Kartą vienas atvykėlis berniuko paklausė: „Ar tu nežinai, kad auksinė moneta dukart vertingesnė už sidabrinę?“ Šis nusišypsojo ir tarė: „Aišku, kad žinau.“ Svečias nustebo: „Tai kodėl paėmei sidabrinę? Pasirinkęs auksinę turėtum dukart daugiau pinigų!“ Berniukas atsakė: „Taip, bet jei paimčiau auksinę, žmonės nustotų su manimi žaidę. O ar žinote, kiek sidabrinių monetų jau esu sukaupęs?“ Nors ši istorija apie berniuką yra išgalvota, iš jos net ir suaugusieji gali pasimokyti kai ko labai vertingo – gyvenimiškos išminties.

Biblijoje rašoma: „Laikykis sveikos išminties ir apdairumo. [...] Tuomet saugiai eisi savo keliu, ir tavo koja niekada nesuklups“ (Pat 3:21, 23). Taigi, jei laikysimės „sveikos išminties“, kitaip sakant, jei gebėsime įvairiomis aplinkybėmis apsispręsti išmintingai, išvengsime daug bėdų, liksime dvasiškai tvirti ir krikščioniškame kelyje neklupsime.

Išminties negalima tapatinti su žinojimu ar supratimu. Žmogus gali sukaupti įvairių žinių, informacijos. Jei jis įžvelgia ryšį tarp pavienių faktų, juos susieja, rodo turįs supratimo. Tačiau išmintingas žmogus geba pasitelkti tiek žinias, tiek supratimą ir praktiškai pritaikyti visa tai gyvenime.

Štai kai kas galbūt greitai perskaitys knygą Ko iš tikrųjų moko Biblija? ir supras joje išdėstytas mintis. Toks žmogus per studijas tikriausiai gebės teisingai atsakyti į klausimus. Gal net pradės lankyti krikščioniškus sambūrius, paruoš gerų komentarų. Atrodytų, jis daro puikią dvasinę pažangą. Bet ar tai reiškia, kad iš Dievo Žodžio jis jau įgavo išminties? Nebūtinai. Galbūt žmogus tiesiog yra gabus, imlus naujiems dalykams. Tačiau kai jis leidžia tiesai veikti jo gyvenime, kai ima teisingai panaudoti sukauptas žinias ir supratimą, jis darosi vis išmintingesnis. Jeigu jo sprendimai yra kruopščiai apgalvoti ir duoda gerų rezultatų, bus akivaizdu, kad jis turi gyvenimiškos išminties.

Štai Mato 7:24–27 randame Jėzaus palyginimą apie du vyrus, pasistačiusius po namą. Vieną jų Jėzus pavadino nuovokiu. Šis vyras numatė, kokios stichijos gali užklupti, todėl statė namą ant uolos. Taip parodė įžvalgą ir sumanumą. Jis nemanė, kad būtų pigiau ir paprasčiau namą pastatyti tiesiog ant smėlio, bet apgalvojo, kokias pasekmes jo sprendimas turės ateityje. Užėjus audrai, jo namas liko tvirtai stovėti. Dabar aptarkime, kaip tokios gyvenimiškos išminties galėtume įgyti ir kaip nenustoti ja vadovautis.

Visų pirma, atkreipkime dėmesį, ką apie Jehovą rašė pranašas Michėjas: „Didžiai išmintinga  bijoti tavo vardo“ (Mch 6:9). Žmogus, bijantis Dievo vardo, gerai supranta, ką tas vardas reiškia, ir didžiai gerbia Jehovą bei jo nustatytas normas. Kad jaustume kam nors pagarbą, pirma turime pažinti to asmens mąstyseną. Matydami, kad jo sprendimai yra išmintingi ir duoda gerų vaisių, imame juo pasitikėti ir iš jo mokytis. Tikriausiai ir patiems tada gerai klojasi. Taigi, kai pažįstame Jehovą ir pajaučiame jam sveiką baimę, imame mąstyti, kaip mūsų sprendimai atsilieps mūsų ryšiui su juo, ir apsisprendžiame vadovaudamiesi jo duotais nurodymais. Šitaip įgauname sveikos išminties.

Dabar pažiūrėkime, kas užrašyta Patarlių 18:1 (NW). Ten sakoma: „Žmogus atsiskiria nuo kitų savo įnorių vedamas, jis atmeta bet kokią išmintį.“ Jeigu nebūsime atsargūs, galime atitolti nuo Jehovos ir bendratikių. Tad būtina reguliariai rinktis draugėn su tais, kurie irgi pagarbiai bijo Dievo vardo ir laikosi jo priesakų. Jeigu tik įmanoma, kaskart atvykime į Karalystės salę ir būkime kartu su bendruomene. O klausydamiesi sueigų programos, atverkime protą bei širdį ir leiskime ugdančioms mintims mus veikti.

Be to, nuo Jehovos neatsitolinsime, jei išliesime jam širdį maldoje (Pat 3:5, 6). Kai skaitome Bibliją ir mūsų organizacijos leidinius, turime įsileisti pamokymus į širdį bei protą. Tai padės numatyti ilgalaikes savo veiksmų pasekmes ir elgtis protingai. Taip pat svarbu dėmėtis tai, ką pataria brandūs broliai (Pat 19:20). Tuomet išmintį mes ne atmesime, o priešingai – ją ugdysimės.

Gyvenimiška išmintis gali labai praversti šeimoje. Pavyzdžiui, Biblijoje žmona raginama didžiai gerbti savo vyrą (Ef 5:33). O ką vyras galėtų daryti, kad žmona jį gerbtų? Jeigu šiurkščiai to pareikalaus, tuo metu gal ir sulauks pagarbos. Žmona su juo pagarbiai elgsis galbūt vien tam, kad išvengtų nesutarimų. Bet ar norės rodyti pagarbą jam nesant šalia? Tikriausiai ne. Vyrui reikėtų pasvarstyti, kaip galėtų užsitarnauti sutuoktinės pagarbą, ir ne tik kuriam laikui, o ilgam. Jis tai pasieks, jei rodys dvasios vaisių – nepristigs meilės ir maloningumo (Gal 5:22, 23). Aišku, vertas vyras to ar ne, krikščionė žmona vis tiek turi jį gerbti.

Biblijoje randame paliepimą ir vyrams: jie turi mylėti savo žmonas (Ef 5:28, 33). O kaip žmona gali pelnyti vyro meilę? Pavyzdžiui, nenorėdama gadinti santykių, ji gal mano, jog nuo vyro geriau nuslėpti kokius nors nemalonius dalykus, apie kuriuos jis turėtų teisę žinoti. Bet ar taip elgtis būtų išmintinga? Jei vėliau viskas išaiškėtų, ką pamanys vyras? Ar ims dar labiau ją mylėti? Vargu. Žmona turėtų pasirinkti tinkamą laiką ir ramiai paaiškinti sutuoktiniui nemalonią situaciją. Jis, tikėtina, vertins jos sąžiningumą ir atvirumą. Vyro meilė žmonai tada augs.

Vaikai turėtų klausyti tėčio ir mamos. Juos reikia auklėti taip, kaip nori Jehova (Ef 6:1, 4). Ar tai reiškia, kad tėvai turėtų sudaryti ilgą sąrašą, kas galima ir kas ne? Nepakanka atžaloms vien išdėstyti, kokių taisyklių namie reikia laikytis ir kas jų laukia, jei neklausys. Išmintingi tėvai verčiau stengsis vaikui paaiškinti, kodėl reikia paklusti.

Tarkim, vaikas ima nepagarbiai kalbėti su kuriuo nors iš tėvų. Jeigu jie vaiką išbartų ar, impulso pagauti, tuoj pat nubaustų, jis tikriausiai jaustųsi pažemintas, niekam tikęs, nebenorėtų kalbėti. Galimas dalykas, širdyje jis imtų giežti apmaudą ir jo santykiai su tėvais atšaltų.

Tėvai elgsis išmintingai, jei pagalvos, kaip drausmina savo atžalas ir kokių rezultatų toks jų drausminimas ilgainiui atneš. Jiems nederėtų pernelyg karštai reaguoti, jei koks vaiko poelgis išmuša juos iš vėžių ar viešumoje sugėdina. Galbūt vertėtų pasivesti vaiką į šalį, toliau nuo aplinkinių akių, ir pabandyti drauge ramiai pasamprotauti, kodėl jis turėtų paklusti tėvams. Galima būtų priminti, jog to tikisi Jehova, nes nori, kad vaikui gerai sektųsi ir jis galėtų gyventi amžinai. Tada vaikas supras, jog gerbdamas tėvus, iš tiesų parodo gerbiantis patį Jehovą (Ef 6:2, 3). Tokie malonūs žodžiai gali atverti duris į vaiko širdį. Jausdamas nuoširdų tėvų rūpinimąsi, jis labiau juos gerbs. Tad vėliau, kai susidurs su kokiu svarbiu klausimu, vaikas daug mieliau kreipsis į tėvus pagalbos.

Kai kurie nedrįsta drausminti vaiko baimindamiesi kaip nors užgauti jo jausmus. Tačiau kas gali nutikti jam paaugus? Ar jis pagarbiai bijos Jehovos? Ar suvoks, kaip išmintinga laikytis jo reikalavimų? Ar dėsis į protą ir širdį visa, ko Jehova nori jį pamokyti? O gal užsidarys savyje ir neįsileis Jehovos pamokymų? (Pat 13:1; 29:21)

Geras skulptorius nepradeda kalti akmens tikėdamasis, kad savaime išeis dailus dirbinys. Ne, jis kruopščiai viską suplanuoja dar prieš imdamasis darbo. Panašiai daro ir išmintingi tėvai: kad galėtų tinkamai auklėti savo vaikus, jie skiria nemažai laiko mokytis Jehovos reikalavimų, stengiasi patys juos taikyti ir taip parodyti, jog gerbia Dievą. Laikydamiesi šalia Jehovos ir jo organizacijos, tėvai semiasi gyvenimiškos išminties ir panaudoja ją ugdydami savo šeimą.

Kasdien tenka dėl ko nors apsispręsti ir kartais mūsų sprendimai turi įtakos visam gyvenimui. Tad venkime elgtis impulsyviai ir skubotai. Argi nebūtų geriau stabtelėti ir kiek pagalvoti? Gerai pasvarstykime, kokios bus ilgalaikės mūsų sprendimų pasekmės. Prašykime Jehovos vadovavimo ir remkimės jo išmintimi. Jeigu nepaliausime laikytis sveikos išminties, galiausiai ji nuves mus į gyvenimą (Pat 3:21, 22).