Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

 IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ

Įspūdingajai „Kūrimo fotodramai“ — šimtas metų

Įspūdingajai „Kūrimo fotodramai“ — šimtas metų

„Šitas panašesnis į brolį Raselą nei pats brolis Raselas!“ („Fotodramos“ žiūrovas, 1914 m.)

ŠIEMET sukanka lygiai šimtas metų nuo tada, kai pirmąkart buvo parodytas įspūdingas filmas, pavadintas „Kūrimo fotodrama“. Šaknis vis giliau leidžiant evoliucijos teorijai, plintant skepticizmui, kritikams aktyviai kvestionuojant Biblijos autentiškumą, „Fotodrama“ drąsiai skelbė, kad visatos Kūrėjas yra Jehova, o Biblija — jo įkvėptas Žodis.

Čarlzas Teizas Raselas, anuomet vadovavęs Biblijos tyrinėtojų (arba Biblijos studentų) veiklai, siekė kuo greičiau ir efektyviau paskleisti Dievo Žodžio tiesą. Jau daugiau nei tris dešimtmečius Biblijos tyrinėtojai tam naudojo spaudinius. Bet dabar jų dėmesį patraukė ano laikmečio naujiena — kinas.

EVANGELIJA KINO JUOSTOJE

Pirmieji begarsiai filmukai buvo susukti devyniolikto amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. 1903-iaisiais vienoje Niujorko bažnyčioje žiūrovai jau galėjo išvysti religinės tematikos filmą. Taigi 1912 metais, dar pačiu kino industrijos saulėtekiu, darbo ryžtingai ėmėsi ir brolis Raselas — pradėjo statyti „Fotodramą“. Jis suvokė, kad ši vaizdinė priemonė padės Biblijos tiesą pateikti taip paveikiai, kaip negalėtų joks spaudinys.

„Fotodrama“ truko net aštuonias valandas, todėl paprastai buvo rodoma keturiomis dalimis. Ją sudarė 96 trumpos Biblijos paskaitos, kurias įrašė gerai žinomas profesionalus diktorius. Daugelį „Fotodramos“ scenų lydėjo klasikinė muzika. Įgudę garso operatoriai balso įrašus ir muziką leisdavo per gramofoną; garsą jie sinchronizuodavo su spalvotomis skaidrėmis ir filmukais, vaizduojančiais istorijas iš Biblijos.

„Ji aprėpė visą istoriją, nuo pat žvaigždžių sukūrimo iki šlovingos Kristaus tūkstantmečio valdymo pabaigos.“ (Francis Stiuartas Barnesas, kuriam 1914 metais buvo keturiolika)

Didumą filmuotos medžiagos ir nemažai stiklo skaidrių mūsų broliai nupirko. Dailininkai iš Filadelfijos, Niujorko, Paryžiaus ir Londono ranka piešė paveikslus kiekvienai skaidrei, kiekvienam kino juostos kadrui. Betelyje, meno skyriuje, tarnaujantys broliai ir sesės irgi daug triūsė, jų darbai neretai pakeisdavo suskilusias skaidres. Kai kuriuos epizodus iš Biblijos reikėjo suvaidinti Betelio šeimos nariams. Juos filmavo netoliese esančiame Jonkerso mieste. Vienoje tokioje scenoje vaizduojami Abraomas, Izaokas ir angelas, neleidęs Abraomui paaukoti savo sūnaus (Pr 22:9-12).

„Fotodrama“ susidėjo iš daugiau nei trijų kilometrų ilgio kino juostos, 26 gramofono įrašų ir maždaug 500 stiklo skaidrių. Operatoriai savo darbą turėjo atlikti su preciziniu tikslumu.

 Vienas brolio Raselo bendramintis, kalbėdamas su spaudos atstovais apie šią naują priemonę, sakė: „Tikimės, kad [...] tūkstančius žmonių sudominsime Šventuoju Raštu, ir rezultatai bus tokie, kokių dar niekad nebuvo pasiekta skleidžiant religines idėjas.“ Ar tokį novatoriškumą įvertins krikščionijos dvasininkija? Ar pagirs Biblijos tyrinėtojus už uolias pastangas pagelbėti dvasinio peno trokštančioms masėms? Daugumos dvasininkų reakcija, deja, buvo kitokia: „Fotodramą“ jie pasmerkė, kai kurie net visokiomis klastomis stengėsi sukliudyti žmonėms filmą pamatyti. Štai sykį vienoje salėje tenykščių pamokslininkų sąjungos iniciatyva net buvo nutrauktas elektros tiekimas.

Tvarką „Fotodramos“ seansuose prižiūrėdavo sesės iš vietinių bendruomenių. Jos išdalijo milijonus nemokamų „Kūrimo fotodramos“ scenarijaus egzempliorių su vaizdais iš filmo.

„Fotodramos“ žiūrovai taip pat gaudavo ženkliukus su užrašu „Pax“ (išvertus iš lotynų kalbos „taika“) ir berniuko Jėzaus atvaizdu. Ženkliukai jų nešiotojams turėjo priminti, kad šie turi būti „taikos sūnūs“.

Tačiau, nepaisant pasipriešinimo, žmonės plaukte plaukė į teatrus nemokamai pažiūrėti „Fotodramos“. Jungtinėse Valstijose seansai vykdavo kasdien, kartais net aštuoniasdešimtyje skirtingų miestų. Daugeliui žiūrovų tai buvo pirmasis „kalbantis“ filmas. Jame, pavyzdžiui, buvo pagreitintai rodoma, kaip iš kiaušinio prasikala viščiukas, kaip skleidžiasi gėlės žiedas. Įvairūs moksliniai atradimai, įamžinti skaidrėse ir kino juostoje, liudijo, kokia įstabi Jehovos išmintis. Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, vienas žiūrovas, ekrane išvydęs brolį Raselą pristatant „Fotodramą“, pratarė: „Šitas panašesnis į brolį Raselą nei pats brolis Raselas!“

NEUŽMIRŠTAMA PRIEMONĖ BIBLIJOS TIESAI GARSINTI

„Fotodramos“ premjera įvyko 1914 metų sausio 11-ąją šiame teatre Niujorke. Pastatas tuo metu priklausė Tarptautiniam Biblijos tyrinėtojų susivienijimui, čia darbavosi paskirti savanoriai.

Kino istorikas Timas Dirksas „Fotodramą“ apibūdino kaip „pirmąjį didesnės apimties filmą, kuriame garsas (balso įrašas) buvo sinchronizuojamas su besisukančios kino juostos kadrais ir spalvotomis magiškojo žibinto skaidrėmis“. Ankstesniuose filmuose, tiesa, buvo panaudoti kai kurie iš minėtų elementų, bet ne visi vienu metu, juo labiau biblinės tematikos pastatyme. Ir joks kitas religinio pobūdžio filmas nesulaukė tokio susidomėjimo — vien per pirmus metus Šiaurės Amerikoje, Europoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje „Fotodramą“ pamatė apie devynis milijonus žmonių.

„Fotodramos“ premjera įvyko 1914 metų sausio 11-ąją Niujorke. Po septynių mėnesių įsiplieskė didžiulis karas, vėliau pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu. Tačiau minios žmonių įvairiuose žemynuose ir toliau rinkosi žiūrėti „Fotodramos“. Jų širdį guodė spalvoti piešiniai, vaizduojantys, kokią palaimą žmonijai lies Dievo Karalystė. Anuo metu, 1914-aisiais, „Kūrimo fotodrama“ buvo išties neprilygstamas reginys.

Šiaurės Amerikoje buvo naudojama iš viso dvidešimt „Fotodramos“ rinkinių.