1. Kaip Jėzus parodė, koks yra pasiaukojamas gyvenimas?

BŪDAMAS žemėje, Jėzus kuo puikiausiai parodė, koks iš tiesų yra pasiaukojamas gyvenimas. Savo poreikius jis atidėjo į šalį ir susitelkęs vykdė Dievo valią (Jn 5:30). Dėl kitų Jėzus buvo pasiryžęs paaukoti brangiausia, ką turi, todėl nepabūgo net mirties ant kančių stulpo (Fil 2:8).

2. Iš ko matysis, kad esame pasiaukojamos dvasios, ir kodėl tokią dvasią būtina puoselėti?

² Kadangi norime sekti Jėzaus pavyzdžiu, turime gerai suprasti, ką reiškia būti pasiaukojamos dvasios. Paprastai sakant, pasiaukojimas — tai savanaudiškumo priešybė. Tokia dvasia, arba nuostata, skatina pirmenybę teikti ne savo, o kitų jausmams ir interesams. Pagalbos ranką žmogui noriai tiesiame net jeigu tai reikalauja nemažai pastangų ar tenka ko nors svarbaus atsisakyti. (Perskaityk Mato 16:24; Fil 2:3, 4.) Jėzus mokė, kad nesavanaudiškumas neatsiejamas nuo mūsų krikščioniškos tarnystės. Juk tikrųjų jo sekėjų skiriamasis bruožas turi būti meilė, o ji ir žadina mumyse norą aukotis (Jn 13:34, 35). Tikrai, kaip gera priklausyti prie pasaulinės brolijos, kurioje vyrauja pasiaukojama dvasia!

3. Kas gali slopinti mūsų pasiaukojamą dvasią?

 ³ Yra veiksnių, slopinančių mūsų pasiaukojamą dvasią. Vienas jų — polinkis į savanaudiškumą. Tai akivaizdu iš pirmosios žmonių poros pavyzdžio. Ieva užsigeidė būti kaip Dievas; jos vyras Adomas, irgi iš savanaudiškų sumetimų, verčiau norėjo įtikti žmonai, o ne Jehovai (Pr 3:5, 6). Atitraukęs nuo Kūrėjo pirmąją porą, Šėtonas ir toliau kurstė žmonių savanaudiškumą. Įvilioti į egoizmo spąstus jis bandė net Jėzų (Mt 4:1-9). Šiandieną Šėtono įtakai jau pasidavę daugelis, dažnai jie linkę galvoti vien apie save. Turime būti atsargūs, kad tokia visuomenėje įsigalėjusi nuostata nepersiduotų ir mums (Ef 2:2).

4. a) Ar galime visiškai atsikratyti polinkio į savanaudiškumą? Prašom paaiškinti. b) Ką šiame straipsnyje aptarsime?

⁴ Savanaudiškumas yra tarsi rūdys. Geležinė konstrukcija, stovinti po atviru dangumi, gali pradėti rūdyti. Jei nebus imtasi jokių priemonių, rūdys graušis vis giliau ir giliau, kol galiausiai visas statinys praras tvirtumą ir sugrius. Panašiai yra ir su mūsų polinkiu į savanaudiškumą. Kadangi esame netobuli, visiškai jo neatsikratysime. Tačiau svarbu laiku susiimti ir su tuo polinkiu kovoti. Antraip mūsų pasiaukojama dvasia ilgainiui užges (1 Kor 9:26, 27). Iš ko galime matyti, kad egoizmas mumyse jau leidžia šaknis? Ir kaip galėtume dar labiau puoselėti norą dėl kitų aukotis?

5. a) Kokia prasme Biblija yra tarsi veidrodis? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.) b) Kaip nederėtų naudotis Biblija, jei norime save ištirti?

⁵ Norėdami pažiūrėti, kaip atrodome, žvilgtelime į veidrodį. O kad pamatytume, kas mūsų širdyje, ir ištaisytume negeroves, atsiverčiame Bibliją. (Perskaityk Jokūbo 1:22-25.) Tačiau pagalvok: veidrodis pravers tik tada, jei tinkamai juo naudosimės. Štai jeigu vos užmesime į jį akį, kokios nors dėmės ant drabužių gal nė nepastebėsime. Arba jei į veidrodį žiūrėsime iš šono, galbūt matysime ne savo, o netoliese esančio žmogaus atvaizdą. Taip yra ir su Biblija: kad įžiūrėtume savyje egoizmo užuomazgas, negana tik prabėgomis ją paskaityti. Juolab nederėtų ja naudotis, kad pamatytume kitų ydas.

6. Ką turime daryti, įsižiūrėję į Dievo įstatymą?

⁶ Net jeigu Dievo Žodį skaitome kasdien, savanaudiškumo daigo savyje vis tiek galime nepastebėti. Kodėl? Prisiminkime Jokūbo palyginimą apie veidrodį. Juk nepasakyta, kad žmogus tik trumpai save nužvelgė ir nuėjo. Ne, Jokūbas čia pavartojo graikišką žodį, reiškiantį kruopščią apžiūrą, atidų tyrinėjimą. Ką tad žmogus darė ne taip? Jokūbas rašė: „Jis [...] nueina ir tuojau pamiršta, koks esąs.“ Vadinasi, nieko nesiėmė, kad pataisytų, kas ne taip. O darbo vykdytojas ne vien „įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą“, bet ir „jo laikosi“. Dievo įstatymas nuolat yra jo mintyse. Jėzus irgi sakė: „Jei laikotės mano žodžio, iš tikro esate mano mokiniai“ (Jn 8:31).

7. Ką turime daryti, kad Biblija padėtų mums kovoti su polinkiu į savanaudiškumą?

⁷ Taigi, kad įveiktum polinkį į savanaudiškumą, visų pirma turi dėmesingai skaityti Dievo Žodį. Šitaip pamatysi, kur dar reikėtų pasitaisyti. Bet vien to neužtenka. Biblijos pasakojimus patyrinėk išsamiau. Skaitydamas  įsivaizduok, kad pats esi aprašytų įvykių dalyvis. Pamąstyk: ką šioje situacijoje būčiau daręs aš? ar būčiau pasielgęs teisingai? Svarbiausia, apmąstęs, ką perskaitei, stenkis tai pritaikyti praktikoje (Mt 7:24, 25). Dabar aptarkime du Biblijos pasakojimus — apie karalių Saulių ir apie apaštalą Petrą — ir pažiūrėkime, kaip jie gali padėti mums neprarasti pasiaukojamos dvasios.

8. Koks žmogus buvo Saulius, kai pradėjo karaliauti, ir iš ko tai matyti?

⁸ Izraelio karaliaus Sauliaus istorija gerai pailiustruoja, kaip savanaudiškumas gali užgožti norą aukotis. Pradėjęs karaliauti Saulius buvo paprastas, kuklus žmogus (1 Sam 9:21). Kai Saulių, išrinktą karaliumi, keletas izraelitų paniekino, jis nepuolė tų vyrų bausti, nemanė turįs žūtbūt apginti Dievo jam patikėtus įgaliojimus (1 Sam 10:27). Išvesdamas Izraelį į mūšį su amonitais, Saulius parodė, kad leidžiasi vadovaujamas Dievo dvasios. Įveikęs priešus, jis nuolankiai visą garbę atidavė Jehovai (1 Sam 11:6, 11-13).

9. Kaip ėmė reikštis Sauliaus savanaudiškumas?

⁹ Deja, vėliau Saulius leido širdyje tarsi rūdims įsiėsti egoizmui. Nugalėjęs Amaleką jis nepaisė Jehovos priesako ir pasielgė pagal savo paties valią: užuot sunaikinęs visą amalekiečių turtą, dalį grobio godžiai pasisavino. Didybės apimtas netgi pasistatė sau paminklą (1 Sam 15:3, 9, 12). Kai pranašas Samuelis pasakė, kad Jehova nepatenkintas tokiu jo poelgiu, Saulius ėmė teisintis, neva Dievo paliepimą jis dalinai įvykdė. Kaltę net bandė suversti kitiems (1 Sam 15:16-21). Išdidumo skatinamas jis siekė išsaugoti savo reputaciją, o ne draugystę su Jehova (1 Sam 15:30). Kaip Sauliaus pavyzdys, nelyginant veidrodis, gali padėti mums saugotis savanaudiškos dvasios?

10, 11. a) Ką apie norą aukotis suprantame iš Sauliaus istorijos? b) Ką turėtume daryti, kad nepasektume Sauliaus pėdomis?

¹⁰ Pirma, Sauliaus istorija liudija, kad nedera būti pernelyg savimi patenkintam. Jei anksčiau ir nestokojome noro aukotis, tai dar nereiškia, kad tokią nuostatą savaime išlaikysime (1 Tim 4:10). Atminkime, kad nors iš pradžių Sauliui ėjosi puikiai ir Dievas buvo jam palankus, vėliau karalius pasidavė savanaudiškiems polinkiams. Galiausiai Jehova atmetė jį už neklusnumą.

¹¹ Antra, neturėtume susitelkti vien į tai, kas mums sekasi gerai, o kas einasi prasčiau, praleisti pro akis. Juk tai būtų tolygu žiūrėti į veidrodį ir grožėtis savo naujais drabužiais, bet nekreipti dėmesio, kad murzinas veidas. Tikėtina, nesame tokie išdidūs ir savimi patenkinti kaip Saulius vėlesniais savo karaliavimo metais. Vis dėlto turime saugotis bet ko, kas nuvestų mus bloga kryptimi. Kai mus pamoko ir pataiso, nebūkime kaip Saulius: nesiteisinkime, nemenkinkime savo klaidos, nekaltinkime kitų. Verčiau noriai įsiklausykime į pamokymą. (Perskaityk Psalmyno 141:5.)

12. Kaip nesavanaudiškumas gali padėti, kai padarome sunkią nuodėmę?

¹² O kaip tada, jei padarėme sunkią nuodėmę? Sauliui buvo pernelyg svarbu, ką apie jį pagalvos kiti, ir tai trukdė  jam atitaisyti santykius su Dievu. Tačiau jei esame linkę aukotis, lengviau įveiksime gėdos jausmą ir kreipsimės pagalbos (Pat 28:13; Jok 5:14-16). Vienas mūsų brolis būdamas dvylikos pradėjo žiūrėti pornografiją ir slapta tai darė daugiau nei dešimtmetį. Jis pasakoja: „Buvo labai sunku prisipažinti žmonai ir vyresniesiems, kad turiu tokį įprotį. Tačiau dabar, kai prisipažinau, jaučiuosi taip, lyg nuo mano pečių būtų nukritusi didžiulė našta. Kai kurie draugai, kai netekau bendruomenės patarnautojo pareigų, manimi nusivylė. Tačiau žinau, kad Jehovai mano tarnystė dabar mielesnė nei tada, kai žiūrėdavau pornografiją. O Jehovos nuomonė man pati svarbiausia.“

13, 14. Kaip pasireiškė Petro polinkis į savanaudiškumą?

¹³ Apaštalas Petras leidosi Jėzaus ugdomas ir taip parodė nesąs savanaudiškas (Lk 5:3-11). Tačiau netinkamų polinkių turėjo. Kartą apaštalai Jokūbas ir Jonas prašė Jėzaus suteikti jiems aukštą padėtį Dievo Karalystėje. Petras, tai nugirdęs, jais pasipiktino. Galbūt manė, jog viena iš tų garbingų vietų, kurių anie du broliai norėjo, turėtų priklausyti jam. Juk pats Jėzus buvo sakęs, kad paves jam ypatingų įgaliojimų (Mt 16:18, 19). Pasikvietęs Jokūbą su Jonu, Petrą ir visus kitus apaštalus, Jėzus įspėjo saugotis savanaudiško troškimo savo broliams viešpatauti (Mk 10:35-45).

¹⁴ Net ir Jėzaus pamokytas, Petras vis tiek turėjo kovoti su netinkamu požiūriu į save. Kai Jėzus apaštalams pasakė, kad jie paliks jį ir pabėgs, Petras ėmė keltis aukščiau kitų, tvirtindamas, esą jei visi ir sukluptų, jis vienintelis liksiąs ištikimas (Mt 26:31-33). Toks perdėtas pasitikėjimas savimi neturėjo pagrindo. Jau tą pačią naktį vyras akivaizdžiai pritrūko pasiaukojamos dvasios — kad pats liktų saugus, jis triskart išsižadėjo Jėzaus (Mt 26:69-75).

15. Kodėl Petro pavyzdys mus įkvepia?

 ¹⁵ Nors Petras turėjo silpnybių ir ne sykį klydo, jo istorija mus įkvepia. Uolios jo pastangos ir Dievo dvasios veikmė davė vaisių: Petras nugalėjo blogus polinkius, įgijo daugiau savitvardos, išsiugdė pasiaukojamą meilę (Gal 5:22, 23). Jis atlaikė tokius mėginimus, kokius anksčiau vargu ar būtų pakėlęs. Kai apaštalas Paulius visų akivaizdoje Petrą supeikė, šis liko nuolankus (Gal 2:11-14). Ir nelaikė širdyje apmaudo, nemanė, kad Paulius sugadino jo reputaciją. Šį apaštalą jis ir toliau vadino „mylimuoju broliu“ (2 Pt 3:15). Petro pavyzdys gali padėti ir mums ugdytis nesavanaudiškumą.

16. Kaip nelengvomis aplinkybėmis galime rodyti pasiaukojamą dvasią?

¹⁶ Pamąstyk: kaip esu linkęs elgtis nelengvomis aplinkybėmis? Kai Petras ir kiti apaštalai buvo įkalinti ir nuplakti už tai, kad skelbė apie Kristų, jie džiaugėsi, nes „buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl [Jėzaus] vardo“ (Apd 5:41). Užklupus persekiojimams atminkime, kad kaip ir Petras turime puikią progą sekti Jėzumi ir parodyti pasiaukojamą dvasią. (Perskaityk 1 Petro 2:20, 21.) Tokia dvasia mums padės ir jei esame bendruomenės vyresniųjų drausminami: imdami pavyzdį iš Petro, neskubėsime pykti ir įsižeisti (Mok 7:9).

17, 18. a) Kaip galėtume įvertinti savo dvasinius siekius? b) Ką reikėtų daryti, jei savyje aptikome savanaudiškumo daigą?

¹⁷ Petro pavyzdys taip pat pamoko, kokie turėtų būti mūsų dvasiniai tikslai ir kaip dera jų siekti. Čia irgi reikia rodyti pasiaukojamą dvasią, antraip galime užsigeisti garbės. Pagalvok: kodėl Jehovos tarnyboje noriu nuveikti daugiau? Ar dėl to, kad siekiu pripažinimo ir aukštesnės padėties, kaip anuomet Jokūbas ir Jonas?

¹⁸ Jei save ištyręs aptinki savanaudiškumo daigelį, prašyk Jehovos pagalbos pakoreguoti savo mąstyseną ir motyvus. Tada dar labiau stenkis teikti garbę jam, o ne ieškok savosios (Ps 86:11). Galėtum nusistatyti ir kitų tikslų, kurių siekdamas neatkreiptum į save daug dėmesio. Pavyzdžiui, jeigu jauti, kad stokoji kurios nors iš dorybių, įeinančių į „dvasios vaisių“, dar stropiau ją ugdykis. Galimas dalykas, kruopščiai ruošiesi kalboms ar kitokioms sueigų programos dalims, bet, tarkim, neturi didelio noro valyti salę. Tada vertėtų įsiklausyti į patarimą, užrašytą Romiečiams 12:16 (perskaityk).

19. Ką galėtume daryti, jei, žvelgdami į save Dievo Žodžio veidrodyje, nusimename?

¹⁹ Atidžiai žvelgdami į save Dievo Žodžio veidrodyje ir matydami visokių ydų, gal net savanaudiškumo apraiškų, galime nuliūsti. Jei taip atsitiktų ir tau, prisimink Jokūbo minėtą darbo vykdytoją. Nežinome, ar greitai tas žmogus pasitaisė ir ar jam pavyko pašalinti visus savo trūkumus. Jokūbas tik pasakė, kad jis įsižiūrėjo į „tobuląjį laisvės įstatymą“ ir jo laikėsi (Jok 1:25). Žmogus nepamiršo, ką veidrodyje matęs, ir stengėsi keistis į gera. Tad neprarask teigiamo požiūrio, atmink, kad esi netobulas, ir pervirš nesigraužk. (Perskaityk Mokytojo 7:20.) Kuo geriau įsižiūrėk į Dievo Žodį, neprarask pasiaukojamos dvasios. Kaip daugybė tavo bendratikių, taip ir tu patirsi meilingą Jehovos pagalbą. Jis padės tau kovoti nelengvą vidinę kovą ir už pastangas gausiai apdovanos.