Senovinių laivų specialistas Lajenelis Kasonas (Lionel Casson) aiškina, ką Romos imperijos laikais laivų statytojai darydavo užtaisę siūles tarp lentų. Buvo įprasta „siūles ar net visą laivo korpuso išorę ištepti derva [bitumu] arba derva ir vašku. Paskui vienu sluoksniu padengdavo ir vidų“. Daug anksčiau nei susikūrė Romos imperija, tą patį metodą naudojo akadai ir babiloniečiai.

Panaši technologija aprašoma Hebrajiškuosiuose raštuose, Pradžios 6:14. Hebrajų kalbos žodis, čia išverstas „derva“, matyt, reiškia naftos darinį, bitumą.

Gamtoje randamas bitumas būna dvejopas — skystas ir kietas. Senovėje laivų statytojai laivus nutepdavo skystu bitumu. Džiūdamas bitumas sukietėdavo ir tapdavo vandeniui nepralaidžia danga.

Bibliniuose kraštuose bitumo buvo gausu. Sidimų slėnis Negyvosios jūros regione „buvo pilnas bitumo duobių“ (Pradžios 14:10).

Žuvis nuo seno yra vienas iš pagrindinių maisto produktų. Prieš tapdami Jėzaus mokiniais, kai kurie apaštalai vertėsi žvejyba Galilėjos ežere (Mato 4:18-22). Bent dalis laimikio būdavo apdorojama netoliese esančiuose „fabrikuose“.

Knygoje Studies in Ancient Technology aprašoma žuvies konservavimo technologija, kuri veikiausiai buvo taikoma senovės Galilėjoje, o kai kuriose vietovėse ir iki pat šių dienų. Žuvis pirmiausia būdavo išskrodžiama ir išplaunama. Manoma, jog „tuomet stambia druska būdavo įtrinamos žiaunos, burna ir žvynai, žuvys susluoksniuojamos su druska ir uždengiamos sausu audeklu. Po 3—5 dienų apverčiamos ir vėl paliekamos stovėti tiek pat laiko. Vykstant šiam procesui, žuvis prisigeria druskos, išdžiūva ir sukietėja“.

Kiek šitaip apdorota žuvis išsilaikydavo, nėra žinoma. Tačiau tai, kad senovės egiptiečiai eksportuodavo konservuotą žuvį į Siriją, rodo, jog ši technologija puikiai pasiteisino.