Į SVAZILANDO karaliaus šeimos gyvenvietę — karališkąjį kralį, įsikūrusį Lobamboje, — 1936 metų rugpjūtį broliai Robertas ir Džordžas Nisbetai atvažiavo automobiliu su įmontuota garso įranga. Pirmiausia juodu leido muzikos įrašus, paskui uždėjo brolio Dž. Rezerfordo kalbų. Karaliui Sobūzai II tai, ką jis išgirdo, labai patiko. „Kaip nepatogiai pasijautėme, kai karalius panoro iš mūsų nupirkti ir patį gramofoną, ir plokšteles, ir garsiakalbį, per kurį geroji naujiena sklido!“ — pasakojo Džordžas.

Robertas tuojau ėmė atsiprašinėti, kad šie daiktai neparduodami. Kodėl ne? Todėl, kad priklauso kai kam kitam. Karaliui tada pasidarė smalsu, kieno visa ši įranga.

„Visa tai priklauso kitam karaliui“, — paaiškino Robertas. Kai Sobūza pasiteiravo, kokiam, Robertas atsakė: „Jėzui Kristui, Dievo Karalystės Karaliui.“

„O, tai didis Karalius, — pagarbiai pripažino Sobūza. — Iš to, kas jam priklauso, nenoriu imti nieko.“

Vėliau Robertas rašė: „Vyriausiasis vadas [karalius Sobūza] man padarė labai gerą įspūdį. Jis be akcento kalbėjo angliškai, buvo paprastas, lengvai bendraujantis, nė trupučio nepasipūtęs. Mes kokias 45 minutes šnekėjomės jo darbo vietoje, kol Džordžas lauke leido muziką.

Paskui, dar tą pačią dieną, mudu su Džordžu užsukome į Svazių nacionalinę mokyklą ir čia mūsų laukė ypač įdomi patirtis, — toliau pasakojo Robertas. — Liudijome direktoriui ir jis atidžiai klausėsi. Paminėjome, kad atsivežėme gramofoną, ir pasiūlėme visai mokyklai uždėti paklausyti įrašų. Direktorius pasiūlymą mielai priėmė. Jis sukvietė beveik šimtą moksleivių, ir tie, susėdę ant pievelės, klausėsi. Sužinojome, kad vaikinai šioje mokykloje mokosi agronomijos, sodininkystės, dailidės ir statybininko amato, anglų kalbos, aritmetikos; merginos mokosi dirbti slaugytojomis, tvarkyti namų ūkį, įgyja kitų vertingų įgūdžių. Mokyklą, kaip vėliau išgirdome, įkūrė vyriausiojo vado motina.“ *

Karalius Sobūza mūsų pionierius savo karališkajame kralyje mielai priėmė dar 1933 metais. Pasiklausyti gerosios naujienos įrašų kartą jis buvo sušaukęs net visus šimtą  asmens sargybinių. Sobūza mūsų žurnalus užsisakydavo, kitus leidinius gaudavo iš skelbėjų. Netrukus karalius buvo surinkęs beveik visą Jehovos liudytojų leidinių biblioteką. Ir išsaugojo ją net per Antrąjį pasaulinį karą, kai Britanijos kolonijinė valdžia mūsų leidinių turėti draudė.

Karališkajame kralyje Jehovos liudytojai buvo laukiami svečiai ir vėlesniais metais. Kai mūsų broliai čia atvykdavo sakyti kalbų, karalius Sobūza kviesdavo pasiklausyti net kunigus. Sykį, kai vietinis liudytojas Helvis Mašazis susirinkusiems aiškino Evangelijos pagal Matą 23 skyrių, visas būrys kunigų perpykę pašoko iš savo vietų ir mėgino jį nutildyti. Bet čia įsikišo karalius — brolį Mašazį paprašė kalbą tęsti. Be to, paragino auditoriją savo užrašuose pasižymėti visas Biblijos eilutes, kuriomis brolis Mašazis kalboje rėmėsi.

Kitą kartą, išklausę vieno mūsų pionieriaus kalbą, keturi kunigai pareiškė: „Nusprendėme atsisakyti kunigystės. Nuo šiol būsime Jehovos liudytojai.“ Tada kalbėtojo pasiteiravo, ar galėtų gauti tokių knygų, kokių turi vyriausiasis vadas.

Nuo tada, kai su Jehovos liudytojais susitiko pirmąkart, iki pat savo mirties 1982-aisiais — visus tuos metus vyriausiasis vadas liudytojus gerbė ir neleido jų persekioti už tai, kad nedalyvauja svazių tradicinėse apeigose. Mūsų bendratikiai buvo jam iš tiesų dėkingi ir, kai jis mirė, nuoširdžiai gedėjo.

Gyventojų Svazilande tėra kiek daugiau nei milijonas, o gerosios naujienos skelbėjų skaičius 2013 metų pradžioje jau buvo perkopęs 3000 ribą, vienam skelbėjui teko 384 gyventojai. Bendruomenių buvo 90, pionierių — daugiau kaip 260. Jėzaus Kristaus mirties minėjime 2012 metais dalyvavo 7496 asmenys. Iš svetur atvykę skelbėjai XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, kaip jau kalbėjome, padarė gerą pradžią, ir Jehovos garbintojų gretos Svazilande, tikėtina, dar augs. (Iš mūsų archyvų Pietų Afrikoje.)