1. Kaip Dievas žiūri į darbą ir ką tai skatina jį daryti?

JEHOVA nuolat darbuojasi ir džiaugiasi savo darbo vaisiais (Ps 135:6; Jn 5:17). Kad tokį pasitenkinimą jaustų ir protu apdovanoti jo kūriniai, Jehova jiems taip pat duoda malonaus ir prasmingo darbo. Štai visatą jis kūrė drauge su savo viengimiu Sūnumi. (Perskaityk Kolosiečiams 1:15, 16.) Biblijoje sakoma, kad prieš ateidamas į žemę Jėzus danguje buvo nepamainomas Dievo talkininkas (Pat 8:30).

2. Kas byloja, kad dvasiniai Jehovos sūnūs visada turėjo svarbaus darbo?

² Nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos Biblijoje apstu pavyzdžių, bylojančių, kad Jehova skiria užduotis savo dvasiniams sūnums. Kai Adomas ir Ieva nusidėjo ir buvo išvaryti iš rojaus, Dievas „pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti“ (Pr 3:24). O Apreiškimo 22:6 sakoma, jog Dievas „išsiuntė savo angelą, kad šis parodytų jo vergams, kas turi netrukus įvykti“.

3. Kaip, atėjęs į žemę, Jėzus sekė savo Tėvo pavyzdžiu?

³ Atėjęs į žemę Jėzus mielai atliko darbą, kurį jam buvo pavedęs Jehova. Sekdamas savo Tėvo pavyzdžiu, svarbaus darbo jis patikėjo ir savo mokiniams. Kad sužadintų jų entuziazmą, Jėzus juos patikino: „Iš tiesų jums sakau: kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir darys už juos didesnių, nes aš einu pas Tėvą“ (Jn 14:12). Skirtą užduotį jis ragino atlikti kuo skubiau: „Kol tebėra diena, turime dirbti darbus to, kuris mane siuntė; ateina naktis, kai niekas negalės dirbti“ (Jn 9:4).

4—6. a) Kodėl esame dėkingi Nojui ir Mozei už tai, kad atliko Jehovos skirtas užduotis? b) Ką bendra turi visos užduotys, kurias Jehova žmonėms paveda?

⁴ Svarbių užduočių žmonėms Dievas patikėdavo dar iki Jėzaus laikų. Daugelis jų, priešingai nei Adomas su Ieva, atlikdavo visa, kas pavesta (Pr 1:28). Štai Nojui, kad išsigelbėtų per tvaną, Jehova davė nurodymų, kaip pastatyti arką. Jis visa padarė tiksliai taip, kaip Dievas buvo liepęs. Jei ne Nojaus atsakingumas, šiandien nebūtų ir mūsų (Pr 6:14-16, 22; 2 Pt 2:5).

⁵ Mozei buvo konkrečiai nurodyta, kaip statyti padangtę, kaip organizuoti kunigų tarnystę, ir jis kruopščiai laikėsi, kas įsakyta (Iš 39:32; 40:12-16). Sąžiningai atliktas jo darbas naudingas ir mums. Kokia prasme? Apaštalas Paulius paaiškino, kad padangtė ir kunigystė — tai „būsimųjų gėrybių šešėlis“ (Hbr 9:1-5, 9; 10:1).

⁶ Įgyvendindamas savo sumanymus, Jehova žmonėms skirtingais laikotarpiais duoda skirtingų darbų. Bet kiekvienas toks darbas teikia šlovę Jehovai ir yra žmonių gerovei. Tai patvirtina visa Jėzaus veikla — atlikta tiek prieš ateinant į žemę, tiek atėjus (Jn 4:34; 17:4). Darbas, kurį Dievas duoda mums, irgi yra jo šlovei. (Mt 5:16; perskaityk 1 Korintiečiams 15:58.) Kodėl galime taip sakyti?

7, 8. a) Koks garbingas darbas šiandien pavestas krikščionims? b) Kaip turėtume reaguoti į Jehovos duodamus nurodymus?

⁷ Tikriausiai sutiksi, kad mums, netobuliems žmonėms, būti Dievo bendradarbiais yra didžiulė garbė (1 Kor 3:9). Kai kurie mūsų bendratikiai, panašiai kaip kadaise Nojus ir Mozė, yra statytojai: dirba Karalystės ir suvažiavimų salių, filialų statybose. Kad ir kur triūstum, — remontuotum seną Karalystės salę ar statytum pagrindinį biurą Vorike — džiaukis tau tekusia laime, nes tai šventa tarnyba. (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.) Tačiau didžioji dauguma krikščionių dalyvauja dvasinėje statyboje — skelbia gerąją naujieną. Šis darbas taip pat yra Jehovos šlovei ir tyraširdžių žmonių labui (Apd 13:47-49). Jehovos organizacija vadovauja šiam darbui nurodydama, kaip jį atlikti kuo geriau. Tam tikslui neretai mes gauname naujų užduočių.

⁸ Ištikimi Jehovos tarnai noriai paklūsta jo nurodymams. (Perskaityk Hebrajams 13:7, 17.) Iš pradžių gal ir sunku suprasti, kodėl pavestas užduotis turime atlikti taip ar anaip. Tačiau gerai žinome viena: jei Jehova mato, kad reikia ką nors pakeisti, tai bus tik  į naudą. Todėl prie pokyčių noriai prisitaikome.

9. Kokį pavyzdį tarnyboje rodo bendruomenės vyresnieji?

⁹ Iš to, kaip vyresnieji vadovauja bendruomenei, matosi jų troškimas vykdyti Jehovos valią (2 Kor 1:24; 1 Tes 5:12, 13). Šie broliai uoliai darbuojasi ir prisiderina prie pokyčių, pavyzdžiui, noriai taiko naujus evangelizacijos metodus. Nors kai kurie iš pradžių galbūt abejojo, ar verta organizuoti gerosios naujienos skelbimą telefonu, uostuose ar viešose vietose, greitai pamatė, kokių puikių rezultatų tai duoda. Štai kaip sekėsi keturiems pionieriams iš Vokietijos. Jie nusprendė eiti į verslo teritoriją, kurioje niekas nesilankė jau seniai. Vienas brolis iš tos grupės, Michaelis, tarnaujantis vyresniuoju, pasakoja: „Taip neliudijome jau kelerius metus, todėl labai jaudinomės. Jehova tą tikrai matė ir padėjo — aną rytą mums šauniai sekėsi. Kaip gerai, kad pritaikėme patarimus iš Mūsų Karalystės tarnybos ir kliovėmės Jehovos pagalba!“ O tu ar noriai imiesi naujų skelbimo būdų?

10. Kokie pokyčiai vyksta organizacijoje paskutiniu metu?

¹⁰ Kartais reikalingi organizaciniai pokyčiai. Antai per pastaruosius keletą metų kai kurie mūsų bendrijos filialai buvo sujungti. Nors ten tarnaujantiems broliams ir sesėms reikėjo prie daug ko prisitaikyti, netrukus tapo aišku, kad permainos visiems išėjo į gera (Mok 7:8). Koks džiaugsmas šiems mūsų bendratikiams būti dalyviais tokių įsimintinų įvykių šiuolaikinėje Jehovos tarnų istorijoje!

11—13. Kokių sunkumų iškyla kai kuriems bendratikiams dėl organizacinių permainų?

¹¹ Ko svarbaus pasimokome iš bendratikių, kuriuos tiesiogiai palietė permainos filialuose? Prieš tai nemažai jų savo šalies Betelyje buvo išdirbę jau dešimtmečius. Štai vienoje Centrinės Amerikos šalyje liudytojų pora, tarnavusi mažame vietiniame Betelyje, buvo paprašyta persikelti į Meksiką, kur filialas kone trisdešimt kartų didesnis. Rohelijus, šeimos galva, prisipažįsta: „Buvo nelengva palikti artimuosius ir draugus.“ Chuanas, irgi turėjęs išvykti į Meksiką, sako štai ką: „Tai tarsi gimti antrą kartą. Juk reikia susidraugauti su naujais žmonėmis, prisitaikyti prie kitokių papročių, perprasti kitokią mąstyseną.“

¹² Beteliečiams iš kitų Europos šalių keltis į mūsų organizacijos filialą Vokietijoje irgi buvo nemenkas iššūkis. Kiekvienas, ką žavi kalnų peizažas, supras, kaip galėjo jaustis tie, kam teko palikti didingas Šveicarijos Alpes. O persikėlusiems iš Austrijos pirmomis dienomis labai trūko tos kur kas ramesnės aplinkos, supusios juos mažame Betelyje.

¹³ Svečioje šalyje jų laukė naujos gyvenimo sąlygos, nauji bendradarbiai, gal net naujas darbas. Tenai jie įsiliejo į naują bendruomenę, jiems teko liudyti naujoje teritorijoje, ko gero, net mokytis kitos kalbos. Kad ir ne taip paprasta, dauguma beteliečių prie permainų pritapo. Kas padėjo įveikti sunkumus? Paklausykime, ką sako jie patys.

14, 15. a) Kaip daugelis mūsų bendratikių parodo branginantys garbę darbuotis su Jehova, kad ir koks darbas tai būtų? b) Kuo mus patraukia šių bendratikių pavyzdys?

¹⁴ Sesė Grėtel pasakoja: „Pakviesta  persikelti, sutikau, nes taip galėjau parodyti Jehovai, kad mano meilės jam neriboja šalies sienos, nevaržo prisirišimas prie kokio pastato ar užduoties.“ Kita sesė, Daiska, mano taip: „Žinodama, kad kvietimas nuo Jehovos, mielai jį priėmiau.“ Andrė ir Gabrielos nuomonė panaši: „Supratome, kad tai galimybė darsyk parodyti, jog esame pasiryžę atidėti savo norus į šalį ir tarnauti Jehovai. Tarėme sau: „Jei ima pūsti Jehovos permainų vėjai, geriau iškelti bures, o ne stengtis nuo jų atsitverti.“

¹⁵ Sujungiant filialus, kai kurie jų nariai buvo paskirti tarnauti pionieriais. Jais tapo nemažai Danijos, Norvegijos ir Švedijos beteliečių, kai šių šalių filialai buvo sujungti į vieną Skandinavijos filialą. Florianas ir Anja, buvę beteliečiai, sako: „Į savo naują paskyrimą žiūrėjome kaip į jaudinantį iššūkį. Džiaugiamės, kad Jehova gali mus panaudoti, nesvarbu, kur tarnaujame. Galime nuoširdžiai pasakyti — esame dosniai laiminami!“ Daugumos iš mūsų gyvenime gal ir nebus tokių permainų. Tačiau visiems verta sekti šių pasiaukojančių brolių ir sesių pavyzdžiu ir Karalystės reikalus laikyti svarbiausiais (Iz 6:8). Jehova visada laimina tuos, kurie brangina garbę su juo darbuotis, kad ir koks darbas tai būtų.

16. a) Kas mums patariama Galatams 6:4? b) Kokia didžiausia garbė žmogui yra suteikta?

¹⁶ Būdami netobuli, mes neretai linkę lygintis su kitais. Bet Dievo Žodis pataria sutelkti dėmesį į tai, ką patys pajėgiame nuveikti. (Perskaityk Galatams 6:4.) Atsakingų pareigų organizacijoje dauguma iš mūsų neturime. Taip pat ne visi galime imtis pionieriaus, misionieriaus ar beteliečio tarnybos. Minėtos pareigos, žinoma, garbingos.  Vis dėlto nepamirškime, jog didžiausia garbė žmogui — būti Jehovos bendradarbiu ir garsinti gerąją naujieną. O tą galimybę turime kiekvienas. Šią garbę branginkime.

17. Kas šioje santvarkoje mums ne visada pavyksta, tačiau kodėl nedera pernelyg nusiminti?

¹⁷ Deja, šioje Šėtono santvarkoje tarnauti Jehovai tiek, kiek norėtume, ne visada pavyksta. Gal turime šeimyninių įsipareigojimų, gal kamuoja bloga sveikata ar kliudo kitos aplinkybės, kurių negalime pakeisti. Tačiau pernelyg nusiminti nereikia. Juk visada, kad ir kokių būtų problemų, galime išnaudoti kiekvieną progą liudyti apie Dievo vardą ir jo Karalystę. Svarbiausia, galime, kiek mums įmanu, darbuotis su pačiu Jehova ir melsti, kad jis laimintų tuos, kurie pajėgia nuveikti daugiau nei mes. Nepamirškime štai ko: Jehovai brangus kiekvienas, kas aukština jo vardą.

18. Ką verta atidėti į šalį ir kodėl?

¹⁸ Nors esame silpni ir netobuli, Jehova noriai priima mus į savo bendradarbius. Kaip nuostabu šiomis paskutinėmis dienomis dirbti išvien su Dievu jo paskirtą darbą! Todėl daugelį savo siekių be apgailestavimų atidėkime į šalį žinodami, kad mūsų laukia Jehovos pažadėtas „tikrasis gyvenimas“ — visa amžinybė laimingame taikiame pasaulyje (1 Tim 6:18, 19).

19. Ką gera Jehova mums yra numatęs ateityje?

¹⁹ Stovėdami prie naujojo pasaulio slenksčio, prisiminkime Mozės žodžius, pasakytus prieš izraelitams įeinant į Pažadėtąją žemę: „Viešpats, tavo Dievas, tave apsčiai praturtins kiekvienu tavo rankų darbu“ (Įst 30:9). Armagedonui praūžus, Jehova, kaip yra pažadėjęs, atiduos žemę tiems, kurie su juo darbuojasi. Tada gausime naują užduotį — mūsų planetą paversti puikiu rojumi.