi jie pažins Jehovą ir kaipgi jo šauksis, jeigu mes tylėsime? Tai įsisąmoninę liksime uolūs geriems darbams ir stengsimės, kad žinia apie Karalystę nuskambėtų dar garsiau.

10. Kaip mūsų krikščioniškas elgesys gali patraukti žmones prie Dievo?

¹⁰ Kad patrauktume žmones prie Jehovos, vien uolumo evangelizacijos tarnyboje negana. Svarbu ir elgtis, kaip dera krikščionims. Apie tai apaštalas Paulius rašė: „Mes niekuo neduodame dingsties suklupti, kad mūsų tarnystės nebūtų dėl ko peikti“ (2 Kor 6:3). Maloni mūsų kalba ir teisūs darbai puošia Dievo mokymą ir tai paskatina doros širdies žmones tapti Jehovos garbintojais (Tit 2:10). Tokių atvejų, kai mūsų krikščioniškas elgesys patraukia aplinkinių dėmesį, — tikrai ne vienas.

11. Kodėl turime rimtai, su malda apmąstyti, ką mūsų elgesys byloja kitiems?

¹¹ Atminkime, kad savo elgesiu žmonėms galime padaryti tiek gerą, tiek blogą įspūdį. Taigi, ar būtume darbe,  mokykloje ar namie, stengiamės neduoti jokios dingsties peikti mūsų tarnystę ir elgesį. Jei sąmoningai nuodėmiautume, pasekmės būtų tragiškos — galime amžiams prarasti ryšį su Jehova (Hbr 10:26, 27). Tad rimtai pamąstykime, kaip elgiamės ir ką mūsų gyvensena byloja kitiems. Kalbėkime apie tai Jehovai maldoje. Pasaulio moralei smunkant, „skirtumas [...] tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo“ tampa vis akivaizdesnis (Mal 3:18). Jei norime padėti žmonėms susitaikyti su Dievu, mūsų elgesys turi aiškiai liudyti, kad esame tikrieji krikščionys.

12—14. Kokį poveikį kitiems gali padaryti mūsų ištvermė išbandymų metu? Prašom pateikti pavyzdį.

¹² Antrajame laiške korintiečiams Paulius pasakojo, ką jam teko patirti — priespaudą, mušimus, kalinimą. (Perskaityk 2 Korintiečiams 6:4, 5.) Jei užklupus tikėjimo išbandymams nepristingame ištvermės, galime patraukti žmones prie tiesos. Štai pavyzdys iš Angolos. Prieš kurį laiką vienoje vietovėje priešininkai pasišovė išguiti iš savo tarpo visus Jehovos liudytojus. Kartą apsupo krikštytų liudytojų porą ir trisdešimt susidomėjusių asmenų ir ėmė juos talžyti, kol pasipylė kraujas. Smūgių neišvengė net moterys ir vaikai. Užpuolikai buvo sukvietę apylinkės gyventojus, kad egzekuciją stebėtų, išsigąstų ir liudytojų daugiau nebesiklausytų. Bet vėliau nemažai vietinių patys atėjo pas mūsų bendratikius ir pasiprašė Biblijos studijų. Taigi Karalystės žinios skelbimo darbas tęsėsi toliau, tiesą priėmė dar daug žmonių ir tenykščiai broliai buvo labai laiminami.

¹³ Šis atsitikimas gerai pailiustruoja, kokį poveikį kitiems gali daryti mūsų ryžtas laikytis Biblijos principų. Tik pagalvok, kiek žmonių kadaise gavo progą susitaikyti su Dievu dėl to, kad Petras ir kiti apaštalai nenustojo drąsiai skelbę tiesos (Apd 5:17-29). Mūsų giminaičiai, kolegos ir bendramoksliai, matydami, kaip tvirtai stojame už tai, kas teisu, galbūt irgi neliks abejingi Biblijos mokymams.

¹⁴ Pasaulyje kiekvienu metu kas nors iš mūsų bendratikių yra persekiojami. Pavyzdžiui, Armėnijoje apie keturiasdešimt mūsų brolių yra įkalinti už tai, kad laikosi krikščioniško neutralumo, o dar dešimtys kitų greitai irgi gali netekti laisvės. Eritrėjoje kalinami 55 Jehovos liudytojai, kai kuriems iš jų per šešiasdešimt metų. Pietų Korėjoje į kalėjimus uždaryta apie 700 mūsų brolių. Šioje šalyje Jehovos liudytojai dėl tikėjimo kalinami jau šešis dešimtmečius. Nuolat melskimės už persekiojamus bendratikius, kad dėl jų ištikimybės kiltų šlovė Dievui ir kad teisūs žmonės, matydami jų atsidavimą, stotų tiesos pusėn (Ps 76:9-11 [76:8-10, Brb]).

15. Prašom papasakoti atsitikimą, kaip mūsų sąžiningumas patraukia kitus prie tiesos.

¹⁵ Mūsų sąžiningumas irgi gali patraukti žmones prie tiesos. (Perskaityk 2 Korintiečiams 6:4, 7.) Sykį viena mūsų sesė įlipusi į autobusą jau ruošėsi susimokėti už bilietą. Jos pažįstama nusistebėjo, kam ji leidžia pinigus, jei važiuoja vos kelias stoteles. Sesė pasakė, kad net jei važiuotų tik vieną stotelę, vis tiek mokėtų. Netrukus ana pažįstama išlipo. Vairuotojas atsisukęs paklausė mūsų sesės: „Ar kartais jūs ne Jehovos liudytoja?“ Sesė atsakė: „Taip. O kodėl klausiate?“ Vairuotojas paaiškino: „Girdėjau, kaip judvi kalbėjotės. Žinau, kad Jehovos liudytojai yra vieni iš nedaugelio, kurie visada  perka bilietus ir apskritai yra sąžiningi žmonės.“ Po keleto mėnesių sueigoje prie mūsų sesės priėjo vyras ir paklausė: „Ar prisimenate mane? Aš tas autobuso vairuotojas, su kuriuo kalbėjotės apie bilietus. Jūsų elgesys paskatino mane pradėti studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais.“ Matydami, kad esame sąžiningi ir dori, žmonės į mūsų tarnybą žiūrės rimtai ir susidomės gerąja naujiena.

16. a) Ką galime pasiekti, kai rodome kantrybę, meilę, gerumą? b) Kaip elgiasi kai kurie dvasininkai?

¹⁶ Žmones prie Jehovos patraukti gali ir graži mūsų asmenybė. Jei esame kantrūs, rodome meilę ir gerumą, aplinkiniai tikriausiai norės daugiau sužinoti apie Jehovą, jo sumanymus, jo garbintojus. Tikrųjų krikščionių būdas ir elgesys labai skiriasi nuo apsimestinio dievotumo, kuriuo neretai prisidengia religiniai veidmainiai. Kai kurie dvasininkai vilioja iš tikinčiųjų pinigus, perkasi ištaigius namus ir automobilius, o vienas savo šuniui net įtaisė būdą su kondicionieriumi. Iš tiesų, nors daugelis tvirtina esą Kristaus sekėjai, duoti dovanai nenori (Mt 10:8). Kaip ir nedori senovės Izraelio kunigai, jie moko už mokestį. Negana to, dauguma jų mokymų nė nesiderina su Šventuoju Raštu (Mch 3:11). Vargu ar taip veidmainiaudami jie ką nors sutaikys su Dievu.

17, 18. a) Kaip mes, atspindėdami Jehovos esybę, teikiame jam šlovę? b) Kas tave skatina likti uolų geriems darbams?

¹⁷ O tikrųjų krikščionių mokymai ir geradarystės paliečia žmonių širdį. Kartą vienas pionierius tarnyboje sutiko pagyvenusią moterį, bet ši sakė nenorinti kalbėti. Pasirodo, broliui paskambinus į duris ji stovėjo ant kopėtėlių virtuvėje ir bandė pakeisti lemputę. Skelbėjas susirūpino: „Juk nesaugu tai daryti vienai.“ Jis įsuko lemputę, atsisveikino ir patraukė tolyn. Kai apie tai sužinojo moters sūnus, nusistebėjo ir bandė surasti mūsų brolį norėdamas jam padėkoti. Galiausiai šis vyras sutiko studijuoti Bibliją.

¹⁸ Kodėl tu esi pasiryžęs likti uolus geriems darbams? Be abejonės, suvoki, kad atsidėdamas krikščioniškai tarnystei ir darydamas gera teiki šlovę Jehovai ir gali padėti kitiems stoti į išgelbėjimo kelią. (Perskaityk 1 Korintiečiams 10:31-33.) Be to, su atsidavimu skelbdamas gerąją naujieną ir elgdamasis dievotai, parodai, kad tikrai myli Jehovą ir artimą (Mt 22:37-39). Jei esame uolūs geriems darbams, jau dabar jaučiame tikrą laimę ir ilgalaikį džiaugsmą. O ateityje galėsime sulaukti meto, kai visa žmonija vieningai šlovins mūsų Kūrėją Jehovą.