1, 2. a) Kuo Jehovos liudytojų vadovybė skiriasi nuo kitų religijų? b) Ką aptarsime šiame ir kitame straipsniuose?

ŽMONĖS neretai mūsų klausia: „Kas yra jūsų vadovas?“ Toks klausimas visai suprantamas. Daugelyje religijų kuris nors vienas vyras ar moteris imasi vadovo vaidmens. Tačiau mes galime drąsiai atsakyti, kad mums vadovauja ne koks nors netobulas žmogus. Mūsų vedlys – prikeltas Jėzus Kristus, kuris, beje, pats paklūsta savo Tėvo Jehovos vadovavimui (Mt 23:10).

² Šiandien žemėje taip pat veikia „ištikimas ir nuovokus vergas“ – grupė vyrų, koordinuojančių Jehovos garbintojų darbą (Mt 24:45). Bet iš kur žinoti, kad mums iš tiesų vadovauja Jehova per savo Sūnų Jėzų? Šiame ir kitame straipsniuose aptarsime, kokie trys dalykai tai įrodo. Pamatysime, kad nors Dievas ir paskiria atsakingas pareigas kai kuriems žmonėms, pats visais laikais buvo ir tebėra tikrasis savo tautos vadovas (Iz 58:11).

3. Kas įgalino Mozę vesti izraelitus?

³ Dievo įgaliotiniams jėgų teikė šventoji dvasia. Štai Mozė buvo paskirtas vesti izraelitus. Kas padėjo jam atlikti šitą  nelengvą užduotį? Jehova „jam įkvėpė savo šventą dvasią“. (Perskaityk Izaijo 63:11–14.) Taigi suteikdamas Mozei savo dvasios Dievas parodė, kad tautai iš esmės vadovauja jis pats.

4. Iš ko izraelitai galėjo matyti, kad Mozė turi Dievo dvasią? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁴ O iš kur izraelitai galėjo žinoti, kad per Mozę tikrai veikia šventoji dvasia? Juk tai nematoma jėga. Šventoji dvasia, pavyzdžiui, įgalino Mozę daryti stebuklus, paskelbti Jehovos vardą galingajam faraonui (Iš 7:1–3). Taip pat toji jėga padėjo Mozei išsiugdyti meilę, romumą, kantrybę ir kitus gražius bruožus, kurie padarė jį tinkamą būti tautos vadovu. Kaip tas vyras skyrėsi nuo žiaurių ir egoistiškų aplinkinių tautų valdovų! (Iš 5:2, 6–9) Buvo akivaizdu: Jehova išties išsirinko Mozę, kad vestų jo žmones.

5. Kam dar Jehova davė savo dvasios, kad galėtų vadovauti jo tautai?

⁵ Vėliau šventoji dvasia įgalino ir kitus Jehovos paskirtus vyrus vesti Izraelio tautą. „Nūno sūnus Jozuė buvo kupinas išminties dvasios“ (Įst 34:9). „Viešpaties dvasia apėmė Gideoną“ (Ts 6:34). „Viešpaties dvasia galingai užvaldė Dovydą“ (1 Sam 16:13). Šie vyrai kliovėsi Dievo dvasios pagalba ir ta dvasia padėjo jiems nuveikti darbų, kurių savo jėgomis tikrai nebūtų nuveikę (Joz 11:16, 17; Ts 7:7, 22; 1 Sam 17:37, 50). Visa šlovė už tuos darbus pelnytai atiteko Jehovai, šventosios dvasios šaltiniui.

6. Kodėl izraelitai turėjo gerbti tautos vadovus?

⁶ Ką izraelitai turėjo daryti matydami, kad per tuos vyrus veikia Dievo dvasia? Turėjo didžiai juos gerbti. Kai tauta ėmė skųstis Mozės vadovavimu, Jehova pasakė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane?“ (Sk 14:2, 11) Mozė, Jozuė, Gideonas, Dovydas – visus šiuos vyrus savo atstovais išsirinko Jehova. Todėl paklusdami jų vadovavimui žmonės parodydavo klausą paties Dievo.

7. Kaip Mozei padėjo angelai?

⁷ Dievo įgaliotiniams padėjo angelai. (Perskaityk Hebrajams 1:7, 14.) Jehova įpareigojo angelus informuoti Mozę apie būsimą jo užduotį ir padėti jam tą užduotį atlikti. Apie Mozę pasakyta, kad Dievas siuntė jį „kaip vadą ir išvaduotoją – per angelą, pasirodžiusį jam dygiakrūmyje“ (Apd 7:35). Mozė turėjo mokyti tautą Įstatymo, kuris „buvo perduotas per angelus“ (Gal 3:19). Be to, Dievas Mozei paliepė: „Vesk tautą į tą vietą, apie kurią tau kalbėjau. Tikėk manimi, mano angelas ves tave“ (Iš 32:34). Biblijoje nepasakyta, kad tauta savo akimis matė angelus, padedančius Mozei. Tačiau iš to, kaip šis vyras žmones moko ir jiems vadovauja, buvo akivaizdu, kad jam pagelbėja antgamtinę galią turinčios būtybės.

8. Kaip angelai padėjo Jozuei ir Ezekijui?

⁸ Po kurio laiko, kai Mozės įpėdinis Jozuė turėjo stoti į mūšį su kanaaniečiais, jį sustiprino „Jehovos pulkų vadas“. Izraelitai mūšį laimėjo (Joz 5:13–15, NW; 6:2, 21). O karaliaus Ezekijo dienomis, kai prieš Jeruzalę atžygiavo didžiulė asirų armija, „Viešpaties angelas [...] užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų“ per vieną naktį (2 Kar 19:35).

9. Ar tautos vadovų ydos buvo priežastis nepaklusti jų vadovavimui? Prašom paaiškinti.

 ⁹ Angelai yra tobulos dvasinės esybės. O štai žmonės, kuriems jie padėjo, tikrai nebuvo tobuli. Mozė, pavyzdžiui, sykį neatidavė Jehovai prideramos šlovės (Sk 20:12). Jozuė, nepasiteiravęs Jehovos, sudarė sandorą su gibeoniečiais (Joz 9:14, 15). O karaliaus Ezekijo širdis kurį laiką buvo pasidavusi puikybei (2 Met 32:25, 26). Tačiau izraelitai vis tiek turėjo paklusti šių netobulų vyrų vadovavimui. Juk juos per angelus palaikė pats Jehova ir šitaip vedė savo tautą.

10. Iš kur žinome, kad Mozė laikėsi Įstatymo?

¹⁰ Jehovos įgaliotiniai laikėsi Dievo Žodžio. Biblijoje Įstatymas, duotas izraelitams, pavadintas „Mozės Įstatymu“ (1 Kar 2:3). Vis dėlto iš Biblijos sužinome, kad jį žmonėms davė Jehova; Mozė pats buvo tam Įstatymui pavaldus (2 Met 34:14). Pavyzdžiui, kai Dievas nurodė, kaip dera įrengti padangtę, Mozė padarė, „kaip Viešpats jam buvo įsakęs“ (Iš 40:1–16).

11, 12. a) Ką privalėjo daryti Jozuė ir Izraelio tautos karaliai? b) Kokį poveikį Dievo Žodis darė tautos vadovams?

¹¹ Tapęs tautos vedliu Jozuė irgi turėjo rašytinį Dievo Žodį. Jehova jam pasakė: „Neleisi šiai Įstatymo knygai pasitraukti tau nuo lūpų, bet kartosi ją dieną naktį, kad ištikimai laikytumeisi visko, kas joje parašyta“ (Joz 1:8). Vėliau tokį įprotį reikėjo išsiugdyti ir tautos karaliams. Jie turėjo pasidaryti Įstatymo nuorašą, kasdien jį skaityti ir ištikimai laikytis jo žodžių ir įstatų. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 17:18–20.)

¹² Kokį poveikį Dievo Žodis darė tautos vadovams? Prisiminkime karalių Jošiją. Šventykloje buvo atrasta Įstatymo knyga ir karaliaus raštininkas pradėjo Jošijui ją skaityti. * Kaip valdovas reagavo? Išgirdęs knygos žodžius jis perplėšė savo drabužius. Tačiau tuo neapsiribojo. Vedamas Dievo dvasios, Jošijas visoje šalyje ėmė rauti stabmeldystę ir surengė dar neregėto masto Paschos iškilmes (2 Kar 22:11; 23:1–23). Kadangi Jošijas ir kiti ištikimi karaliai laikėsi Dievo Žodžio, jie buvo pasirengę imtis reikiamų permainų ir dar geriau vadovauti Jehovos tautai. O tauta savo ruožtu tada galėjo būti dar paklusnesnė Dievui.

13. Kuo Dievo tautos vadovai skyrėsi nuo aplinkinių tautų karalių?

¹³ Kaip tie dievobaimingi karaliai skyrėsi nuo kitų tautų valdovų! Pastarieji vadovaudavosi žmogiška, trumparegiška išmintimi. Kanaano krašte žmonės toleravo visokias bjaurystes, pavyzdžiui, kraujomaišą, homoseksualizmą, zoofiliją, taip pat lenkdavosi stabams ir net aukodavo jiems vaikus (Kun 18:6, 21–25). Nors mokslas tik po daugelio metų paaiškino higienos svarbą, izraelitai jau nuo seno laikėsi aukštų švaros normų, o Babilonijoje ir Egipte tai nebuvo įprasta (Sk 19:13). Jehovai ištikimi tautos vadovai ragino žmones laikytis dvasinio, moralinio ir fizinio tyrumo. Visa tai irgi bylojo, kad juos veda pats Dievas.

14. Kodėl Jehova sudrausmindavo kai kuriuos Izraelio karalius?

¹⁴ Deja, ne visi Izraelio karaliai laikėsi Dievo nurodymų. Buvo tokių, kurie išvis neklausė Jehovos, nesileido vedami  jo šventosios dvasios, angelų, nepaisė jo Žodyje užrašytų reikalavimų. Kartais Jehova tokius karalius sudrausmindavo ar netgi pakeisdavo juos kitais (1 Sam 13:13, 14). Atėjus laikui jis valdovu paskyrė vieną asmenį, kuris pranoko visus savo pirmtakus.

15. a) Ką svarbaus kalbėjo pranašai? b) Kas buvo tasai išpranašautasis Dievo tautos Vadas?

¹⁵ Bėgant šimtmečiams Jehova ne sykį žadėjo paskirsiąs patį geriausią vadovą savo garbintojams. Mozė izraelitams pasakė: „Viešpats, tavo Dievas, išugdys tau pranašą kaip mane iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti“ (Įst 18:15). Izaijas išpranašavo, kad tasai asmuo bus „vadas ir tautų valdovas“ (Iz 55:4). Danielius, dvasios įkvėptas, irgi rašė apie „pateptąjį vadą“ (Dan 9:25). Galiausiai į žemę atėjo Jėzus. Jis ir buvo tas pateptasis, arba Kristus, ir pasakė esąs Dievo tautos Vadas. (Perskaityk Mato 23:10.) Jo mokiniai noriai sekė paskui jį ir tikėjo, kad Jėzus yra paties Jehovos išrinktasis (Jn 6:68, 69). O kas juos įtikino, kad Jėzus Kristus tikrai yra tas, per kurį Dievas veda savo garbintojus?

16. Kas liudijo, kad Jėzus turėjo Dievo šventąją dvasią?

¹⁶ Jėzui jėgų teikė šventoji dvasia. Kai Jėzus krikštijosi, Jonas Krikštytojas „išvydo atsiveriant dangų ir dvasią kaip balandį nusileidžiančią ant jo“. Po krikšto dvasia Jėzų „paakino eiti į dykumą“ (Mk 1:10–12). Visos jo žemiškosios tarnybos metu Dievo šventoji dvasia jį lydėjo, įgalino padaryti didžių stebuklų ir kalbėti Dievo vardu (Apd 10:38). Be to, jos padedamas Jėzus galėjo tobulai rodyti meilę, džiaugsmą ir nepajudinamą tikėjimą (Jn 15:9; Hbr 12:2). Jokio kito žmogaus gyvenime šventosios dvasios veikmė nebuvo tokia akivaizdi. Jėzus iš tiesų buvo Jehovos išrinktasis.

17. Kaip Jėzui padėjo angelai?

¹⁷ Jėzui padėjo angelai. Netrukus po Jėzaus krikšto „pasirodė angelai ir jam patarnavo“ (Mt 4:11). Likus kelioms valandoms iki Jėzaus mirties, „jam pasirodė angelas iš dangaus ir jį sustiprino“ (Lk 22:43). Jėzus neabejojo, kad kai tik jam reikės pagalbos ar palaikymo, Jehova atsiųs savo angelus (Mt 26:53).

18, 19. Kokį poveikį Jėzaus gyvenimui ir tarnybai darė Dievo Žodis?

¹⁸ Jėzui autoritetas buvo Dievo Žodis. Nuo pat savo žemiškosios tarnystės pradžios Jėzus rėmėsi šventaisiais raštais  (Mt 4:4). Jis taip klusniai vykdė visa, kas užrašyta Dievo Žodyje, kad net buvo pasiryžęs mirti ant kančių stulpo. Prieš išleisdamas paskutinį atodūsį, jis dar spėjo pacituoti pranašystes apie Mesiją (Mt 27:46; Lk 23:46). Tokia pagarba Dievo Žodžiui tikrai nepasižymėjo ano meto religiniai vadovai. Jie pamindavo Dievo nurodymus, jeigu šie nesiderindavo su jų sugalvotomis tradicijomis. Cituodamas per pranašą Izaiją Jehovos ištartus žodžius, Jėzus apie tuos religinius mokytojus pasakė: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mt 15:7–9). Argi Jehova galėjo pasirinkti kurį nors iš tų vyrų būti jo tautos vadovu?

¹⁹ Jėzus naudojo Dievo Žodį ir mokydamas kitus. Nors savo išmintimi ir patirtimi neabejotinai pranoko visus žmones, atsakydamas į suktus religinių vadovų klausimus jis remdavosi didžiausiu autoritetu – Šventraščiu (Mt 22:33–40). Jėzus galėjo stulbinti klausytojus pasakojimais apie savo gyvenimą danguje ar apie visatos sukūrimą. Vis dėlto jo tikslas buvo atverti jų protą, „kad suvoktų Raštų prasmę“ (Lk 24:32, 45). Jėzus labai brangino Dievo Žodį ir troško jo tiesomis dalytis su kitais.

20. a) Kaip Jėzus parodė esąs pavaldus Dievui? b) Kuo Erodas Agripa I skyrėsi nuo Jėzaus ir ką iš to suprantame apie tai, kokius asmenis Jehova paskiria būti jo tautos vadovais?

²⁰ „Malonūs žodžiai, sklindantys iš [Jėzaus] lūpų“, kėlė žmonėms nuostabą. Bet visą garbę jis atiduodavo savo Tėvui Jehovai (Lk 4:22). Kai vienas turtingas vyras iš didelės pagarbos pavadino Jėzų „geruoju Mokytoju“, šis kukliai atsakė: „Kodėl mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10:17, 18). Visai kitokį požiūrį turėjo Erodas Agripa I, tapęs Judėjos karaliumi praėjus maždaug aštuoneriems metams po Jėzaus mirties. Sakydamas prakalbą žmonėms, atvykusiems pas jį tartis dėl taikos, Erodas buvo apsivilkęs karališkuoju apdaru. Sužavėta minia ėmė šaukti: „Tai dievo, o ne žmogaus balsas!“ Erodui tokios pagyros, matyt, glostė savimeilę. Kas įvyko paskui? Pasak Biblijos, „bemat Jehovos angelas jį ištiko, nes jis neatidavė šlovės Dievui; ir jis mirė kirminų suėstas“ (Apd 12:21–23). Vargu ar kas nors galėtų pasakyti, kad Erodas buvo Jehovos paskirtas valdovas. O štai Jėzaus gyvenime buvo apstu įrodymų, jog jis yra Dievo išrinktasis. Jėzus pripažino, kad tikrasis savo garbintojų Vadovas yra Jehova, ir nuolat jį šlovino.

21. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²¹ Jehova norėjo, kad Jėzus vestų jo tautą ilgiau nei vos kelerius metus. „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje, – po prikėlimo sakė Jėzus ir pridūrė: – Štai aš esu su jumis per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos“ (Mt 28:18–20). Tačiau kaip Jėzus galės vadovauti Dievo garbintojams pats būdamas nematoma dvasinė esybė danguje? Ką Jehova pasitelks būti Kristaus atstovais žemėje? Ir kaip krikščionys galės tuos atstovus atpažinti? Į šiuos klausimus atsakysime kitame straipsnyje.