1—3. Prašom papasakoti, kaip Jėzus netoli Betsaidos kaimo pamaitino didžiulę minią žmonių. (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

ĮSIVAIZDUOK tokią sceną. (Perskaityk Mato 14:14-21.) Eina 32 m. e. m., greitai Pascha. Minia žmonių, apie 5000 vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų, susiburia nuošalioje vietoje netoli Betsaidos kaimo, įsikūrusio šiaurinėje Galilėjos ežero pakrantėje. Čia yra ir Jėzus su savo mokiniais.

² Matydamas minią Jėzus gailisi žmonių, tad išgydo jų ligonius ir ima mokyti daugelio dalykų apie Dievo Karalystę. Atėjus vakarui mokiniai ragina Jėzų paleisti susirinkusiuosius, kad aplinkiniuose kaimuose galėtų nusipirkti maisto. Bet jis taria: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Šie žodžiai mokinius, ko gero, suglumina — juk jie teturi penkis papločius duonos ir porą žuvelių.

³ Apimtas gailesčio, Jėzus padaro stebuklą, vienintelį paminėtą visose keturiose evangelijose (Mk 6:35-44; Lk 9:10-17; Jn 6:1-13). Jis nurodo savo mokiniams susodinti žmones ant žolės po penkiasdešimt ir po šimtą. Taręs palaiminimą, ima laužyti duoną ir dalyti žuvis. Tada, užuot davęs maistą žmonėms tiesiai į rankas, duoda „mokiniams, kad šie išdalytų“. Neįtikėtina, maisto ne tik pakanka, bet dar ir lieka! Atkreipkime dėmesį: tūkstantinę minią Jėzus pamaitino pasitelkęs vos keletą — savo mokinius. *

4. a) Kokį maistą Jėzui rūpėjo tiekti labiausiai ir kodėl? b) Ką aptarsime šiame ir kitame straipsniuose?

 ⁴ Dar labiau Jėzui rūpėjo savo sekėjus maitinti dvasiniu penu. Jis žinojo, kad šis penas, Dievo Žodžio mokymai, teikia amžiną gyvenimą (Jn 6:26, 27; 17:3). Gailestis jį skatino ne tik pasotinti minias duona ir žuvimi, bet ir daugybę valandų asmeniškai ugdyti savo sekėjus (Mk 6:34). Tačiau Jėzus žinojo, kad žemėje bus neilgai ir turės  grįžti į dangų (Mt 16:21; Jn 14:12). Kaip jis, būdamas tenai, tieks dvasinį maistą savo sekėjams žemėje? Panašiai kaip anuomet — maitins daugelį keleto rankomis. Kas bus tas keletas? Pažiūrėkime, kaip visus pateptuosius krikščionis keleto rankomis Jėzus maitino pirmajame amžiuje. O kitame straipsnyje aptarsime kiekvienam iš mūsų labai svarbų klausimą: kaip atpažinti tą keletą, per kuriuos Jėzus maitina mus šiandien?

5, 6. a) Ką svarbaus Jėzus padarė, kad jo sekėjai, net ir jam mirus, būtų aprūpinami dvasiniu maistu? b) Kaip Jėzus ruošė apaštalus būsimoms užduotims?

⁵ Rūpestingas tėvas, šeimos galva, iš anksto sutvarko reikalus taip, kad jo mirties atveju namiškiais būtų pasirūpinta. Panašiai ir Jėzus, būsimos krikščionių bendruomenės galva, padarė viską, kad jo sekėjai, net ir jam mirus, gautų dvasinį aprūpinimą (Ef 1:22). Pavyzdžiui, likus maždaug dvejiems metams iki mirties, Jėzus padarė kai ką labai svarbaus: išsirinko pirmuosius, įeisiančius į tą keletą, kurie vėliau turės maitinti daugybę. Štai kaip viskas buvo.

⁶ Ištisą naktį meldęsis, Jėzus susikvietė mokinius ir iš jų išsirinko dvylika apaštalų (Lk 6:12-16). Kitus dvejus metus jis palaikė su jais ypač glaudų ryšį, ugdė juos žodžiu ir pavyzdžiu. Jėzus matė, kad jiems dar daug ko reikia išmokti. Todėl tie vyrai ir toliau buvo vadinami mokiniais (Mt 11:1; 20:17). Kiekvienam jų Jėzus duodavo vertingų asmeniškų pamokymų, lavino juos, kad kuo geriau atliktų savo tarnystę (Mt 10:1-42; 20:20-23; Lk 8:1; 9:52-55). Šitaip Jėzus ruošė apaštalus atsakingoms užduotims, kurios jiems turėjo būti patikėtos po to, kai jis mirs, bus prikeltas ir grįš į dangų.

7. Kokiais žodžiais Jėzus užsiminė apie svarbiausią apaštalų užduotį?

⁷ Kokia atsakomybė apaštalams turėjo būti patikėta? Artinantis 33 m. e. m. Sekminėms tapo aišku, kad apaštalams reikės imtis „priežiūros pareigų“ (Apd 1:20). Kokia bus svarbiausia jų užduotis? Apie tai Jėzus užsiminė po savo prikėlimo kalbėdamas su apaštalu Petru. (Perskaityk Jono 21:1, 2, 15-17.) Girdint kai kuriems kitiems apaštalams, jis Petrui sakė: „Maitink mano aveles.“ Šitaip Jėzus nurodė, kad jo apaštalai bus vieni iš to nedaugelio, per kuriuos jis tieks dvasinį peną daugybei. Šie šilti žodžiai byloja, kaip Jėzus savo „aveles“ brangina. *

8. Iš ko akivaizdu, kad nauji įtikėjusieji jau Sekminių dieną suprato, per ką Jėzus tiekia dvasinį maistą?

⁸ Prikeltas Kristus nuo 33 m. e. m. Sekminių savo pateptuosius sekėjus dvasiškai maitino pasitelkęs apaštalus. (Perskaityk Apaštalų darbų 2:41, 42.) Žydai ir prozelitai, šventės metu tapę pateptaisiais krikščionimis, aiškiai suprato, koks svarbus vaidmuo apaštalams tenka. Štai todėl visi jie „atsidėję laikėsi apaštalų mokymo“. Anot vieno biblisto, graikiškas veiksmažodis, čia išverstas „atsidėję laikėsi“, gali reikšti „nepalaužiamą vienos minties žmonių atsidavimą kokiai nors veiklos krypčiai“. Nauji įtikėjusieji ne tik troško dvasinio peno, bet ir gerai žinojo, kur jo gauti. Su visišku pasitikėjimu jie laukė, kad apaštalai atskleistų Jėzaus žodžių ir darbų prasmę, paaiškintų,  kas apie jį išpranašauta Raštuose (Apd 2:22-36). *

9. Iš ko matyti, kad į užduotį maitinti Jėzaus „avis“ apaštalai žiūrėjo labai atsakingai?

⁹ Apaštalai į užduotį maitinti Jėzaus „avis“ žiūrėjo labai atsakingai. Atkreipkime dėmesį, kaip jie išsprendė vieną subtilų klausimą, keliantį grėsmę jaunos bendruomenės santarvei. Įdomus sutapimas — nesutarimų kilo būtent dėl maisto. Kasdien jį skirstant, graikakalbės našlės, skirtingai nei kalbančios hebrajiškai, būdavo pamirštamos. Kaip apaštalai išsprendė tą delikatų reikalą? Dvylika paskyrė septynis brandžius vyrus „tvarkyti šių reikalų“, tai yra skirstyti maisto. Dauguma iš dvylikos, be abejo, jau buvo daliję maistą anuomet, kai Jėzus stebuklingai pamaitino minias duona ir žuvimi. Bet dabar apaštalai matė, kad kur kas svarbesnė jų pareiga yra tiekti dvasinį maistą. Taigi jie atsidėjo „žodžio tarnystei“ (Apd 6:1-6).

10. Kam Kristus pasitelkė Jeruzalėje tarnavusius apaštalus ir vyresniuosius?

¹⁰ Apaštalams 49 m. e. m. jau talkino ir kiti patyrę vyresnieji. (Perskaityk Apaštalų darbų 15:1, 2.) Jeruzalėje tarnavusius „apaštalus ir vyresniuosius“ galima pavadinti tuomete vadovaujančiąja taryba. Ši brandžių vyrų grupelė, vedama Kristaus, krikščionių bendruomenės galvos, spręsdavo doktrininius klausimus, prižiūrėjo ir koordinavo gerosios žinios apie Karalystę skelbimo bei mokinių ruošimo darbą (Apd 15:6-29; 21:17-19; Kol 1:18).

11, 12. a) Kas rodo, kad Jehova pirmajame amžiuje laimino dvasinio peno tiekimą per Jeruzalės vadovaujančiąją tarybą? b) Kaip buvo galima suprasti, per ką Kristus savo sekėjus maitina?

¹¹ Štai taip Jėzus maitino savo sekėjų bendruomenes pirmajame amžiuje. Ir Jehova, be abejo, tą sutvarkymą laimino. Apaštalų darbų knygoje rašoma: „Keliaudami per miestus, jie [apaštalas Paulius su savo bendražygiais] perduodavo Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius, kurių turėjo būti laikomasi. Taip bendruomenės stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi“ (Apd 16:4, 5). Įsidėmėtina, jog bendruomenės dvasiškai  klestėjo todėl, kad glaudžiai bendradarbiavo su Jeruzalės vadovaujančiąja taryba. Argi tai nerodo, kad Jėzus krikščionių bendruomenes šitokiu būdu maitino su paties Tėvo palaiminimu? Nepamirškime: dvasinė gerovė pasiekiama tik Jehovai dosniai laiminant (Pat 10:22; 1 Kor 3:6, 7).

 ¹² Taigi matome, kad Jėzus savo sekėjus visada maitino taip pat: sotino daugybę keleto rankomis. Per ką jis tiekia dvasinį peną, buvo visiškai akivaizdu. O ir patys apaštalai — pirmieji vadovaujančiosios tarybos nariai — lengvai galėjo visų akyse įrodyti, kad juos remia Dievas ir Kristus. „Apaštalų rankomis tarp žmonių buvo daroma daug ženklų ir stebuklų“, — skaitome Apaštalų darbų 5:12. * Tad naujai įtikėjusiesiems tikrai nereikėjo kelti klausimo, kas gi yra tie, per kuriuos Kristus maitina savo avis. Tačiau baigiantis pirmajam amžiui situacija ėmė keistis.

13, 14. a) Apie kokį sunkų metą Jėzus perspėjo ir kada jo žodžiai ėmė pildytis? b) Kokį dvejopą puolimą krikščionių bendruomenė turėjo patirti? (Žiūrėk išnašą.)

¹³ Jėzus iš anksto perspėjo, kad krikščionių bendruomenei užeis sunkus metas. Prisiminkime: savo palyginime apie kviečius ir piktžoles jis paminėjo, kad tame tik ką apsėtame lauke tarp kviečių (pateptųjų krikščionių) bus prisėta piktžolių (netikrų krikščionių). Anot Jėzaus, abejiems bus leista kartu netrukdomai augti iki pjūties, tai yra iki „santvarkos pabaigos“ (Mt 13:24-30, 36-43). Gan greitai Jėzaus žodžiai ėmė pildytis. *

¹⁴ Atskalūnybė į krikščionių bendruomenę pradėjo skverbtis jau pirmajame amžiuje, bet ištikimi Jėzaus apaštalai, kol dar buvo gyvi, ją sulaikė — saugojo tikinčiuosius nuo klaidingų mokymų užkrato (2 Tes 2:3, 6, 7). Tačiau paskutiniam apaštalui mirus, atskalūnybė įleido šaknis ir suklestėjo. Piktžolės vešėjo ištisus šimtmečius; ilgu augimo laikotarpiu jų prižėlė labai daug, o kviečių matėsi vos vienas kitas. Dvasinis maistas per nieką nebuvo tiekiamas organizuotai. Kanalo, per kurį būtų nuolat organizuotai tiekiamas dvasinis maistas, nebuvo. Vis dėlto padėtis galiausiai turėjo pasikeisti. Kada?

15, 16. Kokių vaisių davė Biblijos tyrinėtojų pastangos studijuoti Dievo Žodį ir koks kyla klausimas?

¹⁵ Augimo laikotarpiui artėjant prie pabaigos, daug kas pajautė stiprią paskatą domėtis Biblijos mokymais. Prisiminkime tą nedidelę tiesos ieškotojų grupelę, susibūrusią draugėn XIX amžiaus aštuntame dešimtmetyje. Šie nuoširdūs tikintieji steigė Biblijos klases skyrium nuo „piktžolių“ — netikrų krikščionių, visų jų bažnyčių ir sektų. Atvėrę protą tiesos žiniai, tie nuolankūs Biblijos tyrinėtojai, kaip tada save vadino, kruopščiai, su malda ėmė gilintis į Šventąjį Raštą (Mt 11:25).

¹⁶ Uolus Dievo Žodžio studijavimas davė vaisių. Biblijos tyrinėtojai atskleidė bažnytinių doktrinų melagingumą, su atsidavimu skelbė tiesą, leido ir visur platino spaudinius, aiškinančius Šventąjį Raštą. Šitaip darbuodamiesi jie laimėjo dvasiškai alkstančiųjų  širdis, padėjo daugeliui suprasti, ko iš tikrųjų moko Dievo Žodis. Tad kyla įdomus klausimas: ar iki 1914-ųjų Kristus savo „avis“ maitino būtent per Biblijos tyrinėtojus? Ne. Augimo laikotarpis tebesitęsė, ir dar tik pradėjo po truputį rastis, per ką dvasinis maistas bus tiekiamas. Laikas atskirti „piktžoles“, netikrus krikščionis, nuo „kviečių“, tikrųjų krikščionių, dar nebuvo atėjęs.

17. Kuo reikšmingi buvo 1914 metai?

¹⁷ Iš ankstesnio straipsnio sužinojome, kad pjūtis prasidėjo 1914-aisiais. Tie metai buvo išties reikšmingi. Jėzus gavo karaliaus sostą; stojo paskutinės dienos (Apr 11:15). Nuo 1914-ųjų iki 1919-ųjų pradžios Jehova su Jėzumi atliko būtiną dvasinės šventyklos patikrinimą ir valymą (Mal 3:1-4). * Paskui, 1919-aisiais, atėjo laikas surinkti kviečius. Gal dabar Kristus jau ką nors įpareigos dvasinį maistą tiekti organizuotai? Taip, dabar šiam darbui jis iš tiesų kai ką pasitelkė.

18. Ką Jėzus sakė išsirinksiąs ir koks klausimas iškilo prasidėjus paskutinėms dienoms?

¹⁸ Antai ir savo pranašystėje apie pabaigos metą Jėzus sakė kai ką įpareigosiąs tiekti dvasinį „maistą reikiamu metu“ (Mt 24:45-47). O kaip viskas bus daroma? Lygiai taip, kaip ir pirmajame amžiuje: jis vėl sotins daugybę keleto rankomis. Bet prasidėjus paskutinėms dienoms iškilo lemiamas klausimas: kas gi bus tas keletas? Šį ir kitus klausimus, susijusius su Jėzaus pranašyste, aptarsime kitame straipsnyje.