1, 2. Kas Pauliui ir Silui nutiko Filipuose? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

MAŽDAUG vidurnaktis. Du misionieriai, Paulius ir Silas, uždaryti Filipų kalėjime, vidinėje kameroje. Jų kojos įtvertos į šiekštą, o nugaras vis dar gelia nuo daugybės neseniai gautų kirčių (Apd 16:23, 24). Kaip staiga tą dieną miesto žmonės persimainė! Paulius ir Silas be jokio perspėjimo buvo nutempti į turgaus aikštę, kur jiems kaipmat surengė teismą. Pareigūnai nuplėšė vyrams drabužius ir įsakė juos negailestingai nuplakti (Apd 16:16–22). Kokia neteisybė! Paulius, Romos pilietis, tikrai nusipelnė deramo teismo posėdžio. *

² Sėdėdamas tamsoje Paulius mąsto apie dienos įvykius, taip pat apie Filipų gyventojus. Priešingai nei daugelis kitų aplankytų miestų, Filipai neturi sinagogos. Žydų tikėjimo žmonės rinkdavosi melstis už miesto vartų, prie upės (Apd 16:13, 14). Tai galbūt reiškia, kad Filipuose nebuvo nė dešimt žydų tautybės vyrų, mat šitiek reikėjo, kad būtų įkurta  sinagoga. Miesto žmonės labai didžiavosi esą Romos piliečiai, nors ta jų pilietybė gal ir buvo su tam tikrais apribojimais (Apd 16:21). Galimas dalykas, filipiečiai nė nepamanė, kad Paulius ir Silas – atvykėliai žydai – irgi galėtų būti Romos piliečiai. Kad ir kaip ten iš tiesų buvo, tiedu niekuo nekalti misionieriai galiausiai atsidūrė kalėjime.

3. a) Kodėl Paulius galėjo stebėtis papuolęs į kalėjimą? b) Kokios nuostatos apaštalas laikėsi?

³ Paulius tikriausiai mąsto ir apie pastarųjų mėnesių įvykius. Prieš atvykdamas į Filipus, jis darbavosi anapus Egėjo jūros, Mažojoje Azijoje. Šventoji dvasia ne sykį jam neleido skelbti gerosios naujienos tam tikrose vietovėse ir tarsi vedė jį kažkur kitur (Apd 16:6, 7). Tačiau kur? Atsakymą jis gavo Troadėje. Čia Paulius išvydo regėjimą, kuriame jo buvo prašoma: „Persikelk į Makedoniją.“ Aiškiai supratęs Jehovos valią, apaštalas nedelsdamas išsiruošė į kelią. (Perskaityk Apaštalų darbų 16:8–10.) Ir kas tada? Netrukus po to, kai atvyko į Makedoniją, jis papuolė į kalėjimą! Kodėl Jehova leido, kad taip nutiktų? Kiek ilgai dabar jam teks būti nelaisvėje? Net jeigu tokie klausimai ir sukosi Pauliaus galvoje, jis neleido, kad jie pakirstų tikėjimą, atimtų džiaugsmą. Drauge su Silu jie ėmė melstis ir giedoti Dievui himnus (Apd 16:25). Jų širdį ir protą užliejo Dievo ramybė.

4, 5. a) Kuo mūsų aplinkybės kartais gali būti panašios į Pauliaus? b) Kaip Pauliaus situacija staiga pasikeitė?

⁴ Galbūt ir tau yra nutikę kaip kadaise Pauliui. Atrodė, kad paklūsti šventosios dvasios vadovavimui, tačiau reikalai susiklostė visai ne taip, kaip tikėjaisi: teko kovoti su kokiais nors sunkumais arba net iš esmės pakeisti savo gyvenimą (Mok 9:11, Brb). Prisimindamas tokius nutikimus, gal mąstai, kodėl Jehova leido, kad taip įvyktų. Kas padėtų tau toliau ištvermingai ir su pasitikėjimu tarnauti Dievui? Atsakymą sužinosime aptarę, kaip viskas toliau ėjosi Pauliui ir Silui.

⁵ Jiedviem giedant šlovės giesmes, ėmė dėtis nuostabūs dalykai. Iš pradžių smarkiai sudrebėjo žemė. Tada plačiai atsivėrė kalėjimo durys ir visų kalinių pančiai atsipalaidavo. Kalėjimo prižiūrėtojas tai pamatęs jau ruošėsi nusižudyti, bet Paulius jį sustabdė. Prižiūrėtojas su visais savo namiškiais įtikėjo ir pasikrikštijo. Dienai išaušus magistratai pasiuntė liktorius, savo pavaldinius, kad išlaisvintų Paulių su Silu ir paprašytų jų ramiai palikti miestą. Sužinoję, kad tiedu vyrai yra Romos piliečiai, magistratai suprato padarę didžiulę klaidą ir patys atėjo jų išvesti. Bet misionieriai prieš išvykdami dar norėjo atsisveikinti su tik ką pasikrikštijusia seserimi Lidija. Jie taip pat pasinaudojo proga pastiprinti tenykščius brolius (Apd 16:26–40). Kaip greitai viskas pasikeitė!

6. Ką dabar aptarsime?

⁶ Ko iš aptartų įvykių pasimokome? Jehova gali viską pakreipti taip, kaip nė nesitikime, todėl išmėginimų akivaizdoje neturėtume pernelyg nerimauti. Akivaizdu, kad Paulius šią pamoką gerai įsiminė. Vėliau Filipų bendratikiams jis rašė apie nerimą ir Dievo ramybę. Pirmiausia aptarsime jo žodžius  iš Filipiečiams 4:6, 7. (Perskaityk.) Tada apžvelgsime keletą kitų Biblijos pavyzdžių, bylojančių, kad Jehova gali padaryti tai, ko nesitikime. O galiausiai pakalbėsime, kaip Dievo teikiama ramybė gali padėti viską ištverti ir neprarasti pasitikėjimo juo.

7. Ko Paulius norėjo pamokyti bendratikius Filipuose ir ką svarbaus iš jo žodžių galime suprasti?

⁷ Filipų krikščionys, skaitydami Pauliaus laišką, be abejo, prisiminė, kas jam buvo nutikę ir kaip niekas nė nemanė, kad Jehova taip stebuklingai jį išvaduos. Ko Paulius norėjo brolius pamokyti? Trumpai sakant, pernelyg nesijaudinti ir nepamiršti melstis. Jehova tada suteiks savo ramybės. Bet atkreipkime dėmesį į jo žodžius, kad Dievo ramybė pranoksta visokį supratimą. Ką tai reiškia? Kai kurie vertėjai šią mintį perteikia taip: Dievo ramybė „pranoksta visas mūsų svajones“ arba „viršija visus žmonių planus“. Paulius norėjo pasakyti, kad toji ramybė yra nuostabesnė nei galime įsivaizduoti. Taigi žmogišku požiūriu mūsų problemos gali atrodyti be išeities, tačiau Jehova išeitį mato ir gali padaryti tai, ko nesitikime. (Perskaityk 2 Petro 2:9.)

8, 9. a) Kokių gerų rezultatų davė tai, ką Paulius patyrė Filipuose? b) Kodėl filipiečiams Pauliaus žodžiai turėjo skambėti svariai?

⁸ Tai, kas įvyko per dešimt metų nuo ano nutikimo, turėjo sustiprinti Filipų krikščionių tikėjimą. Savo laiške Paulius rašė tikrą tiesą. Nors Jehova ir leido savo tarnams patirti neteisybę, visa tai, apaštalo žodžiais sakant, padėjo apginti ir teisiškai įtvirtinti gerąją naujieną (Fil 1:7). Po minėtų įvykių miesto magistratai turėjo gerai pagalvoti prieš mėgindami kaip nors trukdyti naujai įkurtos krikščionių bendruomenės veiklai. Galimas dalykas, dėl to, kad Paulius pasisakė esąs Romos pilietis, jo bendražygis gydytojas Lukas galėjo likti Filipuose ir, Pauliui su Silu išvykus, toliau pagelbėti naujiems tikintiesiems.

⁹ Skaitydami Pauliaus laišką, filipiečiai žinojo, kad jo žodžiai nėra tik sausa teorija. Apaštalas pats buvo patyręs didžiulių išbandymų ir Dievo padedamas nepasidavė nerimui. Tiesą sakant, tada, kai rašė tą laišką, Paulius buvo belaisvis Romoje, įkalintas savo paties namuose. Tačiau ir šįkart buvo akivaizdu, kad apaštalą gaubia „Dievo ramybė“ (Fil 1:12–14; 4:7, 11, 22).

10, 11. a) Ką turėtume daryti, jeigu imame pernelyg dėl ko nors nerimauti? b) Ką svarbu atminti, kai išsakome savo prašymus Jehovai?

¹⁰ Kas padės mums nebūti pernelyg susirūpinusiems ir išlaikyti „Dievo ramybę“? Iš Pauliaus žodžių filipiečiams suprantame, kad geriausias vaistas nuo nerimo yra malda. Kai jaučiame, kad į protą skverbiasi neramios mintys, savo rūpesčius būtinai išsakykime Dievui. (Perskaityk 1 Petro 5:6, 7.) Turime melstis Jehovai tvirtai tikėdami, kad jis mus girdi ir mumis rūpinasi. Taip pat nepamirškime jam dėkoti už visus gerus dalykus, kuriuos iš jo gauname. Jeigu nuolat turėsime omenyje, kad Jehova „gali padaryti neapsakomai daugiau negu visa, ko prašome ar suvokiame“, dar labiau juo pasitikėsime (Ef 3:20).

¹¹ Kaip anuomet Paulius ir Silas, mes šiandien galime sulaukti tokios Jehovos  pagalbos, kokios nė nesitikėjome. Galbūt Jehova nepadarys stebuklo, tačiau visada suteiks kaip tik tai, ko mums reikia (1 Kor 10:13). Žinoma, tai nereiškia, kad galime sėdėti sunėrę rankas ir laukti, kol Jehova išspręs mūsų problemas. Maldoje paprašę jo pagalbos, turime ir patys daryti, ką galime, kad situacija taisytųsi (Rom 12:11). Tada matysis, kad mūsų prašymai išties nuoširdūs, o Jehova savo ruožtu galės mūsų pastangas palaiminti. Bet atminkime, kad Dievas neprivalo į maldas atsakyti būtent taip, kaip norėtume, tarsi mūsų prašymai ar lūkesčiai jį kaip nors apribotų. Kartais jis gali mus nustebinti ir padaryti tai, ko visai nelaukėme. Kad tuo dar labiau įsitikintume, aptarkime kelis kitus pavyzdžius iš Biblijos.

12. a) Ką darė Ezekijas, kai prieš jį atžygiavo Asirijos karalius Sanheribas? b) Ką suprantame iš to, kaip Jehova reikalą išsprendė?

¹² Skaitydami Bibliją randame ne vieną atvejį, kai Jehova savo tarnams pagelbėjo įspūdingais, netikėtais būdais. Štai pakalbėkime apie karalių Ezekiją. Jo dienomis Asirijos karalius Sanheribas įsiveržė į Judą ir užėmė visus įtvirtintus šalies miestus. Nepaimta liko tik Jeruzalė (2 Kar 18:1–3, 13). Galiausiai Sanheribas nusitaikė ir į sostinę. Ką darė Ezekijas artėjant tokiai grėsmei? Visų pirma, jis meldėsi Jehovai ir kreipėsi patarimo į pranašą Izaiją (2 Kar 19:5, 15–20). Be to, tomis nelengvomis aplinkybėmis jis stengėsi neprarasti sveikos nuovokos ir sutiko sumokėti Sanheribo uždėtą duoklę (2 Kar 18:14, 15). Paminėtina ir tai, kad jis ėmėsi praktiškų priemonių pasiruošti ilgai miesto apgulai (2 Met 32:2–4). Kaip viskas galiausiai išsisprendė? Jehovos siųstas angelas per vieną naktį užmušė 185 tūkstančius Sanheribo karių. Tokios baigties tikriausiai niekas nesitikėjo, net pats Ezekijas (2 Kar 19:35).

13. a) Ko pasimokome iš Juozapo istorijos? b) Ko nesitikėjo Sara?

¹³ Dabar prisiminkime Jokūbo sūnų Juozapą. Vargu ar būdamas kalėjimo duobėje Egipte jaunuolis galėjo tikėtis, kad po kurio laiko bus paskirtas faraono dešiniąja ranka ir kad Jehova jį pasitelks apsaugoti jo šeimą nuo bado (Pr 40:15; 41:39–43; 50:20). Tai, ką Dievas dėl jo padarė, tikrai viršijo visus Juozapo lūkesčius. Įsimintinas ir Juozapo prosenelės Saros atvejis. Kažin ar ji galėjo numanyti, kad Jehova atgaivins jos įsčias ir žadėtasis palikuonis gims jai pačiai, o ne jos tarnaitei. Be abejonės, Izaoko gimimas pranoko visas Saros svajones (Pr 21:1–3, 6, 7).

14. Kuo galime būti tikri?

 ¹⁴ Žinoma, mes nesitikime, kad Jehova jau šioje santvarkoje išspręs visas mūsų problemas, neprašome, kad jis darytų kokius stebuklus. Tačiau apmąstyti, kaip stulbinamai jis pagelbėdavo savo tarnams praeityje, tikrai verta. Juk šiandien tarnaujame tam pačiam Dievui. (Perskaityk Izaijo 43:10–13.) Tai žinodami, galime visiškai juo pasikliauti ir būti tikri, jog Dievas suteiks mums jėgų, kad pajėgtume laikytis jo įsakymų (2 Kor 4:7–9). Tad ko pasimokome iš Ezekijo, Juozapo ir Saros pavyzdžių? Jeigu tik liksime Jehovai ištikimi, jis padės mums įveikti kliūtis, kurios gali atrodyti neįveikiamos.

15. a) Kas padės mums neprarasti „Dievo ramybės“? b) Dėl ko mums įmanoma turėti artimą ryšį su Dievu?

¹⁵ Kaip galime neprarasti „Dievo ramybės“ net tada, kai prislegia visokie rūpesčiai? Turime stengtis, kad mūsų ryšys su Jehova nuolat būtų glaudus. O palaikyti tokį ryšį įmanoma tik dėl išperkamosios Jėzaus Kristaus aukos. Išpirka yra vienas iš įrodymų, bylojančių, kokių nuostabių dalykų Jehova gali padaryti mūsų labui. Dėl tos išpirkos jis atleidžia mūsų nuodėmes, o mes galime turėti švarią sąžinę ir prie jo artintis (Jn 14:6; Jok 4:8; 1 Pt 3:21).

16. Ką gera patirsime gavę „Dievo ramybės“? Prašom pailiustruoti.

¹⁶ Ką gera patirsime gavę „Dievo ramybės, pranokstančios visokį supratimą“? Biblijoje pasakyta, kad ji „saugos [mūsų] širdis ir protus Kristuje Jėzuje“ (Fil 4:7). Originalo kalboje veiksmažodis, čia išverstas „saugoti“, būdavo vartojamas karinėje terminologijoje, pavyzdžiui, kalbant apie įgulą, saugančią įtvirtintą miestą. Vienas iš tokių miestų kaip tik buvo Filipai. Tenykščiai, žinodami, kad naktį miesto vartus sergi būrys karių, galėjo ramiai miegoti. Panašiai yra ir su mumis: kai turime „Dievo ramybę“, mūsų širdžiai ir protui nėra ko nuogąstauti. Esame tikri, kad Jehova mumis rūpinasi ir nori, kad mums viskas gerai klotųsi (1 Pt 5:10). Šitoks įsitikinimas sergės mus nuo pernelyg didelio nerimo ar nusivylimo.

17. Kas mums padės į ateitį žvelgti drąsiai?

¹⁷ Greitai žmoniją užklups toks suspaudimas, kokio dar niekad nebuvo ir daugiau nebebus (Mt 24:21, 22). Kaip jis palies kiekvieną iš mūsų asmeniškai, nėra visiškai aišku. Tačiau būgštauti neverta. Nors iki smulkmenų nežinome, ko Jehova imsis, gerai žinome, kokia jo asmenybė. Istorija byloja štai ką: kad ir kas atsitiktų, Jehova visada įvykdo savo užmojus, kartais pačiu netikėčiausiu būdu. Kai patys įvairiomis aplinkybėmis sulaukiame jo paramos, galime vis iš naujo pajausti „Dievo ramybę, pranokstančią visokį supratimą“.