Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

„Turiu Dievè viltį“

„Turiu Dievè viltį“

„Paskutinysis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 KOR 15:45).

GIESMĖS: 151, 147

1–3. a) Kokį mokymą derėtų laikyti vienu iš pagrindinių krikščioniškų mokymų? b) Kodėl mokymas apie prikėlimą toks svarbus? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

KĄ ATSAKYTUM, jeigu tavęs kas paklaustų: „Kokie yra jūsų religijos pagrindiniai mokymai?“ Tu, be abejonės, pasakytum tikįs, kad Jehova yra visa ko Kūrėjas ir gyvybės Šaltinis. Tikriausiai paminėtum ir tai, kad tiki Jėzumi Kristumi, atidavusiu savo gyvybę kaip išpirką už žmoniją. Ir, ko gero, kalbėtum apie būsimą rojų žemėje, kur Dievui klusnūs žmonės gyvens amžinai. Bet ar paminėtum mirusiųjų prikėlimą? Ar šis mokymas yra vienas mieliausių tavo širdžiai?

2 Galbūt viliamės gyvi sulaukti didžiojo suspaudimo, jį pergyventi ir gauti amžinojo gyvenimo dovaną taip ir nepatyrę mirties. Tačiau vis tiek turime svarių priežasčių prikėlimą laikyti vienu iš esminių mūsų tikėjimo mokymų. Prikėlimo svarbą apaštalas Paulius pabrėžė tokiais žodžiais: „Jeigu mirusiųjų prisikėlimo nėra, tada ir Kristus nebuvo prikeltas.“ O jeigu Kristus nebūtų buvęs prikeltas, jis nebūtų galėjęs tapti Karaliumi, taigi mūsų skelbimas apie jo valdymą būtų tuščias. (Perskaityk 1 Korintiečiams 15:12–19.) Bet mes esame įsitikinę, kad Jėzus buvo prikeltas. Tuo skiriamės nuo pirmame amžiuje gyvenusių sadukiejų – jie neigė esant mirusiųjų prisikėlimą. Net kai mus pašiepia, savo įsitikinimo, kad Dievas turi galią prikelti žmones, tvirtai laikomės (Mk 12:18; Apd 4:2, 3; 17:32; 23:6–8).

3 Paulius, vardydamas, kas įeina į „pradinį mokslą apie Kristų“, be kita ko, paminėjo ir „mokymą apie [...] mirusiųjų prisikėlimą“ (Hbr 6:1, 2). Apaštalas pasakė, kad ir pats tuo tvirtai tiki (Apd 24:10, 15, 24, 25). Bet nors mokymą apie prikėlimą galima priskirti prie „Dievo apreikštojo žodžio pradmenų“, arba pamatinių krikščionybės mokymų, tai dar nereiškia, kad ši doktrina yra labai paprasta ir jos nereikia giliau patyrinėti (Hbr 5:12). Kodėl taip tvirtiname?

4. Kokie klausimai dėl prikėlimo gali kilti?

4 Daugelis, ėmę gilintis į Bibliją, gana greitai perskaito istorijas apie kadaise prikeltus žmones, pavyzdžiui, Lozorių. Jie taip pat sužino, kad Abraomas, Jobas ir Danielius tikėjo kažkuriuo metu ateityje būsiant mirusiųjų prikėlimą. Tačiau ką atsakytum, jei kas paklaustų, ar yra kokių įrodymų, kad prikėlimo pažadas, duotas prieš daug amžių, tikrai bus ištesėtas? Ir ar Biblijoje konkrečiai pasakyta, kada žmonės bus prikelti? Atsakymai į šiuos klausimus sustiprins mūsų tikėjimą. Tad pažiūrėkime, ką apie tai sužinome iš Dievo Žodžio.

PRIKĖLIMAS, IŠPRANAŠAUTAS PRIEŠ ŠIMTUS METŲ

5. Kodėl prikėlimo pažadu gali būti nelengva patikėti ir ką toliau aptarsime?

5 Galbūt palyginti nesunku įsivaizduoti, kad žmogus gali būti prikeltas visai netrukus po savo mirties (Jn 11:11; Apd 20:9, 10). Bet ar lengva būtų patikėti pažadu, kad mirusysis bus prikeltas tik po kurio laiko, gal netgi praėjus daugeliui amžių? Ar būtų pagrindo viltis, kad toks pažadas tikrai išsipildys? Tiesą sakant, vienas toks prikėlimas, išpranašautas prieš šimtmečius, jau yra įvykęs ir tu tvirtai tuo tiki. Koks tai prikėlimas? Ir kodėl jis gali sustiprinti mūsų tikėjimą būsimu prikėlimu?

6. Kaip Jėzui išsipildė 118-os psalmės žodžiai?

6 Šiek tiek patyrinėkime 118-ą psalmę, greičiausiai sudėtą Dovydo. Joje, pavyzdžiui, rašoma: „Meldžiame, Jehova, gelbėk mus! [...] Palaimintas, kuris ateina Jehovos vardu.“ Turbūt prisimeni, kad šiais žodžiais apie Mesiją žmonės sveikino Jėzų, kai nisano 9-ąją, likus vos kelioms dienoms iki mirties, jis įjojo į Jeruzalę (Ps 118:25, 26, NW; Mt 21:7–9). O kaip ta pranašiška psalmė byloja apie prikėlimą, kuris turėjo įvykti tolimoje ateityje? Atkreipk dėmesį, kas rašoma 22-oje eilutėje: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“

Jėzus buvo „akmuo, kurį statytojai atmetė“. (Žiūrėk 7 pastraipą.)

7. Kaip išsipildė pranašystė, kad Mesijas bus atmestas?

7 Psalmėje paminėti „statytojai“, atmetę Mesiją, buvo žydų tautos vadovai. Jie ne tik nusisuko nuo Jėzaus ir nepriėmė jo kaip Dievo pateptojo, bet sykiu su daugeliu žydų netgi viešai reikalavo, kad jam būtų įvykdyta mirties bausmė (Lk 23:18–23). Šitaip jie prisidėjo prie Jėzaus nužudymo.

Vėliau jis buvo prikeltas ir tapo „kertiniu akmeniu“. (Žiūrėk 8 ir 9 pastraipas.)

8. Ko reikėjo, kad Jėzus taptų „kertiniu akmeniu“?

8 Kaip tad Jėzus galėjo tapti „kertiniu akmeniu“, jeigu tauta jį atmetė ir nužudė? Atsakymas aiškus: jis turėjo būti prikeltas. Sykį Jėzus papasakojo palyginimą apie žmogų, išnuomojusį savo vynuogyną žemdirbiams. Jis siuntė pas žemdirbius savo vergus, bet anie jo pasiuntinius visaip išniekino. Panašiai elgėsi izraelitai: jie niekindavo Jehovos siųstus pranašus. Galiausiai žmogus iš palyginimo nutarė siųsti savo mylimąjį sūnų ir turto paveldėtoją, tikėdamasis, kad žemdirbiai jo paklausys. Bet jie, pasigriebę sūnų, išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Savo palyginimą Jėzus užbaigė pritaikydamas sau pranašiškus žodžius, kuriuos šiandien randame 118-os psalmės 22-oje eilutėje (Lk 20:9–17). Ta eilute rėmėsi ir apaštalas Petras. Kai kalbėjo su Jeruzalėje susirinkusiais tautos „vadovais, vyresniaisiais ir Raštų žinovais“, apie Jėzų Kristų, Nazarietį, jis pasakė: „Jūs prikalėte jį prie stulpo, bet Dievas jį iš mirusiųjų prikėlė.“ Ir iškart pridūrė: „Jis yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, paniekinote ir kuris tapo viršutiniu kertiniu akmeniu’“ (Apd 3:15; 4:5–11; 1 Pt 2:5–7).

9. Koks reikšmingas įvykis buvo išpranašautas 118-os psalmės 22-oje eilutėje?

9 Taigi galima sakyti, kad 118-oje psalmėje jau prieš daugelį amžių buvo išpranašauta apie Mesijo prikėlimą. Jis turėjo būti paniekintas, nužudytas, tuomet prikeltas ir padarytas „kertiniu akmeniu“. Po prikėlimo Jėzui buvo suteikti ypatingi įgaliojimai – jam pavesta išgelbėti žmoniją. Štai todėl Biblijoje sakoma, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, – tik per jį turime būti išgelbėti“ (Apd 4:12; Ef 1:20).

10. a) Kas išpranašauta 16-os psalmės 10-oje eilutėje? b) Kodėl galime tvirtinti, kad ši pranašystė Dovydui neišsipildė?

10 Pažiūrėkime į dar vieną Biblijos eilutę. Ji aiškiai liudija, kad pranašystė apie prikėlimą gali išsipildyti praėjus net daugiau nei tūkstančiui metų nuo tada, kai buvo ištarta. 16-oje psalmėje, kurią, manoma, irgi sudėjo Dovydas, pasakyta: „Nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti kapo“ (Ps 16:10). Dovydas tikrai neturėjo omenyje, kad jis pats niekad nemirs arba kad neliks gulėti kape. Dievo Žodyje aiškiai parašyta, jog šis karalius paseno, numirė ir „buvo palaidotas Dovydo mieste“ (1 Kar 2:1, 10). Apie ką tad kalbama 16-os psalmės 10-oje eilutėje?

11. Kada Petras paaiškino, apie ką pranašaujama Psalmyno 16:10?

11 Daugiau nei po tūkstančio metų nuo tada, kai Dovydas užrašė minėtą psalmę, apaštalas Petras paaiškino, apie ką gi 10-oje eilutėje pranašaujama. (Perskaityk Apaštalų darbų 2:29–32.) Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo buvo praėjusios kelios savaitės. Kalbėdamas didžiulei miniai žydų ir prozelitų, Petras priminė, kad Dovydas iš tiesų mirė ir buvo palaidotas. Klausytojai tai puikiai žinojo. O kaip jie reagavo, kai Petras pridūrė, kad Dovydas čia „numatė į priekį ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą“? Biblijoje nerašoma, jog kas nors būtų tam paprieštaravęs.

12. Kaip išsipildė žodžiai iš Psalmyno 16:10 ir ką visa tai byloja apie Dievo duotą prikėlimo pažadą?

12 Savo tvirtinimą Petras pagrindė Dovydo pranašyste, užrašyta Psalmyno 110:1. (Perskaityk Apaštalų darbų 2:33–36.) Apaštalo pateikti argumentai iš šventųjų raštų didžiulę minią įtikino, kad būtent Jėzus yra Viešpats ir Mesijas. Žmonės pripažino, jog žodžiai iš Psalmyno 16:10 išsipildė tada, kai Jėzus buvo prikeltas iš mirties. Vėliau tais pačiais tvirtais argumentais rėmėsi apaštalas Paulius, kalbėdamas žydams Pisidijos Antiochijoje. Jo samprotavimas buvo toks paveikus, kad klausytojai panoro daugiau apie tai išgirsti. (Perskaityk Apaštalų darbų 13:32–37, 42.) Taigi mintis aiški: nors tos Biblijos pranašystės apie prikėlimą buvo ištartos seniai, jos galiausiai išsipildė. Jehovos žodžiais tikrai galima pasitikėti.

KADA PRIKĖLIMAS ĮVYKS?

13. Kokių klausimų apie prikėlimą kai kam gali kilti?

13 Gera žinoti, kad prikėlimo pažadas, nors ir duotas labai seniai, tikrai gali išsipildyti. Vis dėlto kai kas gal mąsto: „Ar tai reiškia, kad teks dar ilgai laukti, kol vėl pamatysiu savo brangų žmogų? Kada gi pažadėtas prikėlimas įvyks?“ Štai savo apaštalams Jėzus pasakė, kad yra dalykų, kurių jie nežino ir negali žinoti. Biblijoje užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: „Ne jums žinoti laikus ar laikotarpius, kuriuos Tėvas pasiliko savo paties žinioje“ (Apd 1:6, 7; Jn 16:12). Taigi mums nebus atskleista viskas iki smulkiausių detalių. Tačiau tai nereiškia, kad informacijos apie prikėlimo metą išvis neturime.

14. Kuo Jėzaus prikėlimas skyrėsi nuo ankstesnių?

14 Prisiminkime, kokie prikėlimai buvo išpranašauti Biblijoje. Svarbiausias iš jų, be abejo, yra Jėzaus prikėlimas. Jeigu jis nebūtų buvęs prikeltas, nė vienas neturėtume vilties vėl pamatyti savo mirusius artimuosius. Tie žmonės, kuriuos prikėlė, pavyzdžiui, Elijas ar Eliziejus, juk negyveno amžinai. Galiausiai jie vėl mirė ir jų kūnai suiro. O kaip yra su Jėzumi? Biblijoje sakoma, kad „prikeltas iš mirusiųjų Kristus nebemiršta, mirtis jam nebeviešpatauja“. Jis danguje „gyvas per amžių amžius“, jam niekad nebeteks ragauti mirties (Rom 6:9; Apr 1:5, 18; Kol 1:18; 1 Pt 3:18).

15. Kodėl Jėzus pavadintas „pirmuoju vaisiumi“?

15 Jėzus buvo pirmasis prikeltas dvasiniu kūnu (Apd 26:23). Tai pats reikšmingiausias iš tokio pobūdžio prikėlimų. Žinome, kad pažadas atgyti dvasiniu kūnu buvo duotas ne vien Jėzui. Savo apaštalams Jėzus pasakė, kad šie karaliaus su juo danguje (Lk 22:28–30). Bet kad gautų šį apdovanojimą, jiems pirma reikia numirti. Tik tada jie, kaip ir Kristus, gali būti prikeliami dvasiniu kūnu. Paulius rašė: „Kristus yra iš mirusiųjų prikeltas, jis yra pirmasis vaisius iš užmigusiųjų.“ Tada apaštalas pridūrė, kad bus ir kitų, prikeliamų gyventi danguje: „Kiekvienas pagal savo eilę: pirmasis vaisius – Kristus, po to, per Kristaus buvimą čia, – jam priklausantys“ (1 Kor 15:20, 23).

16. Kuomet, pasak apaštalo Pauliaus, turi vykti dangiškasis prikėlimas?

16 Pauliaus žodžiai leidžia suprasti, kuomet turi vykti dangiškasis prikėlimas, – „per Kristaus buvimą čia“. Jau prieš daugelį metų Jehovos liudytojai tyrinėdami Bibliją išsiaiškino, kad išpranašautasis „Kristaus buvimas čia“ prasidėjo 1914 metais. Jis tebesitęsia iki šiol. Laiko šiai sugedusiai santvarkai liko visai nebedaug.

17, 18. Kaip bus prikeliami kai kurie pateptieji?

17 Apie dangiškąjį prikėlimą Biblijoje randame ir daugiau detalių. Savo laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius rašė: „Nenorime palikti jūsų nežinioje dėl užmigusiųjų [...]. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai ir tuos, kurie Jėzuje užmigę, Dievas su juo atves. [...] Mes, gyvieji, kurie išliksime iki Viešpats jau bus čia, tikrai nepralenksime užmigusiųjų, nes pats Viešpats nusileis iš dangaus su paliepiamu šauksmu [...] ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia. Paskui mes, gyvieji, išlikusieji, drauge su jais būsime debesyse nunešti susitikti ore su Viešpačiu; taip visuomet su Viešpačiu ir būsime“ (1 Tes 4:13–17).

18 Taigi dangiškasis prikėlimas turėjo įvykti kažkuriuo metu po to, kai Kristus sėdo į sostą ir prasidėjo jo „buvimas čia“. Pateptieji, kurie didžiojo suspaudimo metu tebegyvens žemėje, bus nunešti debesyse. Šventajame Rašte dar sakoma, kad jie neužmigs, vadinasi, jiems nereikės ilgai būti mirties būsenoje. Jie bus pakeisti, arba prikelti dvasiniu kūnu, „staiga, akimirksniu, gaudžiant paskutiniam trimitui“ (1 Kor 15:51, 52; Mt 24:31).

19. Kada įvyks „geresnis prisikėlimas“ ir kodėl jis taip pavadintas?

19 Šiandien dauguma krikščionių nėra dvasia patepti ir pašaukti tarnauti su Kristumi danguje. Šie dievobaimingi žmonės su nekantrumu laukia „Jehovos dienos“, kai nedoram pasauliui ateis galas. Kada tai įvyks, nežinome, bet turime tvirtą pagrindą tikėti, kad laukti liko nedaug (1 Tes 5:1–3). O kai šią santvarką Dievas pakeis nauja, prasidės kitoks prikėlimas – žmonės grįš į gyvenimą čia, žemėje. Kuo jis skirsis nuo prikėlimo stebuklų, įvykusių senovėje, kai „moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius“? Visi tie prikeltieji po kurio laiko vėl mirė. Tačiau žmonės, kurie bus prikelti naujajame pasaulyje, galės pasiekti tobulybę ir daugiau niekada nemirti. Ateityje išties laukia „geresnis prisikėlimas“ (Hbr 11:35).

20. Kodėl galime neabejoti, kad prikėlimas vyks tvarkingai?

20 Biblijoje rašoma, kad tie, kas pašaukti gyventi danguje, prikeliami „kiekvienas pagal savo eilę“ (1 Kor 15:23). Logiška tikėtis, jog ir žemėje žmonės bus prikeliami pagal eilę, tvarkingai. Mums tikriausiai įdomu sužinoti, kaip viskas vyks. Ar tie, kas miršta šiuo laiku, bus prikeliami pačioje Kristaus valdymo tūkstantmečio pradžioje ir juos pasitiks brangūs artimieji? Gal vieni iš pirmųjų prisikels Dievui ištikimi vyrai, senovėje vadovavę jo garbintojams? Tų vyrų gabumai labai praverstų organizuojant žemės gyventojų darbus naujajame pasaulyje. O kaip su žmonėmis, niekada netarnavusiais Jehovai? Kada ir kur jie bus prikeliami? Klausimų gali kilti pačių įvairiausių. Tačiau ar dabar verta dėl to sukti galvą? Ar ne geriau būtų tiesiog palaukti, kol visa pamatysime savo akimis? Galime neabejoti, kad Jehova viską sutvarkys kuo geriausiai ir mums tikrai neteks nusivilti.

21. Kokią ateities viltį tu puoselėji?

21 Laukdami to nuostabaus meto, stiprinkime savo tikėjimą Jehova. Per savo Sūnų jis yra pažadėjęs, kad mirusieji, esantys jo atmintyje, laikui atėjus bus prikelti (Jn 5:28, 29; 11:23). Sykį Jėzus, norėdamas patikinti, kad Jehova pajėgus grąžinti žmones į gyvenimą, apie mirusius Abraomą, Izaoką ir Jokūbą pasakė, jog Dievui „visi jie gyvena“ (Lk 20:37, 38). Išties yra svarus pagrindas pritarti Pauliaus žodžiams: „Turiu Dievè viltį, [...] kad bus [...] prisikėlimas“ (Apd 24:15).