1, 2. Kaip skiriasi mūsų šeimos aplinkybės ir kelias į tiesą?

ŠEIMA yra įkurta Jehovos (Ef 3:14, 15). Net ir tos pačios šeimos narių būdas ir gyvensena dažnai skiriasi. Ir apskritai mūsų aplinkybės labai nevienodos. Vieni galbūt gyvenome su tėvais, iki suaugome. Kiti savo brangių tėvų nebeturi: gal juos palaužė liga, žuvo per nelaimingą atsitikimą ar ištiko kitokia neganda. O dar kiti savo gimdytojų nė nepažįsta.

² Skiriasi ir mūsų kelias į Jehovos garbintojų šeimą. Galbūt tu, kaip įprasta sakyti, užaugai tiesoje ir Dievo principus tau įdiegė tėvai (Įst 6:6, 7). O gal esi vienas iš tūkstančių, kuriam gerąją naujieną paskelbė kuris nors Jehovos tarnas (Rom 10:13-15; 1 Tim 2:3, 4).

3. Ką bendra visi turime?

³ Nepaisant šių skirtybių, turime kai ką bendra. Kiekvienas kenčiame dėl pirmojo žmogaus Adomo neklusnumo; iš jo paveldėjome nuodėmę, netobulumą ir mirtį (Rom 5:12). Vis dėlto mes, tikrieji Dievo garbintojai, Jehovą galime vadinti savo Tėvu. Senovėje pranašas Izaijas išrinktosios tautos vardu tarė: „Viešpatie, tu — mūsų  Tėvas“ (Iz 64:7 [64:8, Brb]). Jėzus savo pavyzdinę maldą irgi pradėjo žodžiais: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna šventu laikomas tavo vardas“ (Mt 6:9).

4, 5. Ką verta aptarti, kad mūsų dėkingumas Jehovai dar sustiprėtų?

⁴ Dangiškasis Tėvas visus, kurie šaukiasi jo vardo, sergi ir jais rūpinasi. Anot psalmininko, Jehova patikina: „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą“ (Ps 91:14). Dievas iš tiesų su meile gina mus nuo priešininkų, savo tautos pražudyti neleidžia.

⁵ Kad mūsų dėkingumas Jehovai dar sustiprėtų, pakalbėkime, iš ko galime matyti, kad jis yra mūsų 1) rūpintojas, 2) gynėjas ir 3) geriausias draugas. Studijuodami šį straipsnį, pamąstykime: kiek man brangi bendrystė su Jehova? Kaip galiu savo dangiškąjį Tėvą šlovinti? Kaip jis yra pažadėjęs laiminti tuos, kurie prie jo artinasi? (Jok 4:8)

6. Kokią nuostabią dovaną esame gavę iš Jehovos?

⁶ „Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybės, nes ateina nuo dangaus šviesulių Tėvo“, — rašė Jokūbas (Jok 1:17). Pats gyvenimas yra nuostabi Jehovos dovana (Ps 36:10 [36:9, Brb]). Jei mums svarbiausia vykdyti Dievo valią, esame dosniai laiminami jau dabar ir turime galimybę gyventi amžinai naujajame pasaulyje (Pat 10:22; 2 Pt 3:13). Bet kaipgi tai įmanoma, jei kenčiame tragiškus Adomo neklusnumo padarinius?

7. Kokią galimybę mums atvėrė Dievas?

⁷ Jehova, dosnusis globėjas, įvairiapusiškai mumis rūpinasi. Jei ne Dievo malonė, būtume beviltiškoje padėtyje. Juk iš pirmojo žmogaus paveldėjome netobulumą, visi esame nuodėmingi (Rom 3:23). Tačiau Jehova iš meilės atvėrė mums galimybę prie jo artintis ir turėti su juo asmenišką ryšį. „Mumyse Dievo meilė buvo parodyta tuo, kad Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad per jį gautume gyvenimą. Štai kas yra meilė: ne kad mes mylėjome Dievą, bet kad jis mylėjo mus ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes“, — rašė apaštalas Jonas (1 Jn 4:9, 10).

8, 9. Kaip Abraomo ir Izaoko dienomis Jehova parodė esąs dosnus rūpintojas? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

⁸ Devynioliktame amžiuje prieš mūsų erą vienas įvykis Abraomo gyvenime pranašiškai bylojo, ko Jehova, meilės skatinamas, imsis, kad jam klusnūs žmonės galėtų gyventi amžinai. Hebrajams 11:17-19 aiškinama: „Tikėjimu Abraomas mėginamas, galima sakyti, išties paaukojo Izaoką — tas, kuris buvo nudžiugintas pažadais, aukojo savo viengimį sūnų, nors jam buvo pasakyta: ‘Tavo palikuonimis vadins tuos, kurie bus iš Izaoko.’ Jis išsamprotavo, kad Dievas gali net iš mirties jį prikelti; iš ten ir atgavo jį kaip įvaizdį.“ Kaip Abraomas sutiko paaukoti Izaoką, taip Jehova, gelbėdamas žmoniją, paaukojo savo Sūnų Jėzų Kristų. (Perskaityk Jono 3:16, 36.)

⁹ Tik įsivaizduok, kaip jautėsi Izaokas, likęs gyvas! Be abejo, buvo labai  dėkingas Dievui, kad vietoj jo parūpino kitą auką — aviną, kurį Abraomas rado įstrigusį krūmuose (Pr 22:10-13). Ne veltui ana vieta buvo pavadinta „Jehova Jirė“, išvertus iš hebrajų kalbos „Jehova parūpins“ (Pr 22:14, NW).

10, 11. Kam visų pirma yra patikėta „sutaikymo tarnystė“ ir kaip jie šią tarnystę atlieka?

¹⁰ Apmąstykime, kaip dosniai Jehova mumis rūpinasi. Argi nesame dėkingi, žinodami, jog niekada nebūtume su juo sutaikyti, jei ne Jėzaus Kristaus auka? Apaštalas Paulius rašė: „Vienas mirė už visus — taigi visi buvo mirę, — mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris numirė už juos ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5:14, 15).

¹¹ Iš meilės Dievui ir kupini dėkingumo už didžiulę garbę jam tarnauti, pirmojo amžiaus krikščionys mielai ėjo „sutaikymo tarnystę“ — darbavosi evangelizuotojais. Doraširdžiai žmonės, išgirdę gerąją naujieną, galėjo susitaikyti su Dievu, tapti jo draugais ir galiausiai jo dvasiniais vaikais. Šiandien pateptieji Jehovos garbintojai irgi atlieka tokią pat tarnystę. Jie, Dievo ir Kristaus pasiuntiniai, padeda doriems, nuolankiems žmonėms suartėti su Jehova, jam tarnauti. (Perskaityk 2 Korintiečiams 5:18-20; Jn 6:44; Apd 13:48.)

12, 13. Kaip galime parodyti, kad branginame Jehovos dovanas?

¹² Krikščionys, kurie viliasi amžinai gyventi žemėje, irgi yra dėkingi Jehovai už jo rūpinimąsi. Todėl kartu su dvasia pateptaisiais jie garsina žinią apie Karalystę. Čia nepamainomas mūsų įrankis yra Biblija — dar viena nuostabi Jehovos dovana (2 Tim 3:16, 17). Įgudusiai naudodamiesi Dievo įkvėptuoju Žodžiu, suteikiame kitiems galimybę stoti į amžino gyvenimo kelią. Evangelizacijos darbas mums būtų neįveikiamas be dar vienos Jehovos dovanos — jo šventosios dvasios (Zch 4:6; Lk 11:13). Šio darbo rezultatai, kaip rodo Jehovos liudytojų „Metraštis“, įspūdingi. Kokia garbė atlikti mums patikėtą tarnystę ir šlovinti mūsų Tėvą, dosnų rūpintoją!

¹³ Kadangi iš Jehovos esame gavę tiek gera, derėtų pamąstyti: ar tarnybai atsidedu visa širdimi ir parodau, kad branginu Jehovos dovanas? Kaip galėčiau dar paveikiau skelbti gerąją žinią? Jeigu iš tiesų Jehovai esame dėkingi, gyvenime mums svarbiausia bus Karalystė. Pagrindiniais mūsų poreikiais Dievas tikrai pasirūpins (Mt 6:25-33). Jausdami meilingą Kūrėjo globą, trokštame daryti viską, ką pajėgiame, kad pradžiugintume jo širdį (Pat 27:11).

14. Kaip Jehova gelbėja savo garbintojus?

¹⁴ Psalmininkas Dovydas giedojo: „Esu vargšas ir beturtis, tačiau Viešpats manęs nepamiršo. Tu mano pagalba ir išgelbėjimas“ (Ps 40:18 [40:17, Brb]). Savo garbintojų bendruomenę Jehova ne sykį gelbėjo, ypač tada, kai jie buvo žiauriai persekiojami, negailestingai engiami. Esame jam labai dėkingi, kad sunkiu metu mus palaiko ir padeda likti ištikimiems.

15. Kaip mylintis tėvas rūpinasi vaiko saugumu? Prašom pateikti pavyzdį.

¹⁵ Mylintis tėvas stengiasi, kad jo  vaikai ne tik nieko nestokotų, bet ir būtų saugūs. Šiems papuolus į bėdą, jis nedvejodamas skuba į pagalbą. Vienas brolis papasakojo atsitikimą iš vaikystės. Sykį jiedu su tėčiu ėjo namo iš tarnybos. Upelis, per kurį turėjo persikelti, po ryte praėjusios liūties buvo gerokai ištvinęs. Jie ėmė šokinėti nuo vieno akmens ant kito — berniukas priekyje, tėtis iš paskos. Staiga, neišlaikęs pusiausvyros, sūnus krito į šniokščiančią srovę ir net dukart paniro. Tėtis greitai čiupo jam už peties ir ištraukė iš vandens. Koks dėkingas vaikas buvo savo tėčiui, kad jį išgelbėjo! Dangiškasis Tėvas irgi neleidžia mums nuskęsti šėlstančiuose pasaulio vandenyse, gelbėja nuo piktojo. Geresnio gynėjo už Jehovą niekur nerasime (Mt 6:13; 1 Jn 5:19).

16, 17. Kaip Jehova apgynė izraelitus nuo amalekiečių?

¹⁶ Kad Jehova yra mylintis gynėjas, akivaizdu iš to, kas įvyko 1513 metais prieš mūsų erą. Izraelitus jis ką tik išvadavo iš Egipto vergijos, stebuklingai pervedė juos Raudonosios jūros dugnu. Tauta dabar traukia per dykumą link Sinajaus kalno ir atvyksta į Refidimus.

¹⁷ Žinodamas pranašystę iš Pradžios 3:15, Šėtonas, aišku, ieškojo progų užpulti izraelitus, keliaujančius iš pirmo žvilgsnio be jokios apsaugos. Šįkart jis pasinaudojo amalekiečiais, Dievo tautos priešais (Sk 24:20). Kaip Jehova savo žmones gelbės? Pasitelkęs keturis dievobaimingus vyrus: Jozuę, Mozę, Aaroną ir Hūrą. Jozuė vadovavo mūšiui, o likęs trejetas stovėjo netoliese ant kalvos. Kol Mozė laikydavo  rankas pakėlęs, izraelitai kovoje imdavo viršų. Kai jis visai pailso, jo rankas laikė Aaronas ir Hūras. Šitaip su Jehovos pagalba ir apsauga „Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą“ (Iš 17:8-13). Toje vietoje Mozė pastatė aukurą ir pavadino jį „Jehova Nisis“ (NW), išvertus iš hebrajų kalbos „Jehova yra mano priebėga“. (Perskaityk Išėjimo 17:14, 15.)

18, 19. Kaip Jehova šiandien saugo savo tarnus?

¹⁸ Jehova saugo visus, kas jį myli ir jam paklūsta. Kaip izraelitai prie Refidimų, taip ir mes, priešininkų spaudžiami, kliaujamės Dievo pagalba. Savo garbintojų bendruomenę Jehova visada gina ir neleis Šėtonui jos pražudyti. Daugybę kartų Dievas apsaugojo mūsų brolius, persekiojamus dėl krikščioniško neutralumo, pavyzdžiui, nacių režimo laikais Vokietijoje ir kitur. Tai paliudija mūsų bendratikių gyvenimo istorijos, spausdinamos „Metraštyje“ ir kituose leidiniuose. Skaitydami ir apmąstydami, kokia saugi užuovėja sunkiu metu savo tarnams yra Jehova, dar labiau juo pasitikime (Ps 91:2).

¹⁹ Apsauga mums yra ir Dievo priminimai, kuriuos jis su meile duoda per savo organizaciją, spaudinius. Pagalvok, kokie pastaruoju metu jie aktualūs. Pasauliui vis giliau klimpstant į amoralumo, svaigalų ir pornografijos liūną, Jehova mums nuolat primena, kaip svarbu laikytis aukštų dorovės normų, padeda likti tyriems. Štai vienas iš dangiškojo Tėvo perspėjimų — nesusidėti su blogomis draugijomis socialiniuose tinkluose * (1 Kor 15:33).

20. Kaip Jehova mus saugo ir mums vadovauja krikščionių bendruomenėje?

²⁰ Stropiai laikykimės visko, ką Dievas įsako. Tada bus akivaizdu, kad iš tikrųjų esame „Viešpaties mokomi“ (Iz 54:13). Saugų prieglobstį randame Jehovos vadovaujamoje krikščionių bendruomenėje. Čia tarnaujantys vyresnieji moko mus iš Biblijos, prireikus pataiso (Gal 6:1). Šie žmonės, bendruomenėms duoti dovanų, yra puikūs įrankiai švelniose Jehovos rankose (Ef 4:7, 8). Tad kaip turėtume reaguoti, jeigu esame protinami? Su visu nuolankumu klausykime pamokymo. Dievas tada mus dosniai laimins (Hbr 13:17).

21. a) Ką daryti esame pasiryžę? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²¹ Leiskimės vedami šventosios dvasios, pakluskime Jehovos vadovavimui. Apmąstykime jo Sūnaus Jėzaus Kristaus gyvenimą, stenkimės sekti jo pavyzdžiu. Jėzus buvo „klusnus iki mirties“ ir gavo didį atlygį (Fil 2:5-11). Jeigu visa širdimi pasitikėsime Jehova, mes irgi būsime apdovanoti (Pat 3:5, 6). Todėl visada atminkime, kad neprilygstamas mūsų rūpintojas ir gynėjas yra Jehova. Koks džiaugsmas ir kokia garbė jam tarnauti! Kitame straipsnyje aptarsime, kaip Dievas parodo esąs geriausias savo garbintojų draugas. Mūsų meilė jam dar sustiprės.