ŠVENTAJAME RAŠTE paminėtas ne vienas atvejis, kai žmonės persiplėšdavo drabužius. Šiandien toks veiksmas gali atrodyti keistokas, bet anuomet žydai šitaip išreikšdavo stiprias emocijas: neviltį, sielvartą, gėdą, pyktį, gedulą.

Štai Rubenas, sužinojęs, kad jo brolis Juozapas parduotas į vergiją ir jo išgelbėti jau nepavyks, persiplėšė drabužius. Jų tėvas Jokūbas, pamanęs, kad Juozapą sudraskė žvėris, irgi persiplėšė drabužius (Pr 37:18-35). Jobas persiplėšė drabužius, kai jam pranešė, kad visi jo vaikai žuvo (Job 1:18-20). Pas vyriausiąjį kunigą Elį atbėgęs pasiuntinys suplėšytais drabužiais papasakojo, kad izraelitai pralaimėjo mūšį, abu Elio sūnūs negyvi, o sandoros skrynia pagrobta (1 Sam 4:12-17). Karalius Jošijas, kai jam buvo skaitomas Įstatymas, persiplėšė drabužius, supratęs, kaip tauta klysta (2 Kar 22:8-13).

Kai buvo teisiamas Jėzus, vyriausiasis kunigas Kajafas persiplėšė drabužius, išgirdęs neva šventvagiškus Jėzaus žodžius (Mt 26:59-66). Pagal tuometę rabinų tradiciją, kiekvienas, išgirdęs piktžodžiavimą Dievo vardui, privalėjo persiplėšti apdarą. Bet po Jeruzalės šventyklos sunaikinimo rabinai ėmė mokyti visai kitaip: „Tas, kuris šiandieną girdi piktžodžiaujant Dievo vardui, neturi savo drabužių perplėšti, antraip iš apdaro bemat liks tik skuteliai.“ Rabinai tikriausiai norėjo pasakyti, kad neverta kreipti dėmesio į kiekvieną bedievį, mat jų tuo metu buvo ypač daug.

Žinoma, Dievo akyse drabužių perplėšimas neturėjo jokios prasmės, jei žmogaus jausmai būdavo netikri. Todėl savo tautai Jehova sakė: „‘Persiplėškite širdis, o ne drabužius.ʼ Grįžkite pas Viešpatį“ (Jl 2:13).