1, 2. a) Kodėl kartais galime klausti „kiek ilgai?“ b) Kodėl mus paguodžia senovėje gyvenusių Dievo tarnų pavyzdys?

„KIEK ilgai?“ Šis klausimas nedavė ramybės ištikimiems Dievo pranašams Izaijui ir Habakukui (Iz 6:11; Hab 1:2). Tą patį klausimą keturiskart užrašė karalius Dovydas, dėdamas 13-ą psalmę (Ps 13:2, 3 [13:1, 2, Brb]). Netgi mūsų Viešpats Jėzus Kristus, matydamas, koks silpnas žmonių tikėjimas, klausė „kiek ilgai?“ (Mt 17:17). Todėl nenuostabu, kad ir mūsų galvoje kartais sukasi toks pat klausimas.

² Kas gali paskatinti mus susimąstyti, kiek ilgai dar reikės laukti? Gal patiriame kokią nors neteisybę, gal mus kamuoja senatvė, liga, o gal vargina dabartiniai „sunkūs laikai“ (2 Tim 3:1). Galimas dalykas, mus slegia pasaulyje įsivyravęs netikęs žmonių požiūris ir gyvenimo būdas. Kad ir kas mus verstų klausti „kiek ilgai?“, tikra paguoda žinoti, kad praeityje gyvenę ištikimi Dievo tarnai irgi nesivaržydami to klausė ir nebuvo pasmerkti.

3. Kas gali mums padėti, kai susiduriame su sunkumais?

³ Kas gali mums padėti, kai susiduriame su visokiais sunkumais? Jėzaus brolis Jokūbas, Dievo įkvėptas, rašė:  „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpats jau bus čia“ (Jok 5:7). Taigi mums visiems reikia kantrybės. O iš ko matysis, kad žmogus yra kantrus, ir kaip mes galime rodyti šią gražią savybę?

4, 5. a) Kaip galima apibūdinti kantrų žmogų? b) Kaip Jokūbas pailiustravo vieną kantrybės aspektą? (Žiūrėk piešinį straipsnio pradžioje.)

⁴ Pasak Biblijos, kantrybė yra šventosios dvasios vaisius. Netobulam žmogui nepristigti šios savybės be Dievo pagalbos būtų neįmanoma. Kantrybė yra Jehovos dovana. Ja naudodamiesi, rodome Dovanotojui meilę. Be to, būdami kantrūs rodome meilę žmonėms. Kantrumas meilės ryšius stiprina, jo stoka – ardo (1 Kor 13:4; Gal 5:22). Kantrybė neatsiejama nuo daugelio kitų krikščioniškų savybių, pavyzdžiui, ištvermės, įgalinančios mus pakelti įvairius sunkumus ir neprarasti optimizmo (Kol 1:11; Jok 1:3, 4). Kantrus žmogus lieka tvirtas ir ištikimas Jehovai, kad ir ką tektų išgyventi, be to, už skriaudą jis neatsilygina tuo pačiu. Biblijoje, Jokūbo 5:7, 8, pabrėžiama, jog kantrybė turi matytis ir iš to, kad esame nusiteikę laukti. (Perskaityk.)

⁵ Kodėl turime būti nusiteikę laukti, kol Jehova ims veikti? Jokūbas palygino krikščionis su žemdirbiu. Žemdirbys, aišku, sunkiai pluša, kad užsėtų savo lauką, tačiau jis negali reguliuoti oro sąlygų ar paspartinti pasėlių augimo. Jis supranta, kad „brangaus žemės vaisiaus“ tiesiog teks palaukti. Mes, laukdami Jehovos pažadų išsipildymo, irgi turime pripažinti, kad yra daug dalykų, kurie ne mūsų valioje (Mk 13:32, 33; Apd 1:7). Kaip ir tas žemdirbys, privalome būti kantrūs.

6. Ko galime pasimokyti iš pranašo Michėjo?

⁶ Panašių sunkumų, kaip mes šiandien, patyrė pranašas Michėjas. Jo dienomis valdė nedoras karalius Ahazas, krašte kerojo visokiausios negerovės. Biblijoje net pasakyta, kad žmonių rankos buvo „įgudusios daryti pikta“. (Perskaityk Michėjo 7:1–3.) Michėjas suvokė, kad pakeisti tokios padėties jis negali. O ką daryti jis galėjo? Štai jo žodžiai: „Aš ieškosiu Viešpaties, lauksiu savo išgelbėjimo Dievo! Mano Dievas išklausys mane“ (Mch 7:7, Brb). Kaip ir pranašui, mums būtina kantriai laukti.

7. Ar užtenka tik sukandus dantis laukti, kol Jehova išpildys savo pažadus? Prašom paaiškinti.

⁷ Jeigu mūsų tikėjimas bus toks kaip Michėjo, Jehovos nustatyto meto mes lauksime noriai. Įsivaizduokime kalinį, vienutėje laukiantį dienos, kai jam bus įvykdyta mirties bausmė. Jam daugiau nieko neliko, tik laukti. Bet ar tos dienos jis laukia noriai? Vargu. Su mumis yra visai kitaip. Mes noriai laukiame Jehovos, nes žinome, kad savo pažadą suteikti mums amžiną gyvenimą jis išpildys pačiu geriausiu laiku. Todėl stengiamės viską ištverti kantriai ir su džiaugsmu (Kol 1:11, 12). Jeigu mūsų nuostata būtų kitokia – jeigu lauktume sukandę dantis ir vis skųstumės, kad Jehova per ilgai delsia, – jam tai tikrai nepatiktų (Kol 3:12).

8. Į ką turėtume atkreipti dėmesį, apmąstydami senovėje gyvenusių kantrių Dievo tarnų pavyzdį?

⁸ Būsime dar labiau nusiteikę laukti, jei atminsime senovėje gyvenusius dievobaimingus žmones, kurie kantriai laukė, kol Jehova ištesės savo pažadus (Rom 15:4). Apmąstykime jų pavyzdį, atkreipkime dėmesį, kiek ilgai jiems teko laukti, kodėl jie buvo tam pasiryžę ir kaip už savo kantrybę buvo palaiminti.

9, 10. Kiek ilgai Abraomui su Sara reikėjo laukti, kol ims pildytis Jehovos pažadas?

⁹ Prisiminkime Abraomą ir Sarą. Jie yra vieni iš tų, kurie „dėl tikėjimo ir kantrybės“ paveldėjo pažadus. Biblijoje pasakyta: „Kantriai laukęs, Abraomas gavo pažadą“, būtent, kad Jehova jį palaimins ir padaugins jo palikuonis (Hbr 6:12, 15). Kodėl Abraomui reikėjo būti kantriam? Nes iki tasai pažadas išsipildys, turėjo praeiti nemažai laiko. Sandora, Jehovos sudaryta su Abraomu, įsigaliojo 1943 metų p. m. e. nisano 14-ąją, kai jis drauge su Sara ir visa savo šeimyna persikėlė per Eufratą ir įžengė į Pažadėtąją žemę. Tada Abraomui teko laukti 25 metus, kol pagaliau, 1918-aisiais p. m. e., jam gimė sūnus Izaokas. Vaikaičiai Ezavas ir Jokūbas pasaulį išvydo dar po 60 metų, 1858-aisiais p. m. e. (Hbr 11:9).

¹⁰ Kiek žemės Abraomas paveldėjo? Biblijoje rašoma: „[Jehova] nedavė Abraomui [krašte] veldinio – nė pėdos žemės, tik pažadėjo atiduoti jį kaip  nuosavybę jam ir jo palikuonims po jo, nors tuomet vaikų jis dar neturėjo“ (Apd 7:5). Tik po 430 metų nuo tada, kai Abraomas perėjo Eufratą, jo palikuonys tapo tauta, kuriai tas kraštas buvo galiausiai atiduotas (Iš 12:40–42; Gal 3:17).

11. Kodėl Abraomas buvo pasiryžęs laukti Jehovos pažadų išsipildymo ir ką gera ateityje patirs dėl savo kantrybės?

¹¹ Abraomas buvo nusiteikęs laukti, nes tvirtai tikėjo, kad Jehova savo žodį ištesės. (Perskaityk Hebrajams 11:8–12.) Abraomas laukė su džiaugsmu, nors ir neišvydo visų jam duotų pažadų išsipildymo. Bet tik pagalvokime, koks šis vyras bus laimingas, kai grįš į gyvenimą rojumi paverstoje žemėje. Jis tikriausiai stebėsis, kad jo paties ir jo palikuonių istorijai aprašyti Biblijoje skirta tiek daug puslapių. * Įsivaizduokime, koks jis bus sujaudintas, kai pagaliau sužinos, kokį svarbų vaidmenį Jehova jam skyrė, įgyvendindamas savo sumanymą atsiųsti žadėtąjį palikuonį. Abraomas, žinoma, neapgailestaus, kad kadaise laukė taip ilgai.

12, 13. Kodėl Juozapui reikėjo kantrybės ir iš ko matyti, kad jis turėjo teisingą požiūrį?

¹² Abraomo provaikaitis Juozapas irgi buvo labai kantrus. Jis ne sykį patyrė baisią neteisybę. Pirmiausia, kai jam buvo maždaug septyniolika, broliai pardavė jį į vergiją. Vėliau jį melagingai apkaltino mėginimu išprievartauti šeimininko žmoną ir jaunuoliui viskas baigėsi geležiniais kalėjimo pančiais (Pr 39:11–20; Ps 105:17, 18). Atrodė, kad už savo teisų elgesį Juozapas baudžiamas, o ne laiminamas. Bet praslinkus trylikai metų jo gyvenimas kone akimirksniu pasikeitė: Juozapas buvo išleistas iš kalėjimo ir paskirtas Egipto faraono dešiniąja ranka (Pr 41:14, 37–43; Apd 7:9, 10).

¹³ Ar kentėdamas neteisybę Juozapas ėmė kaupti širdyje kartėlį? Gal manė, kad Jehova jį apleido? Anaiptol! Vyras nepristigo kantrybės, nes tvirtai tikėjo Jehova, matė, kad viskas yra Dievo rankose. Toks jo įsitikinimas akivaizdus iš broliams ištartų žodžių: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje? [...] Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – išlaikyti daugelį žmonių, kaip šiandien jis ir daro“ (Pr 50:19, 20). Juozapas suprato, kad laukti, kol Dievas ims veikti, buvo tikrai verta.

14, 15. a) Kodėl Dovydui reikėjo būti labai kantriam? b) Kas padėjo Dovydui neprarasti kantrybės?

¹⁴ Didelę neteisybę patyrė ir Dovydas. Jehova jį patepė būsimu Izraelio karaliumi tikriausiai dar paauglystėje. Tačiau turėjo praeiti kokie penkiolika metų, kol jis tapo vos vienos – Judo – giminės, iš kurios pats buvo kilęs, karaliumi (2 Sam 2:3, 4). Tuo laikotarpiu jam teko slapstytis nuo karaliaus Sauliaus, užsimojusio jį nužudyti. * Dovydas tada neturėjo namų, kartais glaudėsi svečiame krašte ar dykumos olose. Net kai Saulius galiausiai žuvo mūšyje, Dovydui reikėjo laukti dar apie septynerius metus,  kol tapo visos Izraelio tautos karaliumi (2 Sam 5:4, 5).

¹⁵ Kas padėjo Dovydui neprarasti kantrybės? Atsakymą randame toje pačioje psalmėje, kur jis keturis kartus klausė „kiek ilgai?“. Dovydas rašė: „Aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi. Giedosiu Viešpačiui: ‘Jis buvo man geras!’“ (Ps 13:6 [13:5, 6, Brb]). Dovydas žinojo, kad Jehova jį myli ir visada bus jam ištikimas. Jis apmąstė, kaip Dievas jam padėjo praeityje, ir su džiaugsmu laukė, kol bus išgelbėtas iš visų bėdų. Dovydas suprato, kad laukti Jehovos palaiminimo tikrai verta.

16, 17. Kaip Jehova ir Jėzus rodo kantrybę?

¹⁶ Jehova nesitiki iš mūsų to, ko pats nedarytų. Jis yra nusiteikęs laukti tiek, kiek reikės, ir mums paliko didžiausią kantrybės pavyzdį. (Perskaityk 2 Petro 3:9.) Jehova jau tūkstančius metų kantriai laukia, kol į svarbius klausimus, iškeltus dar Edeno sode, bus galutinai atsakyta ir jo vardas bus pašlovintas visoje visatoje. Dėl tokios Dievo kantrybės neįsivaizduojama gerove džiaugsis visi, kas „pasitikėdami jo laukia“ (Iz 30:18).

¹⁷ Kantrybę rodo ir Jėzus. Atlaikęs ištikimybės Dievui išbandymą čia, žemėje, ir 33 m. e. metais prisistatęs Jehovos akivaizdoje, kad jo auka būtų pripažinta, pažadėtos karaliaus valdžios jis turėjo laukti iki pat 1914-ųjų (Apd 2:33–35; Hbr 10:12, 13). Ir jo laukimas dar toli gražu nesibaigė: visi Kristaus priešai bus galutinai sunaikinti tik pasibaigus jo valdymo tūkstantmečiui (1 Kor 15:25). Laiko turės prabėgti išties nemažai, bet galime neabejoti, kad laukti to nuostabaus meto tikrai verta.

18, 19. Kas padės mums laukti kantriai?

¹⁸ Kiekvienas iš mūsų irgi turime būti nusiteikę kantriai laukti Jehovos pažadų išsipildymo. Kas mums čia padės? Prašykime Dievą šventosios dvasios. Atminkime, kad kantrybė yra tos dvasios vaisius (Ef 3:16; 6:18; 1 Tes 5:17–19). Melskime Jehovą, kad padėtų mums kantriai viską ištverti.

¹⁹ Taip pat turėkime omenyje, kas įkvėpė kantrybės Abraomui, Juozapui ir Dovydui. Jie tvirtai tikėjo Jehova, neabejojo, kad savo pažadus jis ištesės. Jie nesusitelkė vien į save, neieškojo, kas jiems būtų patogiau. Jei apmąstysime, kaip už kantrybę tie žmonės buvo palaiminti, pajausime dar didesnę paskatą laukti kantriai.

20. Ką daryti esame pasiryžę?

²⁰ Taigi nors ir patiriame visokių sunkumų ir mėginimų, esame pasiryžę nepristigti kantrybės. Tiesa, kartais gal norėsis klausti „kiek dar ilgai, Jehova?“ (Iz 6:11). Bet šventosios dvasios stiprinami galime laikytis tokios kaip Jeremijo nuostatos: „Viešpats yra mano dalia, [...] todėl į jį dėsiu viltis“ (Rd 3:24).