1. a) Prašom trumpai atpasakoti palyginimą apie kviečius ir piktžoles. b) Kaip Jėzus paaiškino to palyginimo prasmę?

VIENAME palyginime apie Karalystę Jėzus pasakojo štai ką: žmogus pasėjo savo lauke gerą sėklą — kviečius, o priešas atėjęs ten pat prisėjo piktžolių. Paūgėjusios šios net ėmė stelbti kviečius. Vis dėlto šeimininkas liepė savo vergams palikti abejus augti iki pjūties. Pjūties metu kviečiai suvalomi į kluoną, o piktžolės sunaikinamos. Vėliau pats Jėzus palyginimą ir paaiškino. (Perskaityk Mato 13:24-30, 37-43.) Ką svarbaus šis pasakojimas atskleidžia? (Prašom žiūrėti schemą „Kviečiai ir piktžolės“.)

2. a) Ką pailiustruoja tai, kas vyksta ano šeimininko lauke? b) Apie ką šiame straipsnyje daugiausia pakalbėsime?

² Tai, kas vyksta ano šeimininko lauke, pailiustruoja, kada ir kaip Jėzus surinks iš žemės grupę žmonių, prilygintų kviečiams, — pateptuosius krikščionis, valdysiančius su juo Karalystėje. Pirmosios kviečių sėklos buvo pabertos 33 m. e. m. per Sekmines. Kviečių suvalymas baigsis, kai žemėje tebesantys pateptieji prieš pat šios santvarkos pabaigą bus galutinai užantspauduoti ir tada paimti į dangų (Mt 24:31; Apr 7:1-4). Kaip nuo aukšto kalno mums atsiveria platus apylinkių vaizdas, taip ir tyrinėdami šį palyginimą regime visą panoramą įvykių, kurie klostosi jau beveik du tūkstantmečius. Kokias Jėzaus palyginimo apie Karalystę detales laiko tėkmėje įžvelgiame pildantis? Jis minėjo sėją, augimą ir pjūtį. Šiame straipsnyje daugiausia pakalbėsime apie pjūties metą. *

3. a) Kas vyko antrojo mūsų eros amžiaus pradžioje? b) Kas ir kokį iškėlė klausimą, kaip rašoma Mato 13:28? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

³ Antrojo mūsų eros amžiaus pradžioje pradėjo želti „piktžolės“ — pasaulyje ėmė rastis netikri  krikščionys (Mt 13:26). O štai ketvirtajame amžiuje skaičiumi jie jau buvo gerokai pralenkę pateptuosius krikščionis. Prisiminkime palyginimą: vergai paklausė šeimininką, ar piktžoles išrauti (Mt 13:28). * Ką šeimininkas atsakė?

4. a) Ką suprantame iš šeimininko, tai yra Jėzaus, atsakymo vergams? b) Kada kviečiams prilygintus krikščionis jau buvo lengviau pastebėti?

⁴ Apie kviečius ir piktžoles Jėzus kalbėjo: „Tegul abeji auga iki pjūties.“ Iš šio paliepimo suprantame, kad visais laikais, nuo pat pirmojo šimtmečio ligi šiolei, žemėje buvo pateptųjų krikščionių, prilygintų kviečiams. Tokią išvadą patvirtina vėlesni Jėzaus žodžiai, ištarti mokiniams: „Aš esu su jumis per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos“ (Mt 28:20). Taigi pateptieji krikščionys turėjo būti Jėzaus globoje visus amžius iki pat galo. Vis dėlto tiksliai pasakyti, kas tuo ilgu laikotarpiu priklausė prie „kviečių“, negalime, nes „piktžolės“ paėmė viršų ir užgožė pateptuosius krikščionis. Tačiau keletas dešimtmečių prieš prasidedant pjūties metui „kviečius“ pastebėti jau buvo lengviau. Kas gi pasikeitė?

5. Kaip Malachijo pranašystė išsipildė pirmajame amžiuje?

 ⁵ Dar keliais šimtmečiais anksčiau, negu Jėzus pasakė palyginimą apie kviečius ir piktžoles, Jehova apie tuos pačius įvykius, kurie atsispindi Jėzaus palyginime, įkvėpė parašyti pranašą Malachiją. (Perskaityk Malachijo 3:1-4.) Pasiuntinys, anot pranašo, turintis parengti kelią, — tai Jonas Krikštytojas  (Mt 11:10, 11). Jis atėjo 29 m. e. m., ir jau netrukus Izraelio tautai prasidėjo teismo laikotarpis. Antrasis pasiuntinys pasirodė esąs Jėzus. Jis dukart išvalė Jeruzalės šventyklą: pirmą kartą savo tarnystės pradžioje, antrą — tarnystės pabaigoje (Mt 21:12, 13; Jn 2:14-17). Taigi valymas, kurį Jėzus atliko, apėmė tam tikrą laikotarpį.

6. a) Kaip Malachijo pranašystė išsipildė didesniu mastu? b) Kuriuo laikotarpiu Jėzus tikrino dvasinę šventyklą? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

 ⁶ Kaip Malachijo pranašystė išsipildė didesniu mastu? Iki 1914-ųjų likus keliems dešimtmečiams, Čarlzas Teizas Raselas su savo bendraminčiais darė panašų darbą kaip kadaise Jonas Krikštytojas. Vienas svarbiausių jų uždavinių buvo iškelti į dienos šviesą užmirštas Dievo Žodžio tiesas. Biblijos tyrinėtojai mokė, kokia yra tikroji Kristaus išpirkos reikšmė, atskleidė pragaro doktrinos klaidingumą, skelbė artėjančią tautų laikų pabaigą. Bet tuo metu daug religinių grupių sakėsi esą Kristaus sekėjai. Tad kilo svarbus klausimas: kas yra tie „kviečiai“? Kad tai išsiaiškintų, 1914-aisiais Jėzus pradėjo dvasinės šventyklos patikrinimą. Šis patikrinimas ir valymo darbas apėmė laikotarpį nuo 1914 iki 1919 metų pradžios. *

7. Ką Jėzus, 1914-aisiais pradėjęs tikrinimą, rado?

⁷ Ką Jėzus, pradėjęs tikrinimą, rado? Nedidelę grupelę uolių Biblijos tyrinėtojų, jau daugiau nei trisdešimt metų savo jėgas ir išteklius aukojančių intensyviam evangelizacijos darbui. * Kaip  turėjo džiaugtis Jėzus ir angelai, matydami, kad tų „kviečių“ — skaičiumi palyginti negausių, bet tvirtų — Šėtono „piktžolės“ nenustelbė! Vis dėlto apvalyti reikėjo ir pačius „Levio palikuonis“, pateptuosius krikščionis (Mal 3:2, 3; 1 Pt 4:17). Kodėl?

8. Kas svarbaus vyko po 1914-ųjų?

⁸ Baigiantis 1914-iesiems, kai kurie Biblijos tyrinėtojai nusivylė, kad nebuvo paimti į dangų. 1915 ir 1916 metais evangelizacijos darbas sulėtėjo dėl priešininkų spaudimo. Negana to, po brolio Raselo mirties 1916-ųjų spalį nesutarimų kilo ir pačioje organizacijoje. Keturi iš septynių mūsų bendrijos valdybos narių ėmė maištauti — prieštaravo sprendimui, kad veiklai vadovaus brolis Rezerfordas, ir skaldė brolijos vienybę. Galiausiai 1917 metų rugpjūtį jie paliko Betelį. Argi ne akivaizdus apvalymas? Kiti Biblijos tyrinėtojai, be to, pasidavė žmonių baimei. Vis dėlto dauguma noriai leidosi Jėzaus apvalomi ir pataisomi. Jėzus todėl pripažino juos tikraisiais kviečiais. O netikruosius — ir tuos, kurie buvo brolijos tarpe, ir tuos, kurie priklausė įvairioms krikščionijos bažnyčioms, — atmetė (Mal 3:5; 2 Tim 2:19). Kas vyko toliau? Prieš atsakydami, grįžkime prie palyginimo apie kviečius ir piktžoles.

9, 10. a) Ką dabar aptarsime? b) Kas, stojus pjūties metui, vyko pirmiausia?

⁹ „Pjūtis — tai santvarkos pabaiga“, — pasakė Jėzus (Mt 13:39). Pjūties metas stojo 1914-aisiais. Dabar aptarsime penkis dalykus, kuriuos Jėzus šiam metui išpranašavo.

 ¹⁰ Pirma, išrenkamos piktžolės. Jėzus kalbėjo: „Pjūties metu aš liepsiu pjovėjams: ‘Pirma išraukite piktžoles ir suriškite į kūlelius.’“ Po 1914-ųjų angelai ėmėsi išrinkti piktžolėms prilygintus krikščionis — atskirti juos nuo pateptųjų „karalystės sūnų“ (Mt 13:30, 38, 41).

11. Kas iki pat šiandien tikruosius krikščionis išskiria iš netikrųjų?

¹¹ Renkant „piktžoles“, skirtumas tarp jų ir „kviečių“ vis ryškėjo (Apr 18:1, 4). 1919-aisiais jau buvo akivaizdu, kad didžioji Babelė krito, mat Jehovos tarnai išsivadavo iš jos gniaužtų. Kas tikruosius krikščionis ypač išskyrė iš netikrųjų? Evangelizacijos darbas. Broliai, vadovaujantys Biblijos tyrinėtojų veiklai, ėmė akcentuoti, kad skelbti Karalystės žinią privalu kiekvienam krikščioniui. Pavyzdžiui, brošiūrėlėje „Kam darbas patikėtas“, išleistoje 1919 metais, visi pateptieji buvo primygtinai raginami skelbti gerąją naujieną po namus. Ten pasakyta: „Šis darbas, kad ir atrodo milžiniškas, yra Viešpaties, ir jo galia mes jį padarysime. Jums suteikta garbė prie jo prisidėti.“ Koks buvo atsakas? Nuo tada, kaip rašoma viename 1922-ųjų Sargybos bokšte, Biblijos tyrinėtojai stipriai išplėtė evangelizacijos veiklą. Neilgai trukus gerosios žinios skelbimas nuo durų prie durų tapo skiriamuoju tų atsidavusių krikščionių ženklu. Šis ženklas aiškiai matomas ir šiandien.

12. Nuo kada kviečiai suvalomi?

 ¹² Antra, suvalomi kviečiai. Angelams Jėzus įsako: „Imkitės suvalyti kviečius į mano kluoną“ (Mt 13:30). Nuo 1919-ųjų pateptieji „suvalomi“ į atkurtą krikščionių bendruomenę. Pateptųjų, kurie prieš pat šios santvarkos pabaigą tebegyvens žemėje, galutinis surinkimas įvyks tada, kai jie gaus  dangiškąjį apdovanojimą (Dan 7:18, 22, 27).

13. Kaip, remiantis Apreiškimo 18:7, save vertina didžioji Babelė, taigi ir krikščionija?

 ¹³ Trečia, verksmas ir dantų griežimas. Kas dėsis, kai angelai suriš piktžoles į kūlelius? Jėzus apie vadinamąsias piktžoles kalbėjo: „Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 13:42). Ar tai vyksta jau dabar? Ne. „Paleistuvė“, didžioji Babelė, taigi ir krikščionija, apie save vis dar sako: „Sėdžiu lyg karalienė, nesu našlė ir gedulo tikrai nematysiu“ (Apr 18:7). Krikščionija jaučiasi turinti aukštą padėtį, tarsi karalienė, dominuojanti net tarp politinių lyderių. Iš tiesų, „piktžolės“ šiuo metu ne verkia, o puikuojasi. Bet greitai viskas pasikeis.

14. a) Kada ir kodėl netikri krikščionys grieš dantimis? b) Kaip patikslintas žodžių iš Mato 13:42 supratimas dera su tuo, kas užrašyta Psalmyno 112:10? (Žiūrėk išnašą.)

¹⁴ Per didį suspaudimą, kai visos klaidingų religijų struktūros jau bus sunaikintos, joms priklausę žmonės puls ieškoti prieglobsčio, bet saugios slėptuvės neras (Lk 23:30; Apr 6:15-17). Tada, matydami, kad pražūtis neišvengiama, iš nevilties jie ims verkti ir piktai griežti dantimis. Tą juodą akimirką jie, kaip byloja Jėzaus pranašystė apie didį suspaudimą, raudodami „mušis į krūtinę“ (Mt 24:30; Apr 1:7). *

15. Kas nutiks „piktžolėms“ ir kada?

 ¹⁵ Ketvirta, piktžolės sumetamos į krosnį. Paėmę piktžolių kūlelius, angelai, kaip sakoma palyginime, „sumes juos į ugnimi plieskiančią krosnį“ (Mt 13:42). Tai reiškia visišką sunaikinimą. Didžio suspaudimo pabaigoje, per Armagedoną, žmonių, išpažinusių klaidingą religiją, laukia pražūtis (Mal 3:19 [4:1, Brb]).

16, 17. a) Apie ką Jėzus galiausiai kalba savo palyginime? b) Iš ko galime spręsti, kad šitie Jėzaus žodžiai dar išsipildys ateityje?

 ¹⁶ Penkta, teisieji spindi kaip saulė. Savo pranašystę Jėzus užbaigia taip: „Teisieji tada spindės savo Tėvo karalystėje kaip saulė“ (Mt 13:43). Kada ir kur teisieji, tai yra dvasia pateptieji krikščionys, spindės? Šito dar reikia laukti. Jėzus čia kalbėjo ne apie tai, kas šiuo metu vyksta žemėje, o apie tai, kas ateityje vyks dangiškoje sferoje. * Kodėl darome tokią išvadą? Štai du argumentai.

¹⁷ Pirmiausia pagalvokime apie laiką — kada pateptieji krikščionys spindės. Jėzus sakė: „Teisieji tada spindės.“  Žodis „tada“ leidžia suprasti, kad Jėzus kalba, kas vyks didžio suspaudimo pabaigoje, kai piktžolės bus metamos į „ugnimi plieskiančią krosnį“. Vadinasi, pateptieji spindės kaip saulė irgi tuo pačiu laiku ateityje. Taip pat pagalvokime apie vietą — kur pateptieji krikščionys spindės. Anot Jėzaus, „savo Tėvo karalystėje“. Kaip suprasti? Žemėje tebegyvenantys ištikimi pateptieji krikščionys pasibaigus pirmajam didžio suspaudimo etapui jau bus galutinai užantspauduoti. Tada, kaip pasakyta Jėzaus pranašystėje apie didį suspaudimą, jie bus paimti į dangų (Mt 24:31). Tenai, „savo Tėvo karalystėje“, pateptieji ir spindės. Netrukus po Armagedono kovos jie, simboline kalba šnekant, bus džiugi jaunoji „Avinėlio tuoktuvėse“ (Apr 19:6-9).

18, 19. Kuo tau naudinga pasigilinti į Jėzaus palyginimą apie kviečius ir piktžoles?

¹⁸ Apžvelgę Jėzaus nupasakotų įvykių panoramą, gauname trejopos naudos. Visų pirma, įgyjame daugiau supratimo. Iš šio palyginimo paaiškėja, dėl ko dar Jehova leidžia egzistuoti blogiui, — jis „pakentė [...] rūstybės indus“, kad paruoštų „gailestingumo indus“, tai yra kviečiams prilygintus pateptuosius krikščionis (Rom 9:22-24). * Antra, stiprėja mūsų pasitikėjimas Dievu. Artinantis pabaigai, priešininkai puls dar aršiau, bet mūsų neįveiks. (Perskaityk Jeremijo 1:19.) Jehova „kviečius“ saugojo ilgus amžius. Taigi neabejojame, kad, pasitelkęs Jėzų ir angelus, jis ir ateityje saugos mus „per visas dienas“ — iki pat pabaigos (Mt 28:20).

¹⁹ Trečia, Jėzaus palyginimas padeda mums atpažinti tikruosius „kviečius“. Kodėl mums tai svarbu? Tiktai žinodami, kas yra tie kviečiams prilyginti krikščionys, galėsime atsakyti į klausimą, kurį Jėzus iškėlė pranašystėje apie paskutines dienas. Jis klausė: „Kas iš tiesų yra tas ištikimas ir nuovokus vergas?“ (Mt 24:45) Tolesniuose dviejuose straipsniuose pateikiamas išsamus atsakymas.