1. a) Kas bendra buvo tarp Iftacho ir Onos? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

JIS buvo drąsus tautos vadas, narsus kovotojas. Ji – nuolanki moteris, besirūpinanti savo levitu vyru ir namų židiniu. Tiek teisėjas Iftachas, tiek Elkanos žmona Ona garbino tą patį Dievą, Jehovą. Bet ar tarp jųdviejų buvo dar kas nors bendra? Taip, abu davė asmenišką įžadą Jehovai ir ištikimai jo laikėsi. Iftachas ir Ona paliko puikų pavyzdį šių dienų vyrams ir moterims, nusprendžiantiems duoti Jehovai įžadą. Tačiau gal kyla tokie klausimai: kas apskritai yra įžadas? Kiek rimta yra duoti įžadą Dievui? Ko čia galėtume pasimokyti iš Iftacho ir Onos?

2, 3. a) Kas yra įžadas? b) Kas Šventajame Rašte sakoma apie Dievui duodamus įžadus?

² Kai Biblijoje sakoma, kad žmogus davė įžadą, turima omenyje, kad jis atsakingai, su visu rimtumu pasižadėjo Dievui ką nors dėl jo nuveikti, jam paaukoti, imtis kokios nors tarnybos ar nuo ko nors susilaikyti. Įžadas daromas laisva valia, niekam neverčiant. Bet jeigu jau žmogus nusprendžia ką nors pasižadėti, Jehova pagrįstai tikisi, kad į savo įžadą jis žiūrės rimtai ir jaus pareigą jo laikytis. Dievo akyse įžadas rimtumu prilygsta priesaikai – iškilmingam pasižadėjimui, kad asmuo ką nors padarys arba ko nors nedarys  (Pr 14:22, 23; Hbr 6:16, 17). Ką iš Šventojo Rašto sužinome apie tai, kaip dera žiūrėti į Dievui duodamus įžadus?

³ Mozės įstatyme buvo pasakyta: „Kai žmogus padaro įžadą Viešpačiui ar priesaika įsipareigoja įvykdyti pažadą, savo žodžio nelaužys. Jis įvykdys visa, kas išėjo iš jo lūpų“ (Sk 30:3 [30:2, Brb]). Vėliau Dievo įkvėptas Saliamonas užrašė tokius žodžius: „Kai duodi įžadą Dievui, nedelsk jo vykdyti, nes kvailas jam neteikia malonumo. Įvykdyk, ką pažadi“ (Mok 5:3). Jėzus irgi patvirtino, kad duoti įžadą yra labai rimta. Jis kalbėjo: „Senovėje buvo pasakyta: ‘Neprisiek tuščiai, bet įvykdyk savo įžadus Jehovai’“ (Mt 5:33).

4. a) Kaip turėtume žiūrėti į Dievui duodamus įžadus? b) Ką sužinosime apie Iftachą ir Oną?

⁴ Akivaizdu, į Dievui duodamus įžadus turime žiūrėti labai rimtai. Nuo to, ar tesėsime žodį, priklauso mūsų ryšys su Jehova. Dovydas rašė: „Kas [...] gali kopti į Jehovos kalną? Kas gali užžengti į jo šventąją buveinę? Tas, [...] kuris melagingai neprisiekinėja mano [tai yra Jehovos] gyvybe, netaria apgaulingos priesaikos“ (Ps 24:3, 4, NW). Tad ką Jehovai pasižadėjo Iftachas ir Ona? Ar jiems buvo lengva laikytis savo įžado?

5. Kokį įžadą davė Iftachas ir kaip viskas toliau klojosi?

⁵ Iftachas, išžygiuodamas kovoti su Dievo tautą engiančiais amonitais, davė įžadą Jehovai ir vėliau to įžado ištikimai laikėsi (Ts 10:7–9). Karštai maldaudamas pergalės jis pasižadėjo: „Jei įduosi man į rankas Amoną, [...] kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys Viešpačiui.“ Kaip viskas toliau klojosi? Dievas išklausė jo maldą ir dovanojo Izraeliui pergalę. Iftachui sugrįžus namo, pati pirmoji jo pasitikti išbėgo mylima dukra. Ji ir turės būti ta, kuri „priklausys Viešpačiui“ (Ts 11:30–34). Kaip dabar pasikeis jos gyvenimas?

6. a) Kaip Iftachas ir jo dukra jautėsi, kai reikėjo vykdyti Dievui duotą įžadą? b) Ką apie įžadus Jehovai galime sužinoti iš Pakartoto Įstatymo 23:22, 24 (23:21, 23, Brb) ir Psalmyno 15:4?

⁶ Kad tėvo įžadas būtų įvykdytas, dukra turėjo keliauti į Jehovos padangtę ir tenai eiti ypatingą tarnystę. Ar savo įžadą Iftachas davė skubotai, gerai nepasvarstęs? Ne. Galimas dalykas, jis nuvokė, kad pirmiausia jo pasitikti atskubės dukra. Bet tai nereiškia, kad, atėjus laikui įžadą tesėti, jam nesuskaudo širdis. Nelengva turėjo būti ir dukrai. Abiem reikėjo pasiaukojimo. Pamatęs dukrą, Iftachas persiplėšė drabužius ir, pasak jo paties, jautėsi priblokštas. O dukra „apraudojo savo mergystę“. Dėl ko abu šitaip sielojosi? Iftachas neturėjo sūnaus, dukra buvo vienintelė jo atžala, o dabar ir jinai negalės kurti šeimos ir susilaukti vaikų. Vadinasi, Iftacho šeimos linija nutrūks, jo vardas išnyks. Bet ir tėvui, ir dukrai tai nebuvo svarbiausias dalykas. Iftachas sakė: „Atvėriau burną Viešpačiui ir negaliu savo įžado atšaukti.“ Dukra atsakė: „Daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs“ (Ts 11:35–39). Jie abu buvo ištikimi Jehovai ir nė nemanė sulaužyti jam duoto įžado, kad ir kaip sunku būtų jo laikytis. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 23:22, 24 [23:21, 23, Brb] ir Psalmyno 15:4.)

7. a) Kokį įžadą ir kodėl davė Ona? b) Kaip viskas toliau klostėsi? c) Ką Onos įžadas reiškė jos sūnui? (Žiūrėk išnašą.)

⁷ Ona irgi davė Jehovai įžadą ir ištikimai  jo laikėsi. Moteris buvo nevaisinga, todėl ją kamavo didžiulis sielvartas. Be to, dėl savo nelaimės jai nuolat teko kentėti užgaules (1 Sam 1:4–7, 10, 16). Ona išliejo savo širdį Dievui ir pažadėjo: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos“ (1 Sam 1:11, Brb). * Onos maldavimas buvo išklausytas – ji susilaukė sūnaus, kurį pavadino Samueliu. Kokia laiminga ji tada jautėsi! Tačiau moteris nepamiršo Jehovai duoto įžado. Pagimdžiusi berniuką ji tarė: „Iš Viešpaties jį išmeldžiau“ (1 Sam 1:20).

8. a) Kaip Ona jautėsi, kai reikėjo vykdyti Dievui duotą įžadą? b) Kas bendra tarp to, ką Dovydas užrašė 61-oje psalmėje, ir to, kaip elgėsi Ona?

⁸ Kai tik Samuelį nujunkė, Ona padarė tai, ką ir buvo pažadėjusi. Ji nė nemanė elgtis kitaip. Savo berniuką, tuomet galbūt trejų metų amžiaus, ji nuvedė į padangtę Šilojyje. Vyriausiajam kunigui Eliui moteris pasakė: „Dėl šito berniuko aš meldžiausi. Viešpats suteikė, ko prašiau. Todėl aš savo ruožtu atiduodu jį Viešpačiui. Visą gyvenimą jis priklausys Viešpačiui“ (1 Sam 1:24–28). Ten „jaunasis Samuelis augo Viešpaties Artume“ (1 Sam 2:21). Trumpai pamąstykime, kaip Ona turėjo jaustis. Savo mažylį ji, aišku, labai mylėjo, bet kasdien su juo matytis tiesiog nebuvo įmanoma. Kaip ji sūnaus ilgėjosi, kaip troško jį apkabinti, paglostyti, su juo pažaisti! Kaip gera būtų buvę matyti vaikelį augant ir drauge praleisti begales smagių akimirkų! Bet Ona ištikimai laikėsi savo įžado ir dėl to nesigailėjo. Jehovai ji ištarė: „Mano širdis džiūgauja Viešpatyje“ (1 Sam 2:1, 2; perskaityk Psalmyno 61:2, 6, 9 [61:1, 5, 8, Brb]).

9. Apie ką toliau pakalbėsime?

⁹ Taigi supratome, kad duoti Jehovai įžadą – labai rimtas žingsnis. Dabar pakalbėkime, kokius įžadus šiais laikais krikščionys gali duoti Jehovai ir kaip turėtų į juos žiūrėti.

10. a) Koks yra pats svarbiausias įžadas krikščionio gyvenime? b) Ką žmogus pasižada pasiaukodamas Dievui?

¹⁰ Patį svarbiausią įžadą krikščionis duoda tada, kai pasiaukoja Jehovai. Asmeninėje maldoje jis pasižada skirti Dievui visą savo gyvenimą, nenustoti jam tarnauti, kad ir kas nutiktų. Jėzaus žodžiais kalbant, toks žmogus išsižada savęs (Mt 16:24). Svarbiausia jam dabar bus nebe jo paties siekiai ar interesai, o Jehovos valia. Nuo tos dienos jis yra Dievo nuosavybė (Rom 14:8). Davęs Jehovai pasiaukojimo įžadą, žmogus turi žiūrėti į jį labai rimtai. Verta atminti šiuos psalmininko žodžius: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė? Savo įžadus Viešpačiui vykdysiu visos jo tautos sueigoje“ (Ps 116:12, 14).

11. Kas įvyko tavo krikšto dieną?

¹¹ Gal ir tu esi pasiaukojęs Jehovai ir parodęs savo pasiaukojimą krikštu vandenyje? Jei taip, žengei puikų žingsnį. Atmink, kad krikšto dieną, visiems susirinkusiems girdint, tavęs buvo paklausta, ar jau pasiaukojai Jehovai ir ar supranti, kad „pasiaukodamas ir pasikrikštydamas  parodai, jog esi Jehovos liudytojas, tarnaujantis organizacijoje, kuriai savo dvasia vadovauja pats Jehova“. Atsakydamas „taip“, viešai parodei, kad esi besąlygiškai atsidavęs Dievui ir pasirengęs tapti krikštytu Jehovos tarnu. Tik pagalvok, kaip tuo džiaugėsi Jehova!

12. a) Apie ką kiekvienam derėtų pamąstyti? b) Ką, pasak apaštalo Petro, turėtume ugdytis?

¹² Bet krikštas yra tik pradžia. Privalome toliau ištikimai tarnauti Jehovai ir savo gyvenimu parodyti, kad duoto įžado laikomės. Todėl kiekvienas pamąstykime: „Kokią dvasinę pažangą padariau nuo krikšto? Ar tebetarnauju Dievui visa širdimi? (Kol 3:23) Ar dažnai meldžiuosi, kasdien skaitau Bibliją, lankau visas bendruomenės sueigas, kiek įmanoma dažniau einu į tarnybą? O gal mano entuziazmas kurioje nors iš šių sričių priblėsęs?“ Pasak apaštalo Petro, neveiklumo išsisaugosime, jei nepaliausime augti tikėjimu, pažinimu, ištverme ir dievotumu. (Perskaityk 2 Petro 1:5–8.)

13. Ką turi suvokti pasiaukojęs ir pasikrikštijęs Jehovos tarnas?

¹³ Jehovai duoto pasiaukojimo įžado niekaip neatšauksime. Jei žmogus pavargsta  tarnauti Dievui ir gyventi, kaip dera krikščioniui, jis negali tvirtinti, kad niekad nebuvo iš tikrųjų pasiaukojęs ar kad jo krikštas neturėjo prasmės ir, taip sakant, negalioja. * Visą savo gyvenimą paskirti Dievui jis apsisprendė sąmoningai. Todėl, jeigu sunkiai nusidėtų, jis bus atskaitingas Jehovai ir bendruomenei (Rom 14:12). Labai nenorime būti kaip tie, apie kuriuos Jėzus pasakė: „Palikai savo pirmutinę meilę.“ Priešingai, norėtume išgirsti tokius jo žodžius: „Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnystę ir ištvermę ir kad pastaruoju metu tavo darbų daugiau negu pirma“ (Apr 2:4, 19). Tad ir toliau uoliai laikykimės savo pasiaukojimo įžado ir džiuginkime Jehovos širdį.

14. Koks yra antras svarbiausias įžadas, kurį žmogus gali duoti, ir kodėl taip tvirtiname?

¹⁴ Antras svarbiausias įžadas, kurį žmogus gali duoti, yra santuokos įžadas. Kodėl taip sakome? Nes santuoka yra šventa sąjunga ir Jehova į tokį įžadą žiūri labai rimtai. Dievo ir susirinkusiųjų akivaizdoje jaunieji ištaria vedybų priesaiką. Paprastai jie pasižada, kad vienas kitą mylės, brangins ir gerbs tol, kol jie abu kartu gyvens žemėje pagal Dievo įvestą santuoką. Vedybų priesaikos žodžiai, žinoma, gali nežymiai skirtis. Svarbiausia tai, kad kiekviena pora prisiekia girdint Jehovai. Naujai sukurta vyro ir žmonos santuoka nuo tos akimirkos turi tęstis visą gyvenimą (Pr 2:24; 1 Kor 7:39). Jėzus kadaise pasakė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10:9). Taigi nei vyras, nei žmona, nei kas nors kitas neturėtų suardyti jųdviejų ryšio. Abu privalo įsisąmoninti štai ką: jeigu šeimoje kils kokių problemų, jie jokiu būdu negali leisti sau manyti, kad geriausia išeitis yra skyrybos.

15. Kodėl krikščionys turi saugotis lengvabūdiško požiūrio į santuoką?

¹⁵ Aišku, žemėje nėra tobulų žmonių, todėl nebūna ir tobulos santuokos. Biblijoje ne veltui pasakyta, kad susituokusieji kartais turės vargų (1 Kor 7:28). Nemažai kas pasaulyje į vedybinį ryšį žiūri gana lengvabūdiškai. Kai santykiai su antrąja puse tampa įtempti, jie tiesiog nuleidžia rankas ir šeimą išardo. Krikščionys problemas turi spręsti kitaip. Sulaužyti santuokos įžadą tolygu meluoti Dievui, o Dievas juk melagių nekenčia (Kun 19:12; Pat 6:16–19). Apaštalas Paulius rašė: „Esi susaistytas su žmona? Nesiek atsiskyrimo“ (1 Kor 7:27). Paulius šitaip pasakė, nes gerai žinojo, kad Jehova nekenčia ir klastingais ketinimais pagrįstų skyrybų (Mal 2:13–16).

16. Kas Biblijoje sakoma apie skyrybas ir gyvenimą atskirai?

¹⁶ Jėzus sakė, kad nutraukti vedybinius saitus galima tik tada, jei vyras arba žmona svetimauja. Nekaltasis sutuoktinis, jeigu nusprendžia antrajai pusei neatleisti, turi teisę skirtis (Mt 19:9; Hbr 13:4). O ką galima pasakyti apie sutuoktinių sprendimą gyventi atskirai? Biblijoje ir šiuo klausimu randame aiškų nurodymą. (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:10, 11.) Nors Dievo Žodyje minimas atsiskyrimas, konkrečiai nepasakyta, dėl kokios priežasties sutuoktiniai galėtų atsiskirti. Kartais vienas iš jų gal ima smurtauti ar  nuožmiai priešintis antrosios pusės tikėjimui. Tokiu atveju kai kurie krikščionys nusprendžia, kad likti su savo sutuoktiniu būtų pernelyg pavojinga jų dvasingumui, sveikatai ar net gyvybei. *

17. Ką krikščionys gali daryti, kad jų santuoka būtų tvirta?

¹⁷ Jeigu pora, susidūrusi su vedybinio gyvenimo problemomis, kreiptųsi pagalbos į bendruomenės vyresniuosius, šie visų pirma gali paklausti, ar sutuoktiniai pažiūrėjo filmą Kas yra tikra meilė? ir drauge aptarė medžiagą iš brošiūros Kad šeima būtų laiminga. Tiek filme, tiek brošiūroje pabrėžiami Dievo duoti principai, daugeliui šeimų padėję tapti tvirtesnėms. Viena pora, studijuojanti minėtą brošiūrą, sakė: „Mūsų santuoka dabar kaip niekad laiminga.“ Kita pora, drauge išgyvenusi jau 22 metus, sykį buvo ant skyrybų slenksčio. Žmona sako: „Abu buvome krikštyti Jehovos liudytojai, bet visiškai nesupratome vienas kito emocinių reikmių. Filmas išėjo pačiu laiku. Dabar mudviem sekasi daug geriau.“ Jei esi susituokęs, stenkis šeimoje vadovautis Jehovos pamokymais. Tai suteiks daug laimės ir padės tau laikytis švento santuokos įžado.

18, 19. a) Ko siekti daugelis krikščionių tėvų skatina savo vaikus? b) Kokį įžadą duoda specialieji visalaikiai tarnai?

¹⁸ Ar pastebėjai, kas dar yra bendra tarp Iftacho ir Onos? Dėl jų padarytų įžadų, abiejų atžalos – Iftacho dukra ir Onos sūnus – buvo atiduoti į padangtę eiti šventą tarnybą Dievui. Jiems tai buvo puikus, daug džiaugsmo teikiantis gyvenimo kelias. Ir šiandien nemažai tėvų moko savo vaikus, kad tarnyba Dievui turi būti pats svarbiausias dalykas gyvenime, ir skatina juos tapti visalaikiais tarnais. Tiek tokie tėvai, tiek jaunuoliai, kurie nusprendžia tos tarnybos imtis, nusipelno nuoširdaus mūsų pagyrimo (Ts 11:40; Ps 110:3, Brb).

¹⁹ Šiuo metu pasaulinę Jehovos liudytojų specialiųjų visalaikių tarnų broliją sudaro apie 67 tūkstančiai narių. Vieni dirba Betelyje, kiti – statyboje, dar kiti yra rajono prižiūrėtojai, veda teokratinius kursus, tarnauja specialiaisiais pionieriais ar misionieriais, prižiūri suvažiavimų sales ir mūsų organizacijos mokymo centrus. Visi jie yra davę brolijos nario įžadą, kuris juos įpareigoja atlikti bet kokį jiems paskirtą darbą Dievo Karalystei remti, gyventi kukliai ir neįsidarbinti be leidimo. Specialiais, arba kuo nors ypatingais, laikomi ne tos brolijos nariai, o jiems pavestos užduotys. Tie krikščionys gerai supranta, kad kol atlieka specialiąją visalaikę tarnybą, jie privalo nuolankiai laikytis duoto įžado.

20. Kaip turėtume žiūrėti į Jehovai duotus įžadus ir kodėl?

²⁰ Kiek iš straipsnyje aptartų įžadų esi davęs tu: vieną, du, o gal visus tris? Tu, be abejo, supranti, kad į juos negalima žiūrėti atsainiai (Pat 20:25). Jei nesilaikytume Jehovai duoto žodžio, patirtume liūdnas pasekmes (Mok 5:5). Būkime tokios pat nuostatos kaip psalmininkas, kadaise Jehovai giedojęs: „Amžinai giesmėmis šlovinsiu tavo vardą, kiekvieną dieną vykdysiu savo įžadus“ (Ps 61:9 [61:8, Brb]).