JEHOVA ragina savo garbintojus būti taikingus, puoselėti santarvę su visais žmonėmis. Todėl tikrųjų krikščionių bendruomenėje vyrauja taiki atmosfera. Tai matydami, į ją panori ateiti ir kiti vaidų nemėgstantys žmonės.

Štai Madagaskare vienas daugelio gerbiamas žiniuonis gydytojas pastebėjo, kad tarp Jehovos liudytojų klesti taika. Jis pagalvojo: „Jei kada norėsiu priklausyti prie kokios nors religijos, tai tik prie šitos.“ Ilgainiui vyras liovėsi užsiiminėti okultizmu, pagal Šventąjį Raštą sutvarkė savo santuoką (nors tai užtruko ne vieną mėnesį) ir tapo taikos Dievo, Jehovos, garbintoju.

Kaip ir tas vyras, kasmet tūkstančiai žmonių taip trokštamą santarvę randa krikščionių bendruomenėje. Tačiau Biblijoje aiškiai pasakyta, kad „kartus pavydas ir vaidingumas“ gali tą santarvę sujaukti, draugystės saitus nutraukti ir bendruomenėje pridaryti bėdų (Jok 3:14–16). Laimei, Dievo Žodyje randame puikių patarimų, kurie padės minėtų problemų išvengti ir puoselėti taiką. Aptarkime kelias realiame gyvenime susiklosčiusias situacijas ir pažiūrėkime, kaip tada pravertė Biblijos principai.

„Dirbau su vienu broliu iš bendruomenės. Mudviem sunkiai sekėsi sutarti. Sykį du kolegos užtiko mus pačiame kivirčo įkarštyje, šaukiančius vienas ant kito“ (KRISAS).

„Viena sesuo, su kuria dažnai susitardavome eiti į tarnybą, staiga nustojo su manim tartis. Vėliau išvis nebesišnekėjo. Nesupratau, kodėl“ (DŽANETĖ).

„Trise kalbėjomės telefonu, konferenciniu ryšiu. Vienas iš mūsų atsisveikino ir aš, pagalvojęs, kad jis jau padėjo ragelį, pasakiau apie jį šį tą negražaus kitam pokalbio dalyviui. Tačiau, pasirodo, pirmasis dar nebuvo atsijungęs“ (MAIKLAS).

„Dvi mūsų bendruomenės pionierės ėmė nesutarti, netgi smarkokai kivirčytis. Bendratikius jųdviejų barniai išties liūdino“ (GARIS).

Kai kam gal atrodytų, kad visos šios problemos ne tokios jau rimtos. Tačiau kiekviena iš tų situacijų tikrai galėjo sukelti skaudžių emocinių išgyvenimų ir daugeliui pridaryti dvasinės žalos. Džiugu, kad minėti broliai ir seserys laikėsi Šventojo Rašto nurodymų ir atkūrė taikius tarpusavio  santykius. Kokius Biblijos principus, tavo manymu, jie pritaikė?

„Nesibarkite pakeliui!“ (Pr 45:24). Šiuos žodžius ištarė Juozapas, išlydėdamas savo brolius atgal pas tėvą. Koks geras jo patarimas! Žmogus, kuris nevaldo emocijų ir greitai susierzina, gali ir kitus išvesti iš kantrybės. Anksčiau cituotas Krisas įžvelgė, kad jo silpnybės yra išdidumas ir nenoras paklusti. Tačiau jis troško keistis. Pirmiausia Krisas atsiprašė brolio, su kuriuo bardavosi. Tada ėmė labai stengtis, kad suvaldytų savo ūmų būdą. Pastebėjęs Kriso pastangas, bendradarbis irgi pradėjo keistis. Dabar jie gali drauge, be pykčio tarnauti Jehovai.

„Be pasitarimo niekais nueina užmojai“ (Pat 15:22). Anksčiau minėta Džanetė suprato, kad šis Biblijos principas taikytinas jos situacijoje. Ji nutarė, taip sakant, pasitarti su ana sese, ką dabar daryti. Jodviem besikalbant Džanetė taktiškai pasiteiravo, dėl ko sesė įsižeidė. Iš pradžių pokalbis buvo įtemptas, bet kadangi abi neprarado ramybės, įtampa galiausiai atslūgo. Išsiaiškinusi, kad neteisingai kai ką suprato ir kad Džanetė išvis niekuo dėta, sesė atsiprašė. Tarnyboje jos vėl darbuojasi petys į petį.

„Jeigu neši savo dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, kad tavo brolis turi ką nors prieš tave, palik dovaną ten prie aukuro ir eik pirma susitaikyti su broliu“ (Mt 5:23, 24). Šis Jėzaus priesakas, ištartas Kalno pamoksle, mums gerai žinomas. Maiklas, telefonu prišnekėjęs apie brolį negražių dalykų, jautėsi labai nesmagiai. Jis pasiryžo daryti viską, kad tik su įskaudintu bendratikiu susitaikytų. Jiedu susitiko ir Maiklas nuolankiai atsiprašė. Kuo viskas baigėsi? Jis sako: „Brolis iš širdies man atleido.“ Jų draugystė buvo išgelbėta.

„Būkite vieni kitiems pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite, jei kuris nors turi skundą prieš kitą“ (Kol 3:12–14). Kaip viskas klostėsi anoms dviem susipykusioms pionierėms? Vienas vyresnysis maloniai pasiūlė sesėms pagalvoti štai apie ką: „Ar teisinga, kad dėl mūsų barnių kiti turi nesmagiai jaustis? Ar yra svari priežastis, dėl kurios galime nerodyti viena kitai pakantos ir nesistengti taikiai tarnauti Jehovai?“ Sesės įsiklausė į vyresniojo pamokymą ir jį pritaikė. Dabar tos ilgametės pionierės vėl puikiai sutaria ir gerąją naujieną skelbia vieningai.

Jei mus kas nors įžeidžia, pirmiausia turėtume bandyti pritaikyti ką tik cituotą patarimą iš Kolosiečiams 3:12–14. Ne vienas iš mūsų tikriausiai įsitikinome, kad jei  nepristingame nuolankumo, galime skriaudą atleisti ir viską tiesiog pamiršti. O kaip tada, jeigu bandėme tai padaryti, bet nuoskaudą tebejaučiame? Tokiu atveju gal padėtų principas iš Mato 18:15. Aišku, Jėzus čia kalbėjo, ko derėtų imtis, kai kas nors rimtai nusideda kitam asmeniui. Tačiau iš esmės šis principas taikytinas kilus bet kokiam nesutarimui. Galime susitikti su savo broliu ar sese, romiai bei nuolankiai reikalą aptarti ir stengtis problemą išspręsti.

Biblijoje randame ir daugiau praktiškų patarimų. Daugelio jų esmė yra rodyti šventosios dvasios vaisių: „meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, maloningumą, gerumą, tikėjimą, romumą, susivaldymą“ (Gal 5:22, 23). Šios Jehovai brangios dorybės yra nelyginant tepalas, sumažinantis trintį tarp mechanizmo detalių. Jos padės mums spręsti tarpusavio nesutarimus ir palaikyti taikingus santykius.

Kiekvieno iš mūsų charakteris yra savitas, unikalus. Tokios savybių ir bruožų visumos, kokią turime mes, daugiau neturi niekas kitas. Žmogaus savitumas gali labai praturtinti jo draugystę su kitais. Tačiau gali būti ir taip, kad dėl asmenybių skirtumų kils nesutarimų. Vienas patyręs vyresnysis pateikia tokį pavyzdį: „Drovus žmogus tikriausiai nejaukiai jausis šalia tokio, kuris laisvai bendrauja ir draugiškai plekšnoja kitiems per petį. Regis, ne taip jau svarbu, kad jų charakteriai kitokie, vis dėlto tai gali sukelti rimtų problemų.“ Bet nejaugi tai reiškia, kad skirtingo būdo žmonės tiesiog pasmerkti nesutarti? Prisiminkime apaštalus Petrą ir Joną. Koks žmogus buvo Petras? Veikiausiai pasakytum, kad tiesmukas ir impulsyvus. O Joną turbūt atsimename kaip švelnų žmogų, tokį, kuris dažniausiai pasveria savo žodžius ir veiksmus.  Biblija iš tiesų duoda pagrindą manyti, kad šie du apaštalai buvo gana skirtingi. Tačiau skirtumai nesukliudė jiems sutartinai darbuotis (Apd 8:14; Gal 2:9). Panašiai ir šiandien skirtingo būdo krikščionys gali eiti dievatarnystę vieningai.

Galimas dalykas, mus erzina kurio nors bendruomenės nario kalba ir elgesys. Tačiau atsimename, kad Kristus už jį atidavė savo gyvybę ir mums privalu jį mylėti (Jn 13:34, 35; Rom 5:6–8). Tad nebūtų teisinga manyti, kad su tuo bendratikiu niekad nesusidraugausime, ir jo vengti. Verčiau pagalvokime: „Ar jo elgesys tikrai kertasi su Šventojo Rašto reikalavimais? Ar jis piktybiškai nori man pakenkti? O gal tiesiog skiriasi mūsų asmenybės?“ Dar vienas svarbus klausimas: „Kokią gerą jo savybę norėčiau išsiugdyti?“

Pastarasis klausimas išties vertas mūsų dėmesio. Štai gal kuris nors brolis linkęs bendrauti ir liudydamas lengvai užmezga su žmonėmis pokalbį. Jeigu patys esame tylesni, galėtume tą brolį pakviesti į tarnybą ir iš jo pasimokyti. Arba gal matai, kad bendratikis už tave dosnesnis. Kodėl gi neėmus iš jo pavyzdžio ir nepamąsčius, kiek džiaugsmo galima patirti darant gera pagyvenusiems, ligotiems ar stokojantiems? Esmė tokia: nors ir esame skirtingi, stenkimės sutelkti dėmesį į teigiamus kitų bruožus. Su tuo ar anuo bendratikiu gal ir nebūsime geriausi draugai, vis dėlto tapsime artimesni, puoselėsime taiką bendruomenėje, o ir patys jausimės geriau.

Pirmame amžiuje gyvenusių sesių Evodijos ir Sintichės charakteriai, reikia manyti, irgi skyrėsi. Bet apaštalas Paulius ragino jas „būti vienos minties Viešpatyje“ (Fil 4:2). Ar ir mes neturėtume siekti šio tikslo ir prisidėti prie bendruomenės vienybės?

Jeigu gėlių darželio neravėtume, jame greit priželtų piktžolių. Panašiai yra su  pykčiu ir kitais neigiamais jausmais: jeigu nerautume jų iš savo širdies, jie netruktų suvešėti. Žmogus, kurio širdis kupina kartėlio, gali žlugdyti visos bendruomenės dvasią. Todėl jeigu mylime Jehovą ir bendratikius, darysime, ką galime, kad asmenybių skirtumai neardytų mūsų tarpusavio santaikos.

Jei imsimės spręsti nesutarimus siekdami atkurti taiką, galime sulaukti netikėtai gerų rezultatų. Štai ką pasakoja viena mūsų bendratikė: „Man atrodė, kad viena sesė su manimi elgiasi kaip su mažu vaiku. Tai mane erzino. Vis labiau pykau ir ėmiau su ja kalbėti šiurkščiai. Maniau: ‘Jeigu ji nerodo man pagarbos, kurios nusipelniau, tai ir aš jai nerodysiu.’“

Bet tada sesė pradėjo mąstyti apie savo elgesį. Ji sako: „Ėmiau pastebėti savo pačios ydas ir savimi labai nusivyliau. Supratau, kad turiu keisti požiūrį. Viską išpasakojau maldoje Jehovai. Po to nupirkau sesei dovanėlę ir parašiau atviruką, kuriame atsiprašiau už negražų elgesį. Apsikabinome ir susitarėme viską pamiršti. Daugiau nė sykio nesipykome.“

Paprastai žmonės trokšta gyventi taikiai. Vis dėlto kai kas nors užgauna jų savimeilę ar kėsinasi į jų užimamą padėtį, daugelis pamiršta taiką ir nusiteikia kovoti. Tokia yra nūdienos pasaulio tikrovė. Tačiau Jehova tikisi, kad tarp jo garbintojų klestės taika ir vienybė. Jis įkvėpė apaštalą Paulių užrašyti tokius žodžius: „Maldauju: elkitės kaip verta pašaukimo, kuriuo buvote pašaukti, su visu nuolankumu ir romumu, su kantrybe, iš meilės būkite vieni kitiems pakantūs, uoliai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę – esate susieti taikos saitu“ (Ef 4:1–3). Šis „taikos saitas“ – didžiulė vertybė. Nuolat jį stiprinkime ir būkime pasiryžę spręsti visus tarpusavio nesutarimus.