Senovėje daugelyje kraštų kai kuriuos nusikaltėlius pamaudavo ant baslio. Romėnai pririšdavo arba prikaldavo prie stulpo. Šitaip žmogus prasikankindavo kelias dienas, kol beprotiškas skausmas, troškulys, alkis, karštis ar šaltis jį pribaigdavo. Romėnai tokią bausmę laikė gėdinga ir skirdavo tik labiausiai niekinamiems nusikaltėliams.

O kokios bausmės buvo taikomos senovės Izraelyje? Ar nusikaltėlius kabindavo ant stulpo? Mozės įstatyme buvo prisakyta: „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, kūnas neturi likti ant medžio visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną“ (Įst 21:22, 23). Akivaizdu, jog Mozės įstatymo laikais nusikaltėliui pirma įvykdydavo mirties bausmę ir tik paskui pakabindavo ant stulpo ar medžio.

Kunigų 20:2 apie tai rašoma: „Jei kas iš izraelitų ar Izraelyje gyvenančių ateivių aukotų kurį nors iš savo vaikų Molechui, jis bus nubaustas mirtimi. Krašto žmonės turi užmušti jį akmenimis.“ „Iššaukiantys dvasias ar užsiimantys kerėjimu“ irgi būdavo baudžiami mirtimi. Kokia? Taip pat užmėtant akmenimis (Kun 20:27).

Pakartoto Įstatymo 22:23, 24 skaitome: „Jei mieste vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.“ Taigi anuomet Izraelyje už žiaurius nusikaltimus piktadarius dažniausiai užmėtydavo akmenimis. *

Pakartoto Įstatymo 21:23 sakoma, jog „tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas“. Toks „Dievo prakeikto“ žmogaus palaikų viešas demonstravimas, be abejo, turėjo sukrėsti kiekvieną izraelitą. Nusikaltėlio lavonas, kabantis ant stulpo ar medžio, buvo perspėjimas kitiems.