O štai kita situacija. Mūsų sesę, kuri viena augina du vaikus, sutuoktinių pora iš bendruomenės pakviečia kartu praleisti vakarą. Vaikai, tai sužinoję, apsidžiaugia ir su nekantrumu to vakaro laukia. Bet dieną prieš susitikimą sutuoktiniai sesei pasako, kad kai kas pasikeitė ir planus teks atšaukti. Sesė vėliau sužino, kad po to, kai pakvietė ją, sutuoktiniai patys buvo pakviesti pasisvečiuoti ir tą vakarą išėjo pas draugus.

Krikščionims privalu laikytis duoto žodžio. Niekad neturėtume sakyti „taip“, bet kartu ir „ne“ (2 Kor 1:18). Vis dėlto dvi minėtos situacijos rodo, kad aplinkybės kaskart skiriasi. Kai kada tiesiog privalome atšaukti kokį susitarimą. Sykį šitaip apsispręsti turėjo ir apaštalas Paulius.

Eina 55 mūsų eros metai. Paulius tęsia savo trečią misionierišką kelionę. Iš Efezo jis ketino per Egėjo jūrą nuvykti į Korintą, o iš ten į Makedoniją. Tada, traukdamas atgal link Jeruzalės, Paulius norėjo darsyk aplankyti korintiečių bendruomenę, matyt, kad paimtų jų maloningą dovaną Jeruzalės broliams (1 Kor 16:3). Tokie jo planai užrašyti 2 Korintiečiams 1:15, 16: „Su tokiu pasitikėjimu aš anksčiau ketinau pas jus atvykti, kad turėtumėte antrą progą džiaugtis, ir trumpai pas jus pabuvęs keliauti į Makedoniją, o paskui iš Makedonijos pas jus sugrįžti, kad išlydėtumėte mane į Judėją.“

Atrodo, kad Paulius kiek anksčiau laiške informavo korintiečius apie savo sumanymą (1 Kor 5:9). Tačiau parašęs  tą laišką Paulius iš sesės Chlojės šeimyniškių sužinojo, kad Korinto bendruomenėje yra rimtų nesutarimų (1 Kor 1:10, 11). Todėl nutarė pakoreguoti savo planus ir parašė laišką, dabar vadinamą Pirmuoju laišku korintiečiams. Jame Paulius meilingai paprotino ir pataisė bendratikius, taip pat paminėjo, kad keičia savo maršrutą — pirmiau keliaus į Makedoniją ir tik tada į Korintą (1 Kor 16:5, 6). *

Broliams Korinte gavus jo laišką, kai kurie „ypatingieji“ apaštalai tikriausiai apkaltino Paulių, esą jis nepatikimas, nesilaiko pažadų. Gindamasis Paulius klausė: „Negi taip sumanęs aš pasielgiau lengvabūdiškai? O gal, kai ką nors sumanau, mano sumanymas kūniškas, tarytum sakyčiau ‘taip taip’, o paskui ‘ne ne’?“ (2 Kor 1:17; 11:5)

Pagalvokime: ar Paulius iš tikrųjų lengvabūdiškai sulaužė savo pažadą? Ar dabar jau nebegalima juo pasitikėti? Žinoma, ne. Retorinis Pauliaus klausimas „gal, kai ką nors sumanau, mano sumanymas kūniškas?“ turėjo padėti Korinto krikščionims suprasti, kad planus jis pakeitė ne todėl, kad yra atsainus ir neatsakingas.

Kaltinimus Paulius tvirtai paneigė, sakydamas: „Bet galima pasitikėti Dievu, jog tai, ką jums sakome, nėra ‘taip’ ir ‘ne’“ (2 Kor 1:18). Paulius apsigalvojo ir į Korintą tuokart nevyko todėl, kad nuoširdžiai rūpinosi tenykščiais bendratikiais. 2 Korintiečiams 1:23 skaitome, kad brolių ir sesių jis gailėjo. Apaštalas davė jiems galimybę sutvarkyti bendruomenės problemas dar prieš jam apsilankant. Kaip ir vylėsi, Paulius, būdamas Makedonijoje, iš Tito išgirdo, kad laiškas palietė korintiečių širdį ir paskatino atgailauti. Dėl to jis labai džiaugėsi (2 Kor 6:11; 7:5-7).

Pauliaus kaltintojai galbūt norėjo kitiems įteigti, kad jeigu jis nesilaiko duoto žodžio, vadinasi, negalima pasitikėti ir jo skleidžiama žinia. Tačiau Paulius priminė korintiečiams, kad skelbė jiems apie Jėzų Kristų: „Dievo Sūnus, Kristus Jėzus, paskelbtas jums per mus, tai yra mane, Silvaną ir Timotiejų, netapo ‘taip’ ir ‘ne’ — jame yra tik ‘taip’“ (2 Kor 1:19). Ar Jėzus, kurio pavyzdžiu Paulius sekė, buvo nepatikimas? Tikrai ne. Tiek mokydamas žmones, tiek ir kitu metu jis kalbėjo vien tiesą (Jn 14:6; 18:37). Tad jeigu Jėzumi galima tvirtai tikėti, tai ir Pauliaus skelbiama žinia teisinga, juk apaštalas mokė to paties, kaip ir Kristus.

Pats Jehova yra „tiesos Dievas“ (Ps 31:5, Brb). Tai patvirtina ir tolesni Pauliaus žodžiai: „Kad ir kiek būtų Dievo pažadų, jame [tai yra Kristuje] jie tapo ‘taip’.“ Jėzaus nepriekaištingumas žemėje — aiškus įrodymas, kad visa, ką Jehova sako, yra gryna tiesa. Paulius tęsia: „Todėl ir ‘amen’ Dievo šlovei tariame per jį [Kristų]“ (2 Kor 1:20). Jėzus yra tarsi garantija, arba „amen“, kad išsipildys kiekvienas Jehovos pažadas.

Kaip Jehova ir Jėzus, apaštalas Paulius visada kalbėjo tiesą ir laikėsi savo žodžio (2 Kor 1:19). Jis nesielgė kūniškai, nebuvo lengvabūdis (2 Kor 1:17).  Priešingai, stengėsi eiti su dvasia (Gal 5:16). Apaštalui nuoširdžiai rūpėjo kitų gerovė. Jo „taip“ visada reiškė „taip“.

Šiandieną daugelis žmonių nepaiso Biblijos principų, todėl nenuostabu, kad į duotą žodį žiūri atsainiai. Atsiradus menkiausiam keblumui, pažadą sulaužo, elgiasi, kaip patiems patogiau. Verslo sandėriuose „taip“ toli gražu ne visuomet reiškia „taip“, net jei susitarimas ir buvo patvirtintas raštiškai. Keičiasi požiūris į santuoką — vis daugiau žmonių jos nebelaiko įsipareigojimu visam gyvenimui ir vedybinius ryšius yra linkę lengvabūdiškai nutraukti. Tai aiškiai liudija nepaliaujamai didėjantis skyrybų skaičius (2 Tim 3:1, 2).

Verta pamąstyti: ar mano „taip“ reiškia „taip“? Tiesa, kaip jau kalbėjome straipsnio pradžioje, kartais gali tekti susitarimą atšaukti. Ir ne dėl to, kad esame nepatikimi, o dėl susiklosčiusių sudėtingų aplinkybių, kurių pakeisti negalime. Tačiau jei ką prižadi, privalai iš visų jėgų stengtis pažadą tesėti (Ps 15:4; Mt 5:37). Tada turėsi patikimo žmogaus vardą, aplinkiniai žinos, kad visad kalbi tiesą, laikaisi žodžio (Ef 4:15, 25; Jok 5:12). Matydami, kad tavimi galima pasitikėti, jie galbūt mieliau klausysis, kai skelbsi jiems apie Dievo Karalystę. Taigi tavo „taip“ tegul visada reiškia „taip“.