1, 2. a) Kaip galime pasiekti amžinąjį gyvenimą? b) Kas padės mums neišklysti iš kelio, vedančio į išgelbėjimą?

TĄ DIENĄ, kai tapome Kristaus sekėjais, stojome į kelią. Jei to kelio ištikimai laikysimės, jis mus nuves į amžiną gyvenimą. Jėzus juk pažadėjo: „Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt 24:13). Vadinasi, iki pat savo gyvenimo pabaigos arba šios sugedusios santvarkos galo turime būti ištikimi Dievui ir saugotis, kad į šalį nenuviliotų pasaulis (1 Jn 2:15-17). Kaip tad šiame kelyje išlikti?

² Šį kelią pramynė pats Jėzus Kristus. Jo kelionė aprašyta Biblijoje. Skaitydami apie Jėzaus gyvenimą, sužinome, koks asmuo jis buvo. Šitaip jį pamilstame ir imame tvirtai juo tikėti. (Perskaityk 1 Petro 1:8, 9.) Vienas jo apaštalų, Petras, pasakė, kad Jėzus paliko mums pavyzdį, kad tiksliai sektume jo pėdomis (1 Pt 2:21). Taip pasieksime kelionės tikslą — išgelbėjimą. *  Aname straipsnyje aptarėme, kaip iš Jėzaus galime mokytis nuolankumo ir atjautos. Dabar patyrinėkime, kaip juo sekdami galime rodyti drąsą ir įžvalgą.

3. Kas yra drąsa ir kaip jos įgauti?

³ Drąsa yra valios savybė, kuri padeda įveikti iškylančius sunkumus, oriai pasitikti kentėjimus, suteikia jėgų kovoti už teisingumą. Drąsa neatsiejama nuo baimės, vilties ir meilės. Kaip tai suprasti? Jei bijome Dievo, neišsigąsime žmogaus (1 Sam 11:7; Pat 29:25). Jei viliamės Jehova, matome, kas laukia pasibaigus mėginimams, ir į ateitį žvelgiame su pasitikėjimu (Ps 27:14). Pasiaukojama meilė įkvepia drąsos netgi didžiausio pavojaus akivaizdoje (Jn 15:13). Drąsos įgauname pasitikėdami Jehova ir sekdami jo Sūnaus pėdomis (Ps 28:7).

4. Iš ko buvo matoma Jėzaus drąsa, kai jis sėdėjo šventykloje tarp mokytojų? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

⁴ Jėzus drąsiai gynė teisingumą nuo pat mažens. Prisiminkime, kaip jis elgėsi būdamas dvylikos, kai sėdėjo šventykloje ir diskutavo su mokytojais. (Perskaityk Luko 2:41-47.) Šie vyrai puikiai išmanė ne tik Mozės įstatymą, bet ir visokias žmonių sugalvotas tradicijas, kurios apsunkino Įstatymo laikymąsi. Bet Jėzus nebijojo jų, nesėdėjo kur į kamputį įsispraudęs, o drąsiai jų klausinėjo įvairių dalykų. Ir jis ne šiaip smalsavo, bet uždavė tokių klausimų, kurie tuos išminčius privertė gerai pamąstyti. O jeigu jie mėgino Jėzų sukirsti, jiems nepavyko. Todėl visi, taip pat ir mokytojai, „negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais“, be jokios abejonės, paremtais Dievo Žodžiu.

5. Kaip Jėzus tarnaudamas žemėje parodė drąsą?

⁵ Tarnaudamas žemėje drąsą Jėzus parodė pačiais įvairiausiais būdais. Jis be baimės atskleidė to meto religinių vadovų klaidingus mokymus (Mt 23:13-36). Nesileido aplinkinio pasaulio sugadinamas (Jn 16:33). Gerąją naujieną jis skelbė nepaisydamas jokio priešiškumo (Jn 5:15-18; 7:14). O dukart netgi nepabūgo iš šventyklos išvaikyti tų, kurie ją teršė (Mt 21:12, 13; Jn 2:14-17).

6. Kokią drąsą Jėzus parodė paskutinėmis savo gyvenimo žemėje akimirkomis?

⁶ Mūsų tikėjimą stiprina ir drąsa, kurią didysis Mokytojas parodė paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Jėzus, žinodamas, kad bus išduotas ir kuo visa tai baigsis, per Paschos vakarienę Judą paragino: „Ką darai, padaryk greičiau“ (Jn 13:21-27). Kai su apaštalais buvo Getsemanės sode ir jo suimti atėjo kareiviai, Jėzus nesuglebo ir neslėpė, kas esąs. Net ir gresiant dideliam pavojui, jis stengėsi apsaugoti savo mokinius ir sargybinių paprašė: „Leiskite šitiems pasišalinti“ (Jn 18:1-8). Stojęs prieš sinedrioną, Jėzus drąsiai pasisakė esąs Kristus ir Dievo Sūnus, nors žinojo, kad vyriausiajam kunigui tai bus dingstis atiduoti jį nužudyti (Mk 14:60-65). Savo ištikimybės jis neatsisakė  iki pat mirties. Ant kančių stulpo su paskutiniu atodūsiu pergalingai ištarė: „Atlikta!“ (Jn 19:28-30)

7. Ką jūs, jaunuoliai, manote apie galimybę garsinti Dievo vardą ir kaip čia galite parodyti drąsą?

⁷ Kaip mes galime sekti Jėzaus drąsos pavyzdžiu? Mokykloje. Jaunuoliai, kai mokykloje nepaisant pajuokos pasisakote, jog esate Jehovos liudytojai, elgiatės išties drąsiai. Taip parodote, jog didžiuojatės galėdami garsinti Jehovos vardą. (Perskaityk Psalmyno 86:12.) Gal kas nors nori, kad evoliucijos teoriją jūs priimtumėte kaip gryną faktą. Tačiau jūs turite daugybę patikimų įrodymų, kad, kaip rašoma Biblijoje, viskas buvo sukurta. Galite pasinaudoti brošiūra Gyvybės kilmė: penki svarbūs klausimai ir pateikti svarių argumentų, jeigu kas „pareikalautų jūsų pagrįsti savąją viltį“ (1 Pt 3:15). Žinodami, kad stojote tiesos pusėn, jausite didžiulį pasitenkinimą.

8. Kodėl gerąją naujieną skelbiame drąsiai?

⁸ Krikščioniškoje tarnyboje. Dirbdami evangelizacijos darbą, turime drąsiai kalbėti Jehovos vardu (Apd 14:3). Kas mums padeda įsidrąsinti? Žinome, kad sakome tiesą, nes mūsų žinia pagrįsta Biblija (Jn 17:17). Suprantame, kad „esame Dievo bendradarbiai“ ir kad mus Dievas remia per savo šventąją dvasią (1 Kor 3:9; Apd 4:31). Taip pat suvokiame, kad savo uolia tarnyba parodome atsidavimą Dievui ir meilę artimui (Mt 22:37-39). Dėl šių priežasčių mūsų širdis kupina drąsos, todėl lūpos negali tylėti. Esame pasiryžę atskleisti religinį melą, kad žmonėms atsivertų akys ir jie aiškiai pamatytų, kur yra tiesa (2 Kor 4:4). Gerąją naujieną skelbsime nepaisydami žmonių abejingumo, pašaipų ir priešiškumo (1 Tes 2:1, 2).

9. Kaip parodome drąsą, kai dėl ko nors kenčiame?

⁹ Kai dėl ko nors kenčiame. Pasitikėjimas Dievu suteikia mums drąsos ištverti mėginimus. Mirus artimam žmogui, mes gedime, tačiau vilties neprarandame, nes žinome, jog „visokios paguodos Dievas“ mus sustiprins (2 Kor 1:3, 4; 1 Tes 4:13). Jei sunkiai susižeidžiame ar rimtai susergame, mes, nors ir labai kenčiame, gydymo, kuris prieštarauja Biblijos normoms, atsisakome (Apd 15:28, 29). Jeigu jaučiamės prislėgti ir širdis mus dėl ko nors smerkia, nenuleidžiame rankų ir pasitikime Dievu, nes jis „arti tų, kurie sielojasi“ * (Ps 34:19 [34:18, Brb]; 1 Jn 3:19, 20).

10. Kas yra įžvalga ir kaip elgiasi įžvalgus žmogus?

¹⁰ Įžvalga yra gebėjimas atskirti gera nuo blogo ir paskui išmintingai pasirinkti teisingą gyvenimo kryptį (Hbr 5:14). Įžvalgus žmogus savo žodžiais  ir elgesiu stengiasi įtikti Dievui. Savo kalba kelia kitiems dvasią, o ne skaudina juos (Pat 11:12, 13). Taip pat „negreit supyksta“ (Pat 14:29). Per gyvenimą jis „eina tiesiu keliu“, neklaidžioja po nežinomas platybes (Pat 15:21). Kaip įžvalgos įgyti? Turime tyrinėti Dievo žodį ir jo laikytis (Pat 2:1-5, 10, 11). O ypač svarbu patyrinėti, kaip šią savybę rodė Jėzus, pats įžvalgiausias visų laikų žmogus.

11. Kaip apie Jėzaus įžvalgą bylojo jo kalba?

¹¹ Apie Jėzaus įžvalgą liudijo jo kalba. Kai skelbdavo gerąją naujieną, Jėzus įžvalgiai parinkdavo „malonius žodžius“. Klausytojams tai darė didelį įspūdį (Lk 4:22; Mt 7:28). Dažnai jis leisdavo kalbėti Dievo Žodžiui — skaitydavo jį, cituodavo, atpasakodavo. Jėzus žinojo, kokia Rašto ištrauka yra tinkamiausia vienoje ar kitoje situacijoje (Mt 4:4, 7, 10; 12:1-5; Lk 4:16-21). Žmonės, kurie girdėdavo jį aiškinant Dievo Žodį, būdavo sujaudinti iki sielos gelmių. Štai po prikėlimo Jėzus pasirodė dviem mokiniams kelyje į Emausą ir pakeliui „išaiškino jiems, kas apie jį visuose Raštuose pasakyta“. Mokiniai vėliau pripažino: „Argi nedegė mūsų širdys, kai jis [...] atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24:27, 32)

12, 13. Kas rodo, kad Jėzus buvo lėtas pykti ir sveikos nuovokos?

¹² Įžvalgą liudijo ir jo būdas bei požiūris. Apdairumas padėjo Jėzui valdyti savo emocijas, būti „kantriu žmogumi“ (Pat 16:32). Jis buvo labai romus (Mt 11:29). Su savo mokiniais jis visada elgėsi kantriai, nors šie ir darė klaidų (Mk 14:34-38; Lk 22:24-27). Net patyręs neteisybę, Jėzus išliko ramus (1 Pt 2:23).

¹³ Įžvalga skatino Jėzų su kitais būti supratingą. Jis žiūrėjo labiau ne Įstatymo raidės, o kokia yra Įstatymo dvasia. Pavyzdžiui, aptarkime nutikimą, aprašytą Morkaus 5:25-34 (perskaityk). Viena kraujoplūdžiu sirgusi moteris prasibrovė pro minią, palietė Jėzaus drabužį ir pasveiko. Pagal Įstatymą ji buvo nešvari, todėl negalėjo liesti nė vieno žmogaus (Kun 15:25-27). Bet Jėzus įžvelgė, „kas Įstatyme svarbiau“ — būtent „gailestingumas ir ištikimybė“, — ir moters už tai, kad jį palietė, neišbarė (Mt 23:23). Priešingai, švelniai jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami ir būk pasveikusi nuo savo sunkios ligos.“ Koks puikus pavyzdys, kaip pasitelkus sveiką nuovoką galima nuveikti daug gera!

14. Kam Jėzus paskyrė savo gyvenimą ir kas padėjo jam laikytis pasirinktos krypties?

¹⁴ Jėzus rodė įžvalgą visa savo gyvensena. Jis nusprendė atsidėti gerosios naujienos skelbimui (Lk 4:43). Jėzus suprato, kad jeigu apsikrautų visokiais rūpesčiais, tai trukdytų jam vykdyti Dievo valią ir iki galo atlikti, kas pavesta. Todėl jis elgėsi išmintingai ir gyveno paprastai, kad tik savo laiką ir jėgas galėtų skirti Dievo tarnybai (Lk 9:58). Jėzus norėjo, kad jo pradėtas darbas nenutrūktų ir po jo mirties, todėl įžvelgė būtinybę mokyti to darbo ir kitus (Lk 10:1-12; Jn 14:12). Savo mokiniams jis pažadėjo, jog padės jiems „per visas  dienas iki šios santvarkos pabaigos“ (Mt 28:19, 20).

15. Kaip galime parodyti įžvalgą savo kalba?

¹⁵ Kas bylos, kad sekame Jėzaus pavyzdžiu ir esame įžvalgūs? Mūsų kalba. Bendraudami su savo broliais ir sesėmis, vengiame kalbėti žeidžiančiai, norime juos ugdyti (Ef 4:29). Pasakodami apie Dievo Karalystę stengiamės, kad mūsų kalba būtų „druska pasūdyta“ (Kol 4:6). Stengiamės įžvelgti, kas įdomu pašnekovui, ir apie tai kalbame. Ir niekada nepamirštame, kad malonūs žodžiai atveria ne tik duris, bet ir širdis. Aiškindami kitiems savo įsitikinimus, leidžiame už mus kalbėti Biblijai. Todėl visada ja remiamės ir skaitome iš jos kiekviena proga. Suprantame, kad Dievo Žodis nepalyginti veiksmingesnis už bet kokį mūsų pačių žodį (Hbr 4:12).

16, 17. a) Kaip galime parodyti, kad esame lėti pykti ir supratingi? b) Kas padės susitelkti į tarnybą?

¹⁶ Ar esame įžvalgūs, rodo ir mūsų būdas bei požiūris. Įžvalgus žmogus susivaldo ir yra „lėtas rūstauti“ (Jok 1:19). Kai kas nors mus užgauna, stengiamės suprasti, kodėl tas žmogus taip kalba ar elgiasi. Pyktis tada atlėgsta ir atleisti įžeidimą pasidaro lengviau (Pat 19:11). Įžvalgumas taip pat padeda elgtis supratingai. Žinome, kad mūsų bendratikiai yra netobuli ir patiria sunkumų, apie kuriuos galbūt ne viską žinome. Todėl stengiamės būti supratingi ir per daug iš jų nesitikėti. Turime juos išklausyti ir, kai tinkama, prisiderinti prie jų nuomonės (Fil 4:5).

¹⁷ Apie įžvalgą byloja ir mūsų gyvensena. Mes, Jėzaus sekėjai, suprantame, jog nėra didesnės garbės kaip nešti gerąją naujieną. Įvairiais klausimais norime apsispręsti taip, kad mūsų žvilgsnis visada būtų sutelktas į tarnybą. Jehovai skiriame pirmąją vietą savo gyvenime. Pasitenkiname kuklia buitimi, kad šiomis paskutinėmis dienomis galėtume atsidėti visų svarbiausiam darbui — evangelizacijai (Mt 6:33; 24:14).

18. Kaip galime išsilaikyti kelyje į išgelbėjimą ir kam esi pasiryžęs?

¹⁸ Argi ne gera buvo patyrinėti keletą Jėzaus savybių? Tik įsivaizduok, kaip naudinga būtų aptarti ir kitas, pamąstyti, kaip jas ugdytis! Tad būkime pasiryžę sekti Jėzumi kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. Tik taip išliksime kelyje į išgelbėjimą ir suartėsime su Jehova — Dievu, kuriuo Jėzus tobulai sekė.