1, 2. Kaip apaštalas Paulius parodė esąs dėkingas Dievui už jo malonę?

APAŠTALAS PAULIUS galėjo drąsiai pasakyti: „[Dievo] malonė, kurią man parodė, nenuėjo perniek.“ (Perskaityk 1 Korintiečiams 15:9, 10.) Paulius gerai žinojo, kad didžios Dievo malonės tikrai neužsitarnavo, nes anksčiau persekiojo krikščionis.

² Kai apaštalui iki gyvenimo pabaigos buvo likę visai nebedaug, savo bendradarbiui Timotiejui jis rašė: „Esu dėkingas Kristui Jėzui, mūsų Viešpačiui, padariusiam mane stiprų, kad palaikė mane ištikimu paskirdamas į tarnystę“ (1 Tim 1:12–14). Kokia tai tarnystė? Apie ją Efezo bendruomenės vyresniesiems Paulius pasakė: „Aš savo sielos nė kiek nebranginu, – kad tik baigčiau savo bėgimą ir tarnystę, kurią gavau iš Viešpaties Jėzaus: gerai paliudyti  Dievo malonės gerąją naujieną“ (Apd 20:24).

3. Kokią ypatingą tarnystę Paulius buvo gavęs? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

³ Kokią „gerąją naujieną“ Paulius skelbė ir kaip ji bylojo apie Jehovos malonę? Efezo krikščionims apaštalas kalbėjo: „Man suteiktos Dievo malonės prievaizdo pareigos jūsų labui“ (Ef 3:1, 2). Paulius buvo įgaliotas garsinti gerąją naujieną nežydams, kad šie irgi galėtų drauge su Kristumi valdyti dangaus Karalystėje. (Perskaityk Efeziečiams 3:5–8.) Tarnyboje Paulius degė uolumu ir taip parodė, kad jam suteikta Dievo malonė „nenuėjo perniek“. Šitaip jis paliko puikų pavyzdį šių laikų krikščionims.

4, 5. Kodėl galime sakyti, kad „geroji naujiena apie karalystę“ sykiu yra ir „Dievo malonės geroji naujiena“?

⁴ Šiuo pabaigos metu Jehovos tarnai įpareigoti paskelbti „gerąją naujieną apie karalystę visoje gyvenamoje žemėje“ (Mt 24:14). Ši žinia taip pat yra „Dievo malonės geroji naujiena“, nes visi nuostabūs dalykai, kurių viliamės sulaukti valdant Karalystei, įmanomi dėl Jehovos malonės, parodytos per Kristų (Ef 1:3). Ar kiekvienas iš mūsų sekame Pauliumi ir atsidėkojame Dievui už jo malonę savo uolia tarnyba? (Perskaityk Romiečiams 1:14–16.)

⁵ Ankstesniame straipsnyje kalbėjome, kad mums, nors ir esame nusidėjėliai, Jehova lieja visokeriopą malonę. Todėl jaučiame pareigą visomis išgalėmis skelbti žmonėms, kaip Jehova rodo meilę ir ką jiems daryti, kad tą meilę patirtų. Apie kokias Dievo malonės apraiškas galime kitiems pasakoti?

6, 7. Kodėl žinią apie išpirką irgi galima vadinti Dievo malonės gerąja naujiena?

⁶ Šiame pasaulyje daugelis linkę viską sau leisti, nuodėmiaudami nejaučia kaltės, todėl nė nenutuokia, kad mums būtina išpirka. Sykiu vis daugiau žmonių įsitikina, kad tokia nevaržoma gyvensena tikros laimės neatneša. Kol nepasikalba su Jehovos liudytojais, jie nesupranta, kas yra nuodėmė, ką ji užtraukia ir kaip galima iš jos išsivaduoti. Bet kai geraširdžiai žmonės visa tai sužino, jie džiaugiasi, kad Jehova iš didelės meilės ir malonės siuntė savo Sūnų į žemę išpirkti mūsų iš nuodėmės ir mirties vergijos (1 Jn 4:9, 10).

⁷ Paulius apie Jehovos mylimąjį Sūnų rašė: „Per jį, jo krauju, turime išpirkimą, prasikaltimų atleidimą iš [Jehovos] malonės turtų“ (Ef 1:7). Jėzaus išperkamoji auka yra didžiausia Dievo meilės išraiška ir byloja, kokia dosni yra jo malonė. Tikra paguoda žinoti, kad jeigu rodome tikėjimą pralieto Jėzaus kraujo galia, mums atleidžiamos nuodėmės ir apvaloma sąžinė! (Hbr 9:14) Tai išties yra geroji naujiena, kuria reikia dalytis su kitais.

8. Kodėl nuodėmingam žmogui reikia susitaikyti su Dievu?

⁸ Esame įpareigoti pasakoti kitiems, kad jie gali tapti Kūrėjo draugais. Jei žmogus nerodo tikėjimo Jėzaus išpirkos galia, Dievas jį laiko savo priešu. Apie tai apaštalas Jonas rašė: „Kas tiki Sūnų, turi amžiną gyvenimą, o kas Sūnui nepaklūsta, gyvenimo nematys – ant jo pasilieka Dievo rūstybė“ (Jn 3:36). Laimei, dėl Jėzaus išpirkos įmanoma susitaikyti su Dievu. Paulius aiškiai pasakė: „Jus, kurie kadaise buvote atskirti ir buvote priešai dėl to, kad jūsų mintys sukosi apie piktus darbus, jis dabar sutaikė per jo žemiškąjį kūną jo mirtimi“ (Kol 1:21, 22).

9, 10. a) Kokią tarnystę Kristus pavedė savo pateptiesiems broliams? b) Kaip „kitos avys“ padeda pateptiesiems?

⁹ Savo pateptiesiems broliams Kristus yra pavedęs „sutaikymo tarnystę“. Apie ją apaštalas Paulius rašė: „Visa yra iš Dievo, kuris per Kristų sutaikė mus su savimi ir pavedė mums sutaikymo tarnystę, – Dievas per Kristų taikė pasaulį su savimi, jiems neįskaitydamas jų prasikaltimų, ir patikėjo mums sutaikymo žinią. Tad Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarytum Dievas prašytų per mus. Kristaus vietoje maldaujame: ‘Susitaikykite su Dievu!’“ (2 Kor 5:18–20)

¹⁰ Krikščionims iš „kitų avių“ yra didelė garbė padėti pateptiesiems eiti šią tarnystę (Jn 10:16). Jie, galima sakyti, irgi yra Kristaus pasiuntiniai. Šie krikščionys atlieka didžiąją dalį pasaulinio evangelizacijos darbo. Jie moko žmones Biblijos tiesų, taip pat padeda jiems ugdytis asmenišką ryšį su Jehova, o tai yra privalu, kad Dievo malonės geroji naujiena būtų gerai paliudyta.

11, 12. Kodėl tai, ką aiškiname apie maldą, irgi galima vadinti gerąja naujiena?

¹¹ Nemažai žmonių, norėdami pasijusti geriau, meldžiasi, bet netiki, kad Dievas jų žodžius girdi. Jie turi sužinoti, kad Jehova iš tikrųjų klausosi jų maldų. Psalmininkas Dovydas rašė: „Tu išklausai maldas. Žmonės iš visur ateis pas tave su savo nuodėmėmis. Mūsų kaltės mus palaužia, bet tu jas atleidi“ (Ps 65:3, 4 [65:2, 3, Brb]).

¹² Savo mokiniams Jėzus sakė: „Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu“ (Jn 14:14). Suprantama, prašyti reikia to, kas derinasi su Dievo valia. Apaštalas Jonas mus patikina: „Turime tokį pasitikėjimą juo: ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų klausosi“ (1 Jn 5:14). Kaip džiaugiamės galėdami žmonėms paaiškinti, kad malda yra ne šiaip priemonė nusiraminti, o nuostabi Jehovos dovana, leidžianti artintis prie jo malonės sosto! (Hbr 4:16) Mokydami žmones, kaip melstis, kam melstis ir ko maldoje prašyti, padedame jiems suartėti su Jehova ir  rasti paguodos sunkiu metu (Ps 4:2 [4:1, Brb]; 145:18).

13, 14. a) Kokia nepaprasta garbė laukia pateptųjų? b) Kokių didžių darbų pateptieji padarys žmonijos labui?

¹³ Jehova nepaliaus rodęs savo malonės ir šiai nedorai santvarkai pasibaigus. Apie tai, kokią nepaprastą garbę Jehova yra numatęs suteikti 144 000 pateptųjų, kurie valdys su Kristumi danguje, Paulius rašė: „Dievas, būdamas turtingas gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius dėl prasikaltimų, drauge su Kristumi atgaivino – malone esate išgelbėti, – drauge prikėlė ir drauge pasodino dangaus erdvėse Kristuje Jėzuje, kad ateinančiose santvarkose parodytų neprilygstamus savo malonės turtus iš savo maloningumo mums Kristuje Jėzuje“ (Ef 2:4–7).

¹⁴ Sunku net įsivaizduoti, kokių nuostabių dalykų Jehova suteiks pateptiesiems, kai jie sėdės dangiškuose sostuose ir valdys su Kristumi (Lk 22:28–30; Fil 3:20, 21; 1 Jn 3:2). Jehova parodys jiems „neprilygstamus savo malonės turtus“. Jie bus „naujoji Jeruzalė“, Kristaus nuotaka (Apr 3:12; 17:14; 21:2, 9, 10). Drauge su Jėzumi jie gydys tautas, padės klusniems žmonėms išsivaduoti iš nuodėmės bei mirties ir pasiekti tobulybę. (Perskaityk Apreiškimo 22:1, 2, 17.)

15, 16. Kaip Jehova parodys malonę krikščionims iš „kitų avių“?

¹⁵ Efeziečiams 2:7 skaitėme, kad Jehova savo didžią malonę parodys „ateinančiose santvarkose“. Naujajame pasaulyje visi žemės gyventojai, be abejo, patirs, kokie neprilygstami yra Dievo malonės turtai (Lk 18:29, 30). Viena nuostabiausių jo malonės apraiškų bus mirusiųjų prikėlimas (Job 14:13–15; Jn 5:28, 29). Jehovai atsidavę vyrai ir moterys, mirę dar iki Jėzui paaukojant savo gyvybę, taip pat tie, kas paskutinėmis dienomis priklausė prie „kitų avių“ ir liko ištikimi iki mirties, grįš į gyvenimą ir galės toliau tarnauti savo Kūrėjui.

¹⁶ Prikelti bus ir milijonai žmonių, kurie mirė visai nepažinę Jehovos. Jiems bus duota galimybė stoti Jehovos pusėn. Apaštalas Jonas rašė: „Mačiau mirusiuosius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą, ir buvo atverstos knygos. Ir buvo atversta dar viena – gyvenimo knyga. Mirusiuosius teisė pagal jų darbus, remiantis tuo, kas parašyta tose knygose. Jūra atidavė savo mirusiuosius, mirtis ir hadas irgi atidavė savuosius, ir jie buvo teisiami kiekvienas pagal savo darbus“ (Apr 20:12, 13). Šie prikeltieji, žinoma, privalės semtis žinių apie Dievą, mokytis Biblijos principų ir juos taikyti. Be to, jiems reikės laikytis minėtose knygose užrašytų naujų nurodymų, skirtų naujojo pasaulio gyventojams. Atskleisdamas  tas knygas, Jehova vėl parodys savo malonę.

17. Ką reikia turėti omenyje, kai skelbiame gerąją naujieną?

¹⁷ Dabar kaip niekad svarbu skelbti gerąją naujieną apie Karalystę, nes galas jau čia pat (Mk 13:10). Nuolat turėkime omenyje, jog šio darbo tikslas yra teikti šlovę Jehovai. Pasakokime žmonėms, kad būsimas nuostabus gyvenimas naujajame pasaulyje mums pasiekiamas tik dėl didžios Jehovos malonės.

18, 19. Kaip galime aukštinti Jehovą už jo malonę?

¹⁸ Kai liudijame kitiems, galime paaiškinti, kad valdant Kristui žmonija pajus visą išpirkos galią ir palaipsniui pasieks tobulybę. Biblijoje sakoma: „Pati kūrinija irgi bus išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:21). Tai įmanoma tik dėl neprilygstamos Jehovos malonės.

¹⁹ Koks džiaugsmas dalytis su visais nuostabiu pažadu, užrašytu Apreiškimo 21:4, 5: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo. Kas buvo anksčiau, tas praėjo.“ Sėdintysis soste, Jehova, sako: „Štai aš visa darau nauja.“ Ir priduria: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri.“ Uoliai skelbdami gerąją naujieną, mes aukštiname Jehovą už jo nepaprastą malonę.