„Trejybė yra viena, vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose asmenyse: „vienos substancijos Trejybę“. Dieviškieji asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas“ (Katalikų bažnyčios katekizmas).

Jėzus, Dievo Sūnus, niekada netvirtino esąs lygus Tėvui ar vientisos substancijos su Tėvu. Priešingai, jis sakė: „Aš einu pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis“ (Jono 14:28). Taip pat vienai savo sekėjų jis pranešė: „Aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jono 20:16, 17).

Šventoji dvasia nėra asmuo. Pirmieji krikščionys „tapo kupini šventosios dvasios“; ir Jehova buvo pasakęs: „Aš išliesiu savosios dvasios ant visų žmonių“ (Apaštalų darbų 2:1-4, 17). Šventoji dvasia nėra kokios nors trejybės dalis. Ji yra Dievo veikiamoji jėga.

Pasak katalikybės teologų Karlo Ranerio ir Herberto Forgrimlerio, apie Trejybę „būtų neįmanoma žinoti, jei apie ją nebūtų apreikšta, ir net apreiškimą gavus ji negali būti visiškai suvokiama“. Ar galėtumėte mylėti asmenį, kurio neįmanoma pažinti ir suvokti? Taigi Trejybės doktrina yra viena iš kliūčių, trukdančių žmonėms pažinti ir mylėti Dievą.

Markui, jau minėtam ankstesniame straipsnyje, mokymas apie Trejybę ir buvo kliūtis pažinti Dievą. „Maniau, kad Dievas slepia nuo manęs savo tapatybę, — prisimena jis, — dėl to jis man tapo tik dar tolimesnis, paslaptingesnis, nepasiekiamas.“ Tačiau Biblija moko, kad Dievas „yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apaštalų darbų 17:27). Jis nuo mūsų nesislepia, priešingai — nori, kad jį pažintume. Jėzus sakė: „Mes garbiname, ką pažįstame“ (Jono 4:22).

„Kai sužinojau, kad Dievas nėra Trejybė, pagaliau galėjau užmegzti su juo draugystę“, — sako Markas. Jeigu Jehova mums yra konkretus Asmuo, o ne kažkoks paslaptingas nepažįstamasis, lengviau jį mylėti. Biblijoje rašoma: „Kas nemyli, nėra Dievo pažinęs, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8).