Jeremijo 31:15 rašoma: „Taip kalba Viešpats: ‘Pasigirdo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų; ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra.’“

Kai Rachelė mirė, abu jos sūnūs buvo gyvi. Todėl Jeremijo žodžiai, parašyti praėjus 1000 metų po Rachelės mirties, galbūt atrodo klaidingi.

Rachelės pirmagimis buvo Juozapas (Pr 30:22-24). Po jo į pasaulį atėjo antras sūnus, gavęs vardą Benjaminas. Deja, jį gimdydama Rachelė mirė. Tad kyla klausimas: kodėl Jeremijo 31:15 sakoma, kad ši moteris rauda vaikų, nes „jų nebėra“?

Mums dera kai ką prisiminti. Rachelės pirmagimis Juozapas vėliau susilaukė Manaso ir Efraimo (Pr 41:50-52; 48:13-20). Efraimas buvo garsiausia ir įtakingiausia Izraelio, šiaurinės karalystės, giminė ir atstovavo visoms dešimt jos giminių. Benjamino, antrojo Rachelės sūnaus, giminė sykiu su Judo gimine sudarė pietinę karalystę. Taigi galima sakyti, jog Rachelė buvo viso Izraelio, tiek šiaurinės, tiek pietinės karalystės, motinų simbolis.

Tuo laiku, kai Jeremijas rašė jo vardu pavadintą knygą, šiaurinę dešimties giminių karalystę jau buvo užgrobę asirai ir ištrėmę daugelį jos gyventojų. Bet kai kurie Efraimo palikuonys, ko gero, pabėgo į Judą. O 607 m. p. m. e. Judą, pietinę dviejų giminių karalystę, užkariavo babiloniečiai. Jie nemažai belaisvių, matyt, buvo suvarę į Ramą, esančią už kokių 8 kilometrų į šiaurę nuo Jeruzalės (Jer 40:1). Čia, Benjamino krašte, kur buvo Rachelės kapas, užkariautojai dalį savo aukų tikriausiai nužudė (1 Sam 10:2). Tad Rachelės rauda dėl savo vaikų simboline prasme galėjo reikšti gedėjimą dėl benjaminų apskritai arba dėl anuomet Ramoje buvusių belaisvių. O gal Jeremijas taip nusakė visų Izraelio motinų gėlą dėl Dievo tautos žuvusiųjų bei ištremtųjų.

Vienaip ar antraip, Jeremijo žodžiai apie Rachelę, raudančią savo vaikų, buvo pranašystė, kas nutiks po kelių šimtmečių — tuo laiku, kai kils grėsmė mažojo Jėzaus gyvybei. Karalius Erodas įsakė išžudyti Betliejuje, esančiame piečiau Jeruzalės, visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius. Tik pagalvok, kas tenai dėjosi, kai motinos neteko savo mažylių. Širdį veriantis jų šauksmas aidėjo taip, tarsi būtų girdimas toli už Jeruzalės, iki pat šiauriau įsikūrusios Ramos! (Mt 2:16-18)

Taigi tiek Jeremijo, tiek Jėzaus laikais žodžiai apie gedinčią Rachelę tiko žydžių skausmui dėl nužudytų vaikų apsakyti. Tačiau žinome, kad tie, kas mirė ir pateko, taip sakant, į „priešo šalį“, galės iš tenai sugrįžti, kai ateis mirusiųjų prikėlimo metas (Jer 31:16, Brb; 1 Kor 15:26).