Angelai, kaip ir Dievas, yra nematomos dvasinės esybės; jos „neturi raumenų ir kaulų“. Dievui ištikimi angelai gyvena danguje ir gali tiesiogiai jį matyti (Luko 24:39; Mato 18:10; Jono 4:24).

Kartais angelai pasirodydavo žmogaus pavidalu, kad atliktų Dievo pavestą užduotį žemėje, o po to išskaidydavo savo materializuotą kūną (Teisėjų 6:11–23; 13:15–20).

Nors Biblijoje angelai vaizduojami kaip vyrai ir žmonėms visada pasirodydavo vyrišku kūnu, jie neturi nei vyriškos, nei moteriškos lyties. Angelai nesituokia, negimdo palikuonių. Be to, angelai niekada nėra buvę žmonėmis – vaikais ar suaugusiais. Juos sukūrė pats Jehova, todėl jie vadinami „Dievo sūnumis“ (Jobo 1:6 [Brb]; Psalmyno 148:2, 5).

Iš Biblijoje užrašytų žodžių „jeigu kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis“ suprantame, kad dvasinės būtybės turi savo kalbą. Nors Dievas kartais bendrauja su žmonėmis per angelus, jis draudžia juos garbinti, jiems melstis (1 Korintiečiams 13:1; Apreiškimo 22:8, 9).

Angelų yra miriadų miriadai, galbūt net milijardai (Danieliaus 7:10; Apreiškimo 5:11). *

Apie angelus Biblijoje sakoma, jog jie „galingi jėga“ – už žmones daug galingesni ir pranašesni protu. Tikriausiai jie juda milžinišku greičiu, žymiai greičiau, negu įmanoma judėti fiziniame pasaulyje (Psalmyno 103:20, Brb; Danieliaus 9:20–23).

Vis dėlto angelų galimybės turi ribas, ir yra dalykų, kurių jie nežino (Mato 24:36; 1 Petro 1:12).

Angelai buvo sukurti su savitais asmenybės bruožais, apdovanoti dieviškomis savybėmis ir valios laisve. Vadinasi, kaip ir žmonės, jie gali pasirinkti daryti gera ar bloga. Deja, kai kurie angelai sukilo prieš Dievą (Judo 6).