Ką atsakytumėte, jei kas paklaustų: „Ar norite gyventi amžinai?“ Dauguma tikriausiai pasakytų, kad nori, bet mano, jog tai nerealu. „Juk mirtis – kiekvieno iš mūsų natūrali, neišvengiama baigtis“, – galbūt sakytų.

Bet, tarkim, klausimas būtų suformuluotas kitaip: „Ar esate pasirengęs mirti?“ Normaliomis aplinkybėmis daugelis atsakytų, kad ne. Ką tai parodo? Nepaisydami patiriamų išbandymų ir sunkumų, visi norime gyventi. Biblijoje rašoma, jog Dievas sukūrė žmones su tokiu troškimu, „įdiegė amžinybę į jų širdį“ (Mokytojo 3:11).

Tačiau realybė tokia – žmonės negyvena amžinai. Kas atsitiko? Ar Dievas ką nors darė, kad padėtis pasikeistų? Biblijoje randame paguodžiančius atsakymus, ir jie tiesiogiai susiję su tuo, kodėl Jėzui teko kentėti ir mirti.

Biblijoje, pirmuose trijuose Pradžios knygos skyriuose, pasakojama, kad Dievas pirmajai žmonių porai – Adomui ir Ievai – suteikė galimybę gyventi amžinai ir pasakė, ką jie turi daryti, kad nemirtų. Ten taip pat skaitome, jog jiedu nepakluso Dievui ir tą galimybę prarado. Ši istorija papasakota paprastai – taip paprastai, jog kai kam ji skamba kaip pasaka. Tačiau Pradžios knyga, kaip ir evangelijos, yra faktais pagrįstas istorinis pasakojimas. *

Kokios buvo Adomo neklusnumo pasekmės? Biblijoje sakoma: „Per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Nepaklusdamas Dievui, Adomas padarė nuodėmę, dėl to prarado galimybę gyventi amžinai ir galiausiai mirė. Kadangi esame jo palikuonys, paveldėjome nuodėmingumą. Todėl sergame, senstame ir mirštame. Biblijos paaiškinimas, kodėl mirštame, visiškai derinasi su šiuolaikinėmis  mokslo žiniomis apie paveldimumą. Bet ar Dievas ko nors ėmėsi, kad situacija pasikeistų?

Dievas pasirūpino, kad būtų išpirkta tai, ką Adomas iš savo palikuonių atėmė, – galimybę gyventi amžinai. Kaip jis tai padarė?

„Nuodėmės mokamas atlyginimas – mirtis“ (Romiečiams 6:23). Tai reiškia, kad mirtis yra nuodėmės pasekmė. Adomas nusidėjo, todėl mirė. Mes taip pat nusidedame, tad gauname atitinkamą atlygį – mirtį. Tačiau esame nekalti, kad gimėme nuodėmingi. Todėl Dievas siuntė savo Sūnų Jėzų, kad šis už mus prisiimtų nuodėmės atlyginimą. Kaip tai buvo įmanoma?

Kadangi tobulas žmogus Adomas neklusnumu užtraukė nuodėmę ir mirtį savo palikuonims, reikėjo, kad kitas tobulas žmogus likdamas klusnus Dievui net iki mirties išvaduotų mus iš nuodėmės vergijos. Biblijoje paaiškinama: „Kaip dėl vieno žmogaus neklusnumo daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir dėl vieno klusnumo daugelis taps teisiais“ (Romiečiams 5:19). Jėzus yra tas, dėl kurio klusnumo esame išvaduoti. Jis paliko dangų, gimė tobulu žmogumi * ir mirė už mus. Dėl to galime būti teisūs Dievo akyse ir įgyti galimybę gyventi amžinai.

Tačiau kodėl Jėzui reikėjo mirti? Ar Visagalis Dievas negalėjo tiesiog nuspręsti leisti Adomo palikuonims gyventi amžinai? Aišku, tokią galią jis turi. Bet tai prieštarautų jo paties duotam įstatymui, kad atlygis už nuodėmę yra mirtis. Tas įstatymas – tikrojo teisingumo pamatas, o ne kokia nesvarbi taisyklė, kurią panorėjus būtų galima atšaukti ar pakeisti (Psalmyno 37:28).

Jei šiuo atveju Dievas teisingumą būtų pamynęs, žmonės galbūt svarstytų, ar jis taip nepasielgs ir kitose situacijose. Pavyzdžiui, ar  jis bus sąžiningas spręsdamas, kas iš Adomo palikuonių tinkami gyventi amžinai? Ar jis laikysis savo pažadų? Tai, kad Dievas teisingai išsprendė mūsų išgelbėjimo klausimą, yra garantija, jog jis visada laikysis teisingumo.

Dėl Jėzaus pasiaukojamos mirties Dievas suteikė žmonėms galimybę amžinai gyventi žemės rojuje. Atkreipkite dėmesį į Jono 3:16 užrašytus Jėzaus žodžius: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.“ Taigi Jėzaus mirtis yra ne tik Dievo teisingumo išraiška, bet ir jo didžios meilės žmonijai įrodymas.

Vis dėlto kodėl Jėzui reikėjo mirti tokiose kančiose, kaip aprašoma evangelijose? Likdamas ištikimas Dievui net per didžiausius išbandymus, Jėzus kartą ir visiems laikams paneigė Šėtono tvirtinimą, kad mėginami žmonės neliks ištikimi Dievui (Jobo 2:4, 5). Toks tvirtinimas galėjo skambėti įtikinamai ypač dėl to, kad Šėtonui pavyko pastūmėti Adomą į nuodėmę. Tačiau Jėzus – toks pat tobulas žmogus kaip Adomas, – nors patyrė didelių kančių, liko Dievui klusnus (1 Korintiečiams 15:45). Taip jis įrodė, kad Adomas, jei tik būtų norėjęs, būtų galėjęs paklusti Dievui. Ištverdamas išbandymus Jėzus paliko pavyzdį ir mums (1 Petro 2:21). Dievas už klusnumą jam atlygino ir suteikė nemarų gyvenimą danguje.

Jėzaus mirtis yra faktas. Taigi kelias į amžiną gyvenimą atvertas. Ar norite gyventi amžinai? Jeigu taip, Jėzus nurodė, ką turite daryti: „Tai yra amžinasis gyvenimas – kad jie pažintų tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų“ (Jono 17:3).

Šio žurnalo leidėjai skatina jus semtis pažinimo apie tikrąjį Dievą Jehovą ir jo Sūnų Jėzų Kristų. Vietiniai Jehovos liudytojai mielai jums padėtų. Be to, naudingos informacijos galite rasti mūsų svetainėje www.pr418.com.